Kaip išauginti išsilavinusį vaiką, kai mūsų Švietimo sistema – amžinoje krizės būsenoje? Kas šioje situacijoje gali padėti tėvams? Galbūt kažką keisti gali jie patys? Nes Švietimo sistemos reformos, panašu, nežada baigtis niekada – o vaikai auga, jų mokslo negalime atidėti laukdami, kol išsilavinimo sistema susitvarkys. Ką daryti tėvams? Siūlome jums tekstą, kuris gimė iš pokalbių bei diskusijų su skirtingais žmonėmis – literatais, matematikais, istorikais, užsienio kalbų, geografijos ir kt. dalykų mokytojais bei mokyklų psichologais.

Apie krizės naudą

Akivaizdu, kad krizės nėra gerai, tačiau šiuo atveju, kai kalbame apie Švietimo krizę, galime įžvelgti bent vieną privalumą: ugdymo krizė sugrąžina šeimai jos vietą vaiko auklėjimo ir mokymo(si) procese. Pripažinkime – ilgą laiką tėvai buvo įpratę kliautis vien mokykla: ji suteikia žinių, ji socializuoja vaiką… Tačiau mokykla – toli gražu neidealus, su prievarta susijęs socializacijos mechanizmas.

Ir šiuo atveju išsilavinimo krizė – netgi į gera: ji suteikia šeimai progą pamąstyti apie išsilavinimo tikslus ir prasmę. Dabar jau mokykloje nebepriimta perauklėti vaiko – ir tai gerai, vadinasi, vaikas grįžta į šeimą.

Nepamirškime, kad žodis „išsilavinimas“ yra atsiradęs iš vokiškojo bildung, reiškiančio formos suteikimą, formos sukūrimą. Todėl tėvams labai svarbu apmąstyti, ar tai ta forma, būdas, kurį jie nori perduoti savo atžalai.

Deja, bet šiandien mokykla dažnai ugdo samdomą darbuotoją. Jos užduotis – per ribotą laiką ir su minimaliais finansiniais resursais išmokyti maksimalų skaičių darbuotojų, kurie turės atrasti savo vietą mūsų ekonomikoje. Ar sutampa ši mokyklos užduotis su tomis užduotimis, kurias sau kelia šeima? Ar galime mokyklai patikėti savo vaikų mokymą? Štai kodėl mokyklos pasirinkimas reiškia labai daug. Vienoje mokykloje vaikai atsiskleidžia, kitoje nudžiūsta, kaip tos nelaistomos gėlės.

Patekti į gerą mokyklą – pagrindinė užduotis, kurią kelia tėvai. Jie tyrinėja, skaito atsiliepimus, seka reitingus, net keičia gyvenamąja vietą, kad tik būtų arčiau „geros“ išsirinktos mokyklos. Taip yra todėl, kad mokykla – tai ne tik atestatas ir žinios, bet ir draugų ratas visam gyvenimui, ryšiai, galimybė stoti į tam tikras aukštąsias. Tačiau „įkišti“ vaiką į topinę mokyklą, kuri ugdo olimpiadų laimėtojus ir šimtukininkus – visai nereiškia sėkmės garantijos. Ne kiekvienas vaikas sukurtas akademiniams laimėjimams. O mūsų visuomenėje mokyklos sėkmingumas vertinamas būtent pagal jos akademinius pasiekimus. Net kraštutiniai humaniškos pedagogikos atstovai, įsitikinę, kad svarbiausia ir mokyklos, ir šeimos užduotis – išugdyti asmenybę, per susirinkimus meta į šonus abstraktybes apie humanizmą ir pereina prie pasiruošimo baigiamiesiems egzaminams.

Mūšiai be taisyklių

Tėvai jau senokai įsitraukę į ugdymo lenktynes, kuriose vaikai, kaip lenktyniniai žirgai, finišą privalo pasiekti pirmieji. Juos treniruoja nuo mažų dienų, tėvai net pasirengę eiti lažybų dėl to, kas bus pirmas… Psichologai jau ne vienus metus kalba apie tai, kad bene populiariausias prašymas, su kuriuo į juos kreipiasi būsimų pirmokų tėvai – nustatykite, kam mano vaikas gabus, kad neprašautume pasirinkdami mokyklą, kad nesuklystume dėl investicijų objekto.

