Vasario 22-25 dienomis Vilniuje vėl šurmuliuos knygų mylėtojų ir leidėjų fiesta – Vilniaus knygų mugė. Keliasdešimt tūkstančių lankytojų pritraukiantis renginys yra tikra sielos šventė mėgstantiems skaityti. Tačiau. Kartais kiek baugu pasiklysti ar likti nepastebėjus vertingos knygos. Kad taip nenutiktų, pradedame straipsnių ciklą, kuriame kviesime susipažinti su naujausiomis knygomis vaikams.

Pirmoji apžvalga skirta mažiausiems skaitytojams-vartytojams. Ir tiems, kurie pamažu atranda raides, abėcėlę, poeziją. Kviečiu susipažinti su 8 naujomis įvairių leidyklų knygomis.

Neša tulpę pelikanas. Lietuvių poetai vaikams. – Vilnius: Tyto Alba, 2017. 104 p.

Deja, bet tiesa šiandien tokia, kad poeziją prisimename tada, kai reikia išmokti eilėraštį kokioms Kalėdoms ar mokyklos/darželio šventei. Kadaise leista keliasdešimties tūkstančių tiražu, šiandien poezija nuėjusi į paribius. O labai gaila, nes manau, kad ji itin svarbi augančiam, raides ir kalbos struktūrą atrandančiam vaikui. Tik ir girdime: kokia sudėtinga lietuvių kalba! Poezija laisvai gali tapti viena priemonių padėti mokytis kalbos, lavinti vaizduotę, atrasti skambesį, mokytis rimuoti pačiam, praplėsti žodyną! Tai vos keletas pliusų poezijai, jų yra žymiai daugiau, bet dabar norisi sugrįžti prie konkrečios knygos.

Visų pirma – tai konkretaus žmogaus (leidyklos „Tyto Alba“ redaktorės Palmiros Mikėnaitės) sudaryta lietuvių autorių poezijos rinktinė. Penkiasdešimt vienas eilėraštis, dvidešimt penki autoriai (M. Vainilaitis, A. Matutis, A. Puišytė, J. Vaičiūnaitė, J. Erlickas ir t.t.), o kai kurie autoriai kaip vaikų poezijos kūrėjai prabyla pirmąkart (pvz., Agnė Žagrakalytė, Daiva Čepauskaitė, Virginija Kulvinskaitė ar Dainius Gintalas). Eilėraščių ir autorių atranka išties labai įdomi ir savita. Lyg ir klasika, bet ne visai. „Ne visai klasikos“ įspūdį sustiprina ir nepaprastai šiuolaikiškos iliustracijos (dail. Rimantas Rolia): eilėraščių veikėjai pasižymi šiuolaikiška išvaizda ir naujoviškais, net, sakyčiau, techniniais atributais. Jei jau būti visiškai atvirai, tai, mano nuomone, būtent iliustracijos yra silpnoji šios knygos dalis – man jos pernelyg popsiškos, lėkštos – ferari automobilis prie eilėraščio „Kaip žydėjimas vyšnios“ ar asilėlis su Armani treningais, ar nykštukai su džinsais… Tie šiuolaikiniai atributai  subanalina žodžių kuriamą pasaulį, suteikia kažkokio nelabai mielo mėgėjiškumo atspalvio. Man atrodo, kad bet kuris vyresnių klasių dailės mokyklos moksleivis galėtų nupiešti savičiau ir originaliau… Bet čia jau, kaip žinia, skonio reikalas. Gal tokios iliustracijos kaip tik paskatins šiuolaikiškus, jaunus tėvus (vaikystėje tų eilėraščių gal net neskaičiusius) paimti knygą į rankas, nes atras atpažįstamus šiuolaikinio pasaulio ženklus?

O patys eilėraščiai – jie gyvena savo gyvenimą ir kviečia deklamuoti, įsivaizduoti, svajoti. Nes man regis, kad visus čia sudėtus eilėraščius vienija ne tema, ne laikmetis ir ne tai, rimuoti jie ar ne, o itin stipri vaizduotė ir stebuklo nuojauta

R. Skučaitė. Raidžių namučiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. 60 p.

Dar viena poezijos knyga. Bet ne visai. Nes kartu tai – ir pirmoji abėcėlė, kuri ne tik kad nepaprastai įstabiai ir smulkmeniškai bei apgalvotai išpiešta (dail. Inga Dagilė), bet dar ir įgarsinta (aktorė Ilona Balsytė). Knygos struktūra gana paprasta ir aiški: atsivertus knygos atvartą, kairėje pusėje randame abėcėlės raidę ir vieną trumpą poetės posmelį apie tą raidę, o dešinėje – eilėraštį tos raidės tema, su eilėraštyje paryškintomis visomis raidėmis, apie kurią kalbama. Dešiniausioje knygos pusėje randame interaktyvią abėcėlę su  nupaišytomis raidėmis – kiekvieną jų paspaudę, išgirstame pristatomą raidę ir aktorės Ilonos Balsytės įskaitytą eilėraštį.

Ši knyga mane labiausiai sužavėjo nepaprastai įtikinamomis ir ilgam įstringančiomis su kiekviena raide siejamomis asociacijomis, kurias žodžiais kuria poetė Ramutė Skučaitė, o paveikslėliais sustiprina Inga Dagilė. Nežinau, ar jos abi kalbėjosi ir tarėsi, ką ir kaip pripiešti, tačiau skaitant knygą susidaro toks įspūdis, kad tarp jų abiejų yra nepaprasta dermė ir jos tarsi pratęsia viena kitos mintis. Ypač žavi poetės talentas kurti asociacijas ir vaizdinius. Manau, ši knyga nepaprastai stipri pagalbininkė mokantis pažinti raides ir kurti asociacijas (na tarkim, kad D panaši į apelsino skiltelę, o E į aplūžusį grėblį, N – į žaibą ir t.t.) – man tokių dar nėra tekę matyti ir girdėti lietuvių kalba. Labai labai sveikintinas ir gražus bei prasmingas leidinys. Kurį visai smagu paskaityti ir tėvams ar seneliams.

T. Fletcher. Atsargiai! Monstriukas knygoje! – Vilnius: Alma littera, 2017. 32 p.

Tėvams tam tikru  vaiko augimo metu pradeda kilti klausimų, o kaip pradėti kurti vaiko santykį su knyga. Paprastai pradedama nuo knygučių kietais viršeliais (kurias dar galima ir pakramtyti), vėliau jau vartoma ar skaitoma kartu.

Dar vienas iš naujesnių knygų jaukinimosi būdų – knygą imti į rankas kaip žaislą ir su ja žaisti. Tokia yra ši knyga – ji kviečia imti ją, vartyti, kratyti, siūbuoti, sukioti ir ieškoti. Teksto čia labai nedaug ir jis emociškai pagavus, išryškintas, žaismingas, o ir pats Monstriukas ne toks jau baisus – labiau žaidimų draugas.

Ši knyga gali tapti puikiu būdu vaikui papasakoti, kam knygose vieta, o kam ne. Knygelė spalvinga, jauki, žodžiu, tikrai labiau žaislas nei knyga. Kadangi šiais laikais vaikai nepaprastai skirtingi, individualistai, tad ir būdų pažinti knygą, raides, manau, ateityje rasis dar inovatyvesnių ir dar labiau neknyginių.

V. Palčinskaitė. Eilėraščiai iš namų. – Vilnius: Tyto Alba, 2017. 48 p.

Ši visiškai naujų gerai žinomos poetės eilėraščių knyga mane tikrai labai maloniai nustebino. Na, gal ne tiek nustebino (nes V. Palčinskaite kaip poete pasitikime jau kokį šimtą metų :D), kiek pradžiugino ir įkvėpė. Perskaičiau visą knygelę vienu prisėdimu ir su šypsena sugrįžau į realybę. Na, tikrai, nes skaitydama jaučiausi, tarsi būčiau išskridusi į kitą pasaulį, kuriame jaučiausi palydėta, vedama už rankos po įvairiaskambių žodžių ir atpažįstamų, bet tarsi naujai pamatytų vaizdinių, emocijų pasaulį.

Poetė savitai išgyvena dabartinio pasaulio šiuolaikiškumą ir sutechniškėjimą, vaikų žaidimų bei poreikių pasikeitimą, ji tarsi kiek apgailestauja dėl to, bet nepriekaištauja, nesielgia didaktiškai ar tarsi iš aukštybių ir nemoko, kad reikia daryti taip ar taip. Ji pasakoja, rimuoja vaiko, senelio ar šeimos pasaulį, mažus ir didelius rūpesčius (kaip senelio auginama agava nusprendė, kad ja rūpinamasi per mažai, arba, kaip ponia Birutė sprendė kryžiažodį, arba, kaip prabilo senas albumėlis…) ir viską pastebi. Eilėraščiai kiek nostalgiški, bet labai šviesūs, skambūs, pasakoja tarsi apie paprastus dalykus, bet iš tiesų tai jie atskleidžia mūsų buvimą, skubėjimą, išgyvenimus.

Labai labai rekomenduoju visiems, pasiilgusiems paprasto, bet labai kokybiško poetinio teksto ir Poezijos!

Skiemenuotos pasakos. II dalis. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. 40 p.

G. Herget, N. Renger. Mocartas ir Robinzonas skrenda į mėnulį. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. 28 p.

Šias abi knygeles pristatau kartu, nes abi jos – skiemenuotos ir skirtos bepradedantiems skaityti vaikams, pažįstantiems raides ir jau bandantiems jas jungti į skiemenį. Prieš kokius 7-8 metus (kaip tik tada pradėjo skaityti mano pirmoji dukra), tokių skiemenuotų knygų labai labai trūko, pamenu, kad pasirinkimo beveik nebuvo, tad išties džiugu, kad situacija keičiasi. Knygelės išleistos didžiosiomis raidėmis, su puikiomis iliustracijomis ir dar vienas pliusas – kirčiuotas skiemuo paryškintas, tad vaikui paaiškinus, ką tai reiškia, jam tikrai bus greičiau ir lengviau išmokti skaityti.

Skiemenuotų pasakų knygelėje atrasite tris gerai žinomas lietuvių liaudies pasakas: „Kaip senelis ropę rovė“, „išdidūs baravykai“ ir „Vilkas ir septyni ožiukai“. Pasakos šiuolaikiškai iliustruotos, tad dar neskaitantiems vaikams bus smagu ir pavartyti ar bandyti atkurti pasaką pagal paveikslėlius (dail. V. Padimanskaitė).

Na, o istorija apie Mocartą ir Robinzoną – verstinė.

Čia atrasite šaunią pasaką apie du peliukus. Vienas jų (Mocartas) visada gyveno tik namuose ir niekad nekišo nosies laukan, o kitas – Robinzonas – laukinė pelė, niekad nekišusi nosies į namus. Tačiau, kaip dažnai nutinka pasakose, kartą jie susitiko ir nusprendė vienas kitam įrodyti savo tiesą apie mėnulį – iš sūrio jis padarytas, ar ne?

O kaip tai įrodysi? Tik pačiupinėjęs! Tad peliukai ryžtasi sukonstruoti raketą ir skristi patys įsitikinti. Tik ar tikrai mėnulį jie pasieks? Arba, tiksliau, ar tai, ką jie pasieks, bus Mėnulis?Knygelėje vaikai dar atras vaizdžią instrukciją, kaip patiems pasigaminti žaislinę, tačiau lygiai tokią pat raketą kaip peliukų.

V. Palčinskaitė. Karalius pamiršo raidyną. – Vilnius: Alma litera, 2017. 60 p.

Dar viena eiliuota V. Palčinskaitės knyga. Ir antroji, mūsų šioje apžvalgoje, skirta abėcėlei. Reikia pasakyti, kad ji skiriasi nuo aukščiau pristatytos R. Skučaitės abėcėlės knygelės. Ir jos tikrai nėra konkurentės viena kitai, labiau – skirtingai prieinančios prie raidės pradžių pradžios. Gal net sakyčiau, kad šioji gali būti skirta mažesniems vaikams, o R. Skučaitės knyga tikrai patiks ir suaugusiems (kaip kad daugeliui suaugusiųjų, kiek žinau, patinka įdainuota „Abėčėlė“).

Poetė knygos nugarėlėje rašo, jog šią abėcėlę parašyti ją paskatino karalius, kuris pamiršo raidyną ir klausė poetės, ką jam daryti. Juk be raidžių negali būti karalius ir valdyti karalystės. Tad poetė sukūrė knygelę apie abėcėlę ne tik ją dar beatrandantiems, bet jau ir skaitantiems vaikams. Knyga sudaryta kaip žaidimas, kviečiantis eilėraščių posmuose ieškoti ir atrasti išmoktą raidę. Taip pat kviečiama atpažinti paveikslėliuose pavaizduotus daiktus ir dalykus iš tos raidės. Tad ši knyga – labiau žaidimas, smagus raidžių detektyvas. Skaitykit ir ieškokit.

Pirmieji mano atradimai. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. 60 p.

Išskirtinė knyga, skirta patiems mažiausiems. Gal dar tik bepradedantiems kalbėti. Parengta pagal labai gerai pasaulyje žinomą Larousse leidyklą, besispecializuojančią enciklopedijose vaikams. Galime sakyti, kad čia irgi savotiška enciklopedija, per tam tikras jungtis ir ryšius, vizualiai ir emociškai kviečianti mažuosius pažinti bei įsidėmėti spalvas, priešingybes, formas ir net skaičius. Knyga – didelio formato, tačiau su labai daug minimalistinių paveikslėlių ir detalių. Kai kuriuose puslapiuose atrasite ir šmaikščių klausimų ar posakių.

Visi knygoje pavaizduoti veikėjai yra maži, kaip ir pats vaikas, kuriam skirta ši knyga, tad, manau, kad tikrai bus lengva susitapatinti ir mokytis. Knygos puslapiai padengti blizgiu celofanu, tad tikrai atlaikys smalsių pirštukų vartymą, baksnojimą, o su specialiu markeriu ir kempinėle, manau, ant jos galima paišyti ir patiems (o paskui – nutrinti).

Skaitė, vartė, čiupinėjo ir atradinėjo J. Lūžaitė-Kajėnienė

Kita apžvalga – kitą penktadienį. Ten pakalbėsime apie didesniems, jau skaitantiems vaikams skirtas knygas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *