1986 m. vasario 5 dieną, šviesiausiu paros metu, kelio Varėna–Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės–Valkininkai zonoje susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis. Lengvajame automobilyje važiavo keturi keleiviai. Trys keleiviai žuvo, o vienas išsigelbėjo. Gyvas liko Romas Žemaitis, kuris buvo paguldytas į Šalčininkų ligoninę, jo sužeidimai nebuvo labai rimti. Milicija kaltę už avariją suvertė Žigulių vairuotojui Algimantui Sabaliauskui, kuris esą viršijo greitį, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė su pienovežiu. Vairuotojas žuvo ir pateikti savo susidūrimo versijos neturėjo galimybės, kaip ir kartu važiavę Danutė Čeikutė ir kunigas Juozas Zdebskis, vienas iš iškiliausių sovietmečio katalikų disidentų, dvasininkas, kuriam sovietinė sistema ir KGB buvo paskelbusi karą, bet niekaip negalėjo nugalėti.

J. Zdebskis ne kartą buvo siunčiamas į kalėjimą už vaikų katekizaciją, išlikę KGB dokumentai atskleidžia, kad šį kunigą sekė šimtai agentų. Prieš jį buvo taikyta specialioji priemonė – jis buvo nudegintas chemine medžiaga, įtaigaujant užkrečiamos ligos versiją. Jau vien tai verčia suklusti, ar vasario 5 dienos nelaimė buvo tik nelemtas autoįvykis, ar gerai suplanuota disidento „likvidavimo“ akcija.

Iš Romo Žemaičio pasakojimo žinome, kad, kaip įprasta važiuojant su kunigu Juozu, automobilyje visi kalbėjo Rožinį. Po avarijos kunigo rūbuose buvo rasta Šv. Tereselės relikvija ir Šv. Agotos duonos gabalėlis. Nežinia, ar dėl susijaudinimo, streso, ar dėl kokių nors grasinimų Romo Žemaičio liudijimai buvo painūs ir prieštaringi. Jis tarsi abejojo oficialia versija, tačiau paskui pareikšdavo, kad apskritai nieko nežino.

Visas ketvertas  išvažiavo iš Rudaminos ir važiavo į Lydą nusipirkti elektros prekių. Iš karto po kraupios avarijos įvykio vietą apsupo saugumiečiai. Kaip jie sugebėjo atvykti taip operatyviai į įvykio vietą, jei nežinojo apie tai, kad tokia avarija įvyks iš anksto, sunku paaiškinti, jei laikysimės oficialios paprastos autoavarijos versijos. Taip pat ir pienovežio vairuotojo parodymai kirtosi su tuo, ką matė liudininkai, atvykę į įvykio vietą. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad tiek vienuolė Aldona Raižytė, tiek Saulius Kelpšas, kurie ruošė velionio kūną šarvojimui, liudija, kad jo galvoje buvo neaiškios kilmės skylė, labai primenanti šūvio paliktą pėdsaką. Kontrolinis šūvis?

Nors klausimų liko tikrai daugiau nei atsakymų, tačiau labai skubėta bylą pabaigti. Beje, ją tyrė tuomet dar jaunas prokuroras Artūras Paulauskas. Jis savo biografijoje mielai užsimena apie B. Dekanidzės bylą, bet nemini J. Zdebskio. Nėra tvirtų įrodymų, kurie leistų sakyti, kad ši byla buvo sufabrikuota, o Eišiškių plente įvyko ne nelemtas autoavarija, o kruopščiai suplanuota žmogžudystė. Akivaizdu, kad, norint ištirpdyti visas abejones, klausimus, tikslingiausia būtų atlikti kunigo Juozo palaikų ekshumaciją. Galima būtų bent patikrinti „kontrolinio šūvio“ versiją. Deja, aiškintis, regis, nori tik keli artimiausi J. Zdebskio bendražygiai. Net ir velionio sesuo nenusiteikusi dar kartą grįžti prie skaudžios nelaimės.

Teko girdėti ir tokį paaiškinimą, jog nėra tiek svarbu, kas iš tiesų įvyko būtent vasario 5 dieną, tačiau drąsiai galima sakyti, kad kunigas Juozas ir jo bendrakeleiviai buvo sistemos aukos. Jie tiek persekioti, pjudyti, vykdytos provokacijos, pasikėsinimai, jog net jei tai buvo nelemta avarija, ji tik priartino kunigo žūtį, su juo vis vien sistema būtų susidorojusi.

Tačiau ne mažiau įtikinamai skamba ir kita pozicija. Kunigo J. Zdebskio bylos peržiūrėjimas būtų svarbus simbolinis gestas, kad mes bandome atsisveikinti su sovietinės praeities šešėliais. Deja, šiuo metu mes vis dar priversti veikti politinėje, socialinėje scenoje, kurią didele dalimi parengė totalitarinė sovietinė sistema, ir tai neišvengiamai daro įtaką mūsų gyvenimui šiandien.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *