Ambicingas žmogus – tai siekiamybė. Ambicingas yra toks, kuris turi užsibrėžęs tikslą, dėl jo dirba, nepasiduoda, rūpinasi rezultatais ir nori būti didesnis nei yra. Sako, kad tik ambicingas žmogus gali iškilti aukštai. Šiais laikais „aukštai“ reiškia ten, kur dideli pinigai, garsūs vardai ir aukšti statusai. Ambicija nudažoma vien gražiomis spalvomis, demonstruojančiomis asmenybės stiprybę ir veržlumą, sąmoningai nuslepiant galimai nelabai gražias aplinkybes ar kelius, kuriais ta ambicija vedė. Juk, jei neužlipsi ant galvos kitam – užlips tau. Tad nėra ko atsiprašinėti už kovojimą dėl savo sėkmės. Ambicija pateisina viską, ar ne?

Būtinai reiktų paminėti, kad tikslų, svajonių siekimas, norų turėjimas ir darbas, priartinantis prie jų, tikrai nėra savaiminis blogis. Atvirkščiai – sveikintina kiekviena žmogaus pergalė prieš abejingumą ir rūpestis savimi, drąsa svajoti ir nenuleisti rankų, tikėjimas, kad gali tikrai daug. Jei kalbėtume apie šią ambicijos pusę – ji graži ir norisi jos idėją stiprinti. Nes žmogus, net drebančiomis rankomis ir neturėdamas jokių garantijų, siekia savo laimės ir bando padaryti tiek savo, tiek kitų pasaulį gražesnį. Toks ambicingas žmogus nusipelnė visų plojimų ir pagyrų, paskatinimų. Nes tai nėra lengva.

Bet ambicijas dabar labai dažnai siejame veikiau su karjera, visuomenės normomis, milžiniškomis sumomis, garbe ir buvimu geresniu už kitus. Ir, jei pasakai, kad nedarai visko, kas įmanoma, kad gautum aukštesnes pareigas, didesnę algą ar daugiau garbės – į tave pažiūri kaip į kvailą, silpną būtybę ir nustato diagnozę, kad tau trūksta ambicijų.

Nes niekas neturi prasmės, kas neduoda naudos. Jei liksi savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, skaitysi eilėraščius mažose kavinukėse ar dirbsi ten, kur tikrai netapsi viršininku – būsi pats didžiausias idiotas, kuriam trūksta vieno šulo. Nes žmonės patys kalti, kad skursta, kad suklysta, kad gauna prastus pažymius, kad nebūna sėkmingi. Jiems trūksta ambicijų.

Ambicingieji grūmoja pirštu ir sako, kad reikia iškelti galvą aukštai, palikti žmones, kurie tempia žemyn, kurti strategijas, bendrauti su tais, kurie pravers, didinti kartelę, dėvėti vien drabužius, šaukiančius „esu geresnis už tave“ ir tau pasiseks.

Man ambicijos gražios tol, kol jos skatina stengtis ir būti geresniu savimi, dėti pastangas dėl geresnės savijautos ir ramybės savyje. Ir jos pasidaro labai dirbtinos ir bjaurios, kai pradeda įtemptai liepti būti geresniam už kitus, konkuruoti ir nepasitikėti niekuo, tik savimi.

Pastebiu, kad šnekėdami apie ambicijas dažnai galime turėti skirtingus šios sąvokos apibrėžimus. Kritikuodama antrąjį, galiu gauti daug nepritarimo, nes atrodys, kad kabinu neigiamą šydą ant pirmosios mano įvardintos sampratos. Arba atvirkščiai – mane kaltins dėl ambicijos trūkumo, nes neturiu jos kaip pastarosios, nors tikėsiu pirmosios galia. Tiesiog labai dažnai gražūs ir teisingi dalykai, taip, kaip juos sugebame įvardinti, būna iškraipomi. Paimame sąvoką, kuri savyje turi daug teigiamų prasmių, ir manipuliuojame ja daug platesniems, nuo prasminės ašies nutolusiems tikslams.

Kaip ir lyderystė – galim kalbėti apie motiną Teresę, sugebėjimą klausytis širdies ir įkvėpti daugybę žmonių, galim kalbėti apie diktatorių, kuris tampa lyderiu dėl to, kad turi labai daug galios ir gali įsakinėti.

Lygiai taip pat manipuliuojama ir santykių ekologija – visi pataria atsikratyti žmonių, kurie teikia neigiamos energijos, mūsų nepraturtina ir tik teršia. Tai teisinga, kol tikrai kalbame apie žmones, kurie smurtauja, manipuliuoja mūsų jausmais, kuriems nerūpime. Ir net tokiu atveju žmonės nėra šiukšlės, daiktai, kuriuos galime tiesiog išmesti ir pamiršti. O labai dažnai santykių ekologiją, kaip teisingą dalyką, galime pasirinkti, palikdami žmones, kurie nėra patogūs, kurie kelia sunkumų. Nėra lengva būti su žmogumi, kuris serga, kuris kitaip mąsto, dėl kurio reikia stengtis, kuriam būna liūdna, kuriam nesiseka. Lengva pasakyti, kad viskas dėl meilės sau ir įtikinti save, kad darome žygdarbį, nors tiesiog bėgame nuo sunkumų ir nepripažįstame savo silpnybės ir bailumo.

Ambicijos pradėjo asocijuotis tik su karjera ir galia. Ambicija – noras būti turtingesniam, galingesniam, garsesniam. Man tai skamba kaip didžiulė baimė nekontroliuoti savo gyvenimo, pasąmoningas noras kažką įrodyti, įtikinti save, kad esi kažko vertas, didžiulė nesaugumo išraiška. Bet su manimi nesutiks daugelis.

O kaip kitos ambicijos? Kaip ambicijos santykiams? Nekalbu apie norą turėti kuo gražesnį, geresnį partnerį ar daugiau draugų. Bet apie intymumą, meilę ir artumą su kitu žmogumi. Ambicija dalintis, duoti kitam, padėti ir didinti tarpusavio supratimą, mažinant atstumus, griaunant sienas. Apie tokias ambicijas niekas nekalba. Visiems atrodo, kad jos antraeilės ir mažiau svarbios. Bet ar tikrai jos menkesnės? Ypač kalbant apie mūsų laimę. Drįsčiau nesutikti.

Nenoriu nei pamokslauti, nei teisuolišku tonu visko dėlioti į stalčiukus, kur vienas juodas, o kitas baltas. Gyvenimas toks yra, kad jame yra labai daug pilkų atspalvių ir jie savaime nėra vien geri ar vien tik blogi. Tiesiog kviečiu stebėti save ir kartais paklausti savęs, kodėl tai darau. Ar dėl to, kad to noriu, ar dėl to, kad man sakė, jog turiu to norėti?

Ir visi esame netobuli, klystantys ir ydingi. Bet esame ir pakankamai protingi, gebantys savo klaidas identifikuoti ir iš jų mokytis. Lengviau bėgti, slėptis, nepasitikėti ir atitolti. Elgdamiesi kitaip rizikuotumėme. Bet nerizikuodami prarandame labai daug, užblokuojame sau kelią į laimę ir nuolatos susiduriame su akligatviais. Ir lengviau save pateisinti. Pasakyti, kad išsiskyriau su tuo žmogumi, nepaskambinau tam žmogui ar išėjau, nes man taip reikėjo, jie nebuvo manęs verti. Kartais tai bus tiesa. Bet kartais tiesiog reikia pripažinti sau, kad nebuvau su tuo žmogumi ne dėl to, kad tas žmogus buvo per sunkus, bet kad buvau per silpna jį pakelti. Tiesiog kvestionuoti savo pasirinkimus ir pripažinti, dėl ko darome tai, ką darome. Tiesa gali sukelti pyktį ir norą ją neigti, bet galų gale – ji išlaisvina. Būkime ambicingi ir siekiant laisvės.

Žurnalas „Ateitis“

Comments are closed.