Amerikiečių vaikų rašytoja Kelly Barnhill (g. 1973 m.) lietuvių skaitytojams žinoma kol kas vienintele į lietuvių kalbą išversta knyga – pasaka-romanu „Raganos sūnus“ (iš anglų kalbos vertė Regina Chijenienė, 2017, Nieko rimto). Neabejojame, kad netrukus pasirodys ir 2017 metais autorei prestižiškiausią Amerikos vaikų literatūros premiją – Niuberio medalį pelniusi knyga „Mergaitė, kuri išgėrė mėnulį“ (angl. „The Girl Who Drank the Moon“).

Kaip rašoma asmeniniame rašytojos tinklapyje, K. Barnhill dirbo mokytoja, barmene, padavėja, sekretore, durininke, taip pat buvo aktyvistė ir grojo gitara bažnyčioje. Dabar įvairios patirties sukaupusi moteris yra rašytoja, trijų vaikų mama ir, kaip priduria pati, – pyragų kepėja bei siaubinga sodininkė .

Kelly Barnhill yra išleidusi įvairaus žanro knygų, už kurias pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp kurių – minėtasis Niuberio medalis, Pasaulio maginės fantastikos premija bei įvairūs JAV organizacijų ir bibliotekų apdovanojimai.

Siūlome skaitytojams pokalbį su šia įvertinta autore – apie rašymo procesą, vaikų skaitytojų auditoriją bei reakciją gavus Niuberio medalį.

Dirbote gana daug įvairių darbų.

Turiu talentą būti atleista.

Tačiau dabar esate vien rašytoja?

Ir mama – turiu dvi dukteris ir sūnų.

Rašytojos karjerą pradėjote apsakymais. Ar vis dar juos rašote?

Taip!

Kuo skiriasi apsakymų ir romanų rašymas?

Man labai patinka rašyti apsakymus, nes tam naudojama visai kitokia raumenų sąranga. Mėgstu kaitalioti formas; tai panašu į atletą, kuris vieną dieną treniruojasi maratonui, o kitą užsiima joga. Taip yra ir su mano pasakojimų žanrais, aprėpiančiais visą jų žemėlapį – literatūriniai pasakojimai, mokslinė fantastika, fantasy, siaubo apsakymai. Man nepavyksta laikytis tik kurio vieno.

Kaip apibūdintumėte savo rašymo procesą?

Pasineriu į savo knygose sukurtą pasaulį daug anksčiau, nei gebu suvyti istorijos vijas puslapyje. Visas knygas pradedu rašydama ranka. Tai ne tiek pirmasis, kiek nulinis juodraštis. Paskui prie jo grįžtu ir užpildau, rašydama paraštėse. Tai šiek tiek pavojinga, kadangi esu linkusi pamesti užrašų knygeles! O rašydama nulinį juodraštį niekada neparašau pabaigos, nes toje darbo stadijoje dar nežinau, kuo knyga baigsis. Man patinka knygos, rezonuojančios kūne, kaip muzika, tad daug skaitau garsiai, kad įsitikinčiau, jog rašau teisingai. Skaitydama tampu labai dramatiška – mano kaimynai tikriausiai galvoja, kad esu nevisprotė.

Be to, mano dabartinė redaktorė yra tikras genijus. Redagavimo metu būna daug pakartotinų skaitymų ir peržiūrų, o geras redaktorius gali tavo darbe parodyti įtrūkius, į kuriuos įkišęs pirštus tikrai gali ištraukti geresnį pasakojimą.

Ar dirbate su rašytojų komanda?

Turiu nuostabią autorių komandą, ją sudaro puikūs rašytojai, kurie taip pat yra ir kritikai. Gera turėti žmonių, kuriems galiu nusiųsti savo skrupulingas darbo atkarpėles. Be to, kai pasibaisėjusi imu ir ištrinu visą rankraštį, jie jį išgelbėja, nes dirbame online ir jie jį būna išsaugoję, tad priverčia viską atsiimti. Nesu labai išmintinga kalbant apie leidybą. Pavyzdžiui, neturiu jokio supratimo, kaip save parduoti. Aš linkusi padėti visas kortas ant stalo ir nieko nepasilikti, tad priklausau nuo kitų, tų, kurie man pasako, kaip geriau išmanyti šiuos dalykus.

Esate minėjusi, kad „Raganos sūnų“ jums padėjo parašyti jūsų pačios sūnus.

Keliavome pėsčiomis po Šenandoa Nacionalinį parką (Virdžinijos valstija, JAV) ir buvome nuėję maždaug šešias mylias nuo kalno žemyn iki krioklio, kas, žinoma, reiškė, kad turėsime eiti šešias mylias atgal – į kalną. Nebuvau pajėgi nešti sūnaus atgalios, tad ėmiau pasakoti jam istoriją apie berniuką, kuris pavagia savo mamos burtus. Po to tas mano sukurtas pasaulis užsiliko manyje ir žinojau, kad turiu apie jį papasakoti daugiau.

Pagrindiniai „Raganos sūnaus“ veikėjai – Nedas ir Ainė – susikeitę tradiciniais berniukų ir mergaičių vaidmenimis: Nedas švelnesnis, rūpestingesnis, o Ainė turi nemažai savo tėvo nuožmumo. Ar tai buvo sąmoninga, ar veikėjai pas jus atėjo jau būdami tokie?

Grožinėje literatūroje nematau daug tokių mergaičių kaip Ainė, nors realiame pasaulyje sutikau jų nemažai. Suprantu, kad rizikinga vaizduoti taip vaizduoti moteriškos lyties veikėją, tačiau tokia ji pas mane atėjo ir nesistengiau jos keisti.

Ar turite savo mėgstamiausią veikėją „Raganos sūnuje“? Su kuriuo iš jų tapatinatės?

Mano mėgstamiausia galėtų būti karalienė – jos personažas kurtas iš dalies remiantis mokyklos, kurioje dirbau, direktore ir iš dalies Šv. Juozapo vienuolijos seserimi, kuri pradėjo smurtą patyrusių moterų prieglaudų tinklą Minesotoje. Karalienė turi šių abiejų moterų apgaulingo įžūlumo, kompetencijos, abiejų tvirtumo, kartu ir daugelio kitų moterų, kurias pažįstu ir su kuriomis esu susijusi, būdama didelės airių katalikų šeimos dalimi, bruožų. Sesuo Ragana yra tai, kaip matau save dabar, ypač kaip motiną. O Ainė yra nuožmi, savo jėgomis pasitikinti mergaitė, kokia norėčiau būti buvusi. Nedas yra tas veikėjas, su kuriuo labiausiai tapatinčiausi vienuolikametė aš – itin ryškiai prisimenu jausmą, kad esu ne tas žmogus ne tame kūne ne tuo laiku.

Kuo svarbios knygos vaikams ir jauniesiems paaugliams?

Didi knyga, skirta pradinės mokyklos amžiaus skaitytojams, iš tiesų yra kelios knygos vienoje. Tokio amžiaus vaikai būna susirūpinę ir domisi būsimais suaugusiais savimi, tad skaitydami jie skaito sau ir suaugusiai savo versijai. Taip pat, kai suaugęs žmogus skaito jauniesiems paaugliams skirtą knygą, jis skaito sau ir vaikui, kuriuo kažkada buvo – arba galvoja, kad tokiu buvo. Iš esmės knyga yra pokalbis tarp manęs, manęs-vaiko, kitų knygų, kurias skaičiau būdamas vaikas ar suaugęs, ir to, ką apie tai galvos mano paties vaikai.

Vienas svarbiausių dalykų, kurių galėjau mokyti būdama vidurinės mokyklos, gimnazijos ir kūrybinio rašymo mokytoja, yra tas, kad skaitymas yra radikalios empatijos veiksmas, kito odos užsidėjimo ant savęs patirtis.

Už knygą „Mergaitė, kuri išgėrė mėnulį“ gavote Niuberio medalį. Kokia buvo pirmoji mintis išgirdus apie šį įvertinimą?

Nuoširdžiai? Pagalvojau, kad jie supainiojo telefono numerį. Negaliu prisiminti, ką tiksliai pasakiau – matyt, daug sunkiai suprantamų nesąmonių, kadangi buvau pažadinta iš gilaus miego ir iš esmės priblokšta šios žinios; visgi esu tikra, kad pakartojau kažką panašaus į „Kaip tai išvis įmanoma?“ vėl ir vėl ir vėl.

Ką įvardintumėte kaip geriausią dalyką rašant jaunajai skaitytojų auditorijai?

Itin gerbiu vaikų kaip grupės ir vaikystės kaip tokios įgimtą orumą ir drąsą. Vaiku būti nelengva: gyvenimas yra painus ir nedarnus, ir prieštaraujantis, ir kartais baugus. Taisyklės nuolat kinta. Vaikai turi būti duomenų rinkėjai, eksperimentuotojai, analitikai, mokslininkai, atminties kaupėjai, kartografai ir psichologai. Štai todėl pasakojimai yra tokie svarbūs. Pasakojimai yra jų atminties bankai, jų scenarijai, jų vertėjai. Pasakojimai yra širdies, proto ir pasaulio žemėlapiai. Jie apšviečia, sujungia, apsaugo ir aptrina griežtą takoskyrą tarp Aš ir Tu. Pasakojimai leidžia vaikams būti daugiau nei vien savimi. Žinoma, taip yra mums visiems, tačiau, jei nuoširdžiai, vaikai yra smagesni, ne tokie nuobodūs kaip suaugusieji.

Parengė Diana Gancevskaitė, publishersweekly.com, bookpage.com,kellybarnhill.wordpress.com

Comments are closed.