Valstybiniai egzaminai, olimpiados, mokyklų reitingai formatuoja šią sistemą; dabar norintieji dalyvauti šiose lenktynėse gali pabandyti daugiau ar mažiau sėkmingas pergalės strategijas. Bėda, kad taisyklės nėra tobulos ir keičiasi labai greit. Sąžiningai žaisti pagal šias taisykles neįmanoma. Įsivyrauja vienokia ar kitokia korupcija, tėvams tenka vis daugiau mokėti už savo vaikų išsilavinimą.

Todėl šeimos, pasirinkdamos žaidimą pagal taisykles, kartu pasirenka ir stresą bei paniką: vaikams ir tėvams teks dėti milžiniškas pastangas ir daug pinigų, tačiau galutinis rezultatas, deja, nepriklausys nei nuo pastangų, nei nuo išleistų pinigų.

Kai kurios šeimos iš karto atsisako žaisti pagal šias taisykles. Kartais viskas tampa aišku nuo pat pradžių: vaiko gebėjimai jam apskritai nepadeda „išgyventi“ mokyklinėje terpėje. Kartais tėvai asmenybės formavimą iš anksto mato kaip galutinį išsilavinimo ir ugdymo tikslą, o ne patekimą į vieną ar kitą universitetą, todėl kitaip susidėlioja prioritetus ir jaučiasi pakankamai gabūs mokyti savo vaiką savarankiškai – būtent iš tokio mąstymo ir atsirado vadinamosios namų mokyklos (angl. homeschooling), mokymo šeimoje šalininkai. Kita vertus, negalime teigti, kad jų gyvenime nėra jokio streso ir panikos: kai kuriose šalyse homeschooling‘as nelegalus arba stipriai kontroliuojamas.

Pradeda rodytis: kad ir ką pasirinktum – niekur nebus gerai. Neįmanoma apskaičiuoti, kaip elgtis geriausia, neįmanoma užsisakyti pergalės.

Panašu, kad šioje situacijoje kaip niekad aktualus tampa paprastas patarimas: atsipalaiduokite ir patirkite malonumą.

Pažinti, žaisti, tyrinėti

Greičiausiai, bene svarbiausias dalykas – tai tvirtas įsitikinimas, kad mokykla vaikui ir jo šeimai – dar ne visas gyvenimas. Pažymiai reiškia tik viena: vaiko darbas atitinka arba neatitinka šio mokytojo ar šios mokyklos reikalavimų. Šeimos gyvenimas, atostogos ir išeiginės, šventės, nuotaika ir santykiai vienas su kitu negali ir neturi priklausyti nuo vaiko pažymių.

Ir net jei vaikas ne itin gerai mokosi mokykloje – jam turi egzistuoti ne tik pamokos bei kompiuteris, bet ir didelis, įvairus bei įdomus pasaulis.

Pažintį su šiuo pasauliu reikia pradėti ne sėdint prie žemėlapio ir ne nuo žaidimo kortelių apie savo šalį. Vaikas mokosi pažindamas daiktų ir reiškinių pasaulį. Suteikime jam realių progų tai pažinti. Ir nesistenkime kiekvieną minutę krauti į galvą akademines žinias ar versdami atmintinai skaičiuoti pliaže. Prie jūros geriausia plaukioti ir statyti smėlio pilis. Pieva ir upė, sodas ir kaimas, skruzdėlynas miške, paukščiai lesyklėlėje suteikia daug medžiagos „ugdomiesiems užsiėmimams“. Tik, žinoma, ne paskaitų forma. Geriausia – kalbėtis, kartu apžiūrinėti, tyrinėti.

Svarbu mokyti vaiką kažką kurti, daryti savo rankomis. Žmogus, mokantis rankose laikyti tik šakutę ir kompiuterio pelę, netenka kai ko esminio, kas leidžia mums išgyventi šiame pasaulyje. Čia gali pagelbėti įvairūs būreliai, studijos, meistrystės pamokos. Galima tiesiog susirinkti su draugais ir eilės tvarka kažko mokyti vaikus: siūti, gaminti, dažyti sienas, klijuoti tapetus. Neretai taip galima tuo pačiu padėti kitiems žmonėms.

Svarbu tik neskubėti. Nepateikti vaikui visų atsakymų dar tada, kai jam nekilo net klausimų. Jei skubėsite, klausimas gali išvis nekilti. Šiuolaikiniai psichologai vis dažniau kalba apie tai, jog tie, kuriems buvo skubėta papasakoti, kaip veikia pasaulis, netenka noro pažinti tą pasaulį. Ikimokyklinukui svarbiausia – žaisti. Ir su kitais vaikais, ir su suaugusiaisiais. Žaidimas nėra tuščias laikas: žaisdamas vaikas mokosi būti valingas ir susilaikyti, planuoti savo veiksmus, ramiau reaguoti į pralaimėjimus ir nusivylimus – visa tai vėliau labai pravers mokykloje. Dar daugiau – žaisdamas vienoje komandoje kartu su suaugusiuoju, vaikas gali suvokti gerokai sudėtingesnes strategijas. Kai kurios šeimos turi namuose itin daug stalo žaidimų, kurie ir suaugusiesiems, ir vaikams būtų įdomūs bei prasmingi. Net „prakeiktų“ kompiuterinių žaidimų nereikia bijoti, jei tėvai juos žaidžia kartu su vaikais. Ir televizorių kartu žiūrėti galima, jei tik išsirinksite, ką būtent žiūrėti ir aptarsite tai, ką matėte. Svarbiausia – kompiuteriu, televizoriumi ir planšete nesinaudoti kaip tėvų pakaitalu.

Kalbėtis

Pokalbiams su vaikais, skaitymui, pasivaikščiojimams pakvieskite ir senelius. Tik įsitikinkite, kad sutampa jūsų požiūris į tai, ką reiškia „kalbėtis su vaiku“. O kalbėtis reikia – ir kaip galima daugiau. Kas daugiausia bendrauja su vaiku, tas labiausiai jį ir formuoja. Tačiau atminkite, kad bendravimo procesas stipriai skiriasi nuo nurodymų, ką ir kaip daryti. Pokalbis gali būti tik lygiavertis, patikimas ir pagarbus – apie mintis, jausmus, kasdienius įvykius, apie tai, ką perskaitė ar pamatė, apie politines naujienas, apie tai, kaip veikia mūsų visuomenė, – apie viską, kas domina vaiką.

Labai svarbu ir patiems klausinėti vaiko. Į jo klausimus atsakyti pagarbiai ir konkrečiai, o ne atsikalbinėti: „paklausk ko nors lengvesnio“, „tu to dar nesuprasi“, „užaugsi – pats suprasi“… Tai panaikina bet kokio dialogo galimybę.

Ir – pasakoti. Apie save, savo reikalus, savo darbą, jei jį mėgstate. Apie savo praeitį: šalies istorija, papasakota per tėvų ar senelių išgyvenimus – visada artimesnė ir pagavesnė nei vadovėlyje.

Dar vienas privalomas dalykas – skaitymas balsu. Būtent garsinis skaitymas inspiruoja temas pokalbiams, svarstymams bei suteikia milžiniškas galimybes išmokti kažko naujo.

O štai namų darbus geriau atlikti ne su mama ir tėčiu. Tėvų vaidmuo tvarkantis su namų darbais – padėti, o ne stovėti už nugaros. Ne baksnoti pieštuku ir įkyriai vis priminti apie laukiančias užduotis, o mokyti vaiką planuoti darbą, jį organizuoti, kontroliuoti save.

Vaikštinėti ir bendrauti

Namų biblioteka, laboratorija ir kūrybiniai projektai namuose, bendra patirtis, skaitymas kartu, bendri pokalbiai – būtent tai, o ne ankstyvasis ugdymas, formuoja norą mokytis. Kooperuokitės su draugais ir sugalvokite savo vaikams keliones, lobių paieškas, išvykas į gamtą. Jei neturite daug galimybių keliauti, ištyrinėkite savo miestelį ar miestą: kaip atvyksta ir išvyksta traukiniai, kur važiuoja, ką veža. Kaip veikia oro uostas, kaip pakraunami lėktuvai, kaip jie pakyla ir leidžiasi. Kaip siunčiami laiškai ir siuntiniai, kokie laivai stovi uoste, kur ir kaip sodinami medžiai, kaip veikia šviesoforai sankryžose, kaip siuva rūbus ir batus, kaip taiso daiktus, kaip auga kviečiai… Būtinai nukeliaukite į fabriką ar gamyklą. Jei tokių galimybių nėra, pasakokite apie savo darbą, atsiveskite čia savo vaikus. Vaikams naudinga pamatyti iš vidaus, kaip vyksta realus gyvenimas, o dar naudingiau – matyti mamą ir tėtį kaip kompetentingą darbuotoją, gebantį daryti kažką įdomaus ir naudingo. Vaikai tėvus pamatys kitokius, nei yra įpratę matyti namuose.

Bendrauti ir keliauti

Tėvai turi daug įvairių pažįstamų, kurie gali būti labai įdomūs, jei jau mama ir tėtis nusprendė su jais draugauti. Žinių perdavimas iš žmogaus žmogui – pati geriausia mokykla. Turime vaikus supažindinti su įdomiais žmonėmis. Net jei vaikas tyliai sėdi ir klausosi suaugusiųjų pokalbio – jam tai neretai duoda daugiau nei visa pamokų savaitė ar močiutės priežiūra. Žinoma, jei tai tik nėra pokalbis apie orą ar apkalbos.

Eikite į teatrą, muziejų, koncertus. Jei vaikui sunku skaityti dideles knygas – pažiūrėkite filmą pagal tą knygą, kurią reikia skaityti. Jei tik turite laisvo laiko ir bent šiek tiek atliekamų pinigų – keliaukite. Pamatyti pasaulį savo akimis ir paliesti savo rankomis – visai kas kita, nei perskaityti apie tai vadovėlyje ar net pamatyti per TV.

Padedame mokytis

Žinoma, mokyklinę programą, vienaip ar kitaip, teks įsisavinti. Ir, tiesą sakant, įdomus ir geraširdis mokytojas yra būtent tai, ko turėtumėte ieškoti savo vaikui. Tai net svarbiau nei reitingai ir statistika. Nuo pirmojo mokytojo labai daug priklauso, kaip susiklostys vaiko santykiai su mokykla.

Kartais gali atrodyti, kad išmokti viską, ko reikalaujama mokykloje, vaikui nebus įmanoma be korepetitoriaus. Tą nulemia perkrauta mokyklinė programa ir mokytojų nesugebėjimas sukontroliuoti, kur ir kokias klaidas daro konkretūs vaikai. Tai susiję dar ir su tuo, kad vaikai nėra pratę kelti klausimų ir prašyti pagalbos. Todėl mokykime vaikus nesigėdyti klausinėti, jeigu jie kažko nesupranta, pasitikslinti ir išsiaiškinti. Deja, tiesa ta, kad vaikai dažniausiai yra pasyvūs mokymosi klausimais, todėl reikia juos skatinti nebijoti domėtis ir klausinėti ne tik tada, kai daromi namų darbai, o visada – ir tai jau tėvų užduotis. Kartais vaikui padėti pagilinti žinias vienoje ar kitoje srityje gali taip vadinamieji online testai ir pamokos internetu (youtube kanaluose ir kt.). Vaikui motyvacijos mokytis ir domėtis taip pat suteikia… besimokantys ir besidomintys jo tėvai.

Ramybė ir valia

Kad ir kiek būrelių, įvairių užsiėmimų vaikas lankytų, būtina jam suteikti ir tam tikrą asmeninę erdvę. Kartais tėvai didžiuodamiesi sako: „mano vaikas nuolatos užsiėmęs, jam nėra kada krėsti kvailysčių“. Laikas, kai gali pabūti vienas, pamąstyti, paskaityti niekur neskubėdamas – labai svarbus žmogaus formavimuisi, jo negalima atimti ir džiaugsmingai užpildyti skirtingais mokomaisiais užsiėmimais.

Maža to, kiekvienas vaikas anksčiau ar vėliau patiria atšalimą, atitolimą nuo to dalyko, kuriuo jis domisi. Kiekvienas išgyvename nuovargį ir nusivylimą. Nuo nepertraukiamo mokymosi pradedame jausti tam tikrą atbukimą. Todėl tokiu metu reikia leisti vaikui pasitraukti į šalį ir „persijungti“ į tai, kas jam dabar įdomu. Jei jam iš tiesų patinka matematika ar sportas – jis sugrįš, nors gali būti, kad bus sunkiau pasivyti tai, ką praleido. Jei ne – jau geriau mėgstamą veiklą mesti dabar, nei paskutiniame universiteto kurse.

Stojimas į aukštąją nėra galutinis mokymosi proceso tikslas. Ir diplomo gavimas – taip pat. Tačiau pats savaime nuolatinis mokymasis taip pat nėra savitikslis. O koks tas tikslas? Imkite ir sugalvokite.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *