Prieš 45 metus vasario 7 d. gimė vienas įdomiausių šiuolaikinių poetų, vertėjas, eksperimėntinės audiovizualinės poezijos kūrėjas bei unikalaus neprofesionalų meno festivalio „Maskoliškių meno frontas“ įkvėpėjas Dainius Gintalas.
Poetas Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o pagal meno istorijos magistrų rengimo programą baigė mokslus ir Vilniaus dailės akademijoje. Neatsitiktinai jo poezija yra ypatingai vizuali, o pats kūrėjas pripažįsta, kad jį domina „neišgražintas, laukinis, gaivališkas menas“. Tai atsispindi ir jo paties poezijoje, kurią rašo taupiai, tačiau kiekviena knyga tampa literatūrinio gyvenimo įvykiu. Poetas debiutavo 1997 metais rinkiniu „Angis“. Po dešimtmečio pasirodė rinkinys „Boa“, kuriuo poetas drąsiai nėrė į giliausias (pa)sąmonės bedugnes, ryžtingai ėmė tyrinėti įvairias traumines patirtis, pasidavęs chtoniškajai vaizduotei atvėrė slapčiausias aistras ir manijas, kurios jam pačiam virto kūrybos šaltiniu. Už šią drąsią ir labai nepatogią poezijos knygą 2008 m. D. Gintalas apdovanotas Jaunojo Jotvingio premija.
Pats poetas viename interviu savo dėmesį chtoniškajai vaizduotei yra įvardijęs taip: „Chtoniškoji vaizduotė paprastai persako gyvenimišką gaivalą, chaosą kaip tam tikrą tvarką, daugiaprasmiškumą, žmogaus sąmonės sudėtingumą, jo prisirišimus, ydas, manijas, galiausiai jo atskirtį nuo sociumo primestų dogmų, pseudovertybių, laisvę nuo jų, maištą – iš to randasi kreivos, ne iki galo apibrėžtos, sūkuriuojančios, tamsios, kartais drastiškos formos, kurioms pusiausvyros ir harmonijos matas – tai meno mirtis. Tai mėgstama vadinti Dioniso, Bakcho stichija. Paradoksalu, bet manau, kad toks menas gali žmogui padėti įgauti vidinę pusiausvyrą ir harmoniją, patirti dvasinio saugumo jausmą, kuris ateina per tam tikrų būsenų, nusakytų kūrinyje, atpažinimą. Taip tampi tos atvirai neįvardijamos chtoniškosios bendrijos nariu.“
2016 m. išleista poezijos knyga „Adatos“ tapusi Metų poezijos knyga. Poetas Gytis Norvilas apie šią knygą rašė: „„Adatos“ primygtinai bloškia nesvarumo link: duria – aštrios ir smigios, svaigina – sklidinos poezijos opijaus. Tai chtoniška poezija, besigalynėjanti su aistromis, manijomis, kasdienybės chimeromis, Moterimi; sklinda iš (pa)sąmonės užkaborių, požemių, koridorių, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa. Autorius it Minotauras klaidžioja jų labirintais – ir visgi, man regis, pro ADATOS ausį išlenda, randa išėjimą į šviesą: tame siautuly yra dzeniško romumo, taikos, susitaikymo“.
Poetas taip pat yra parašęs libretų operoms („Donoras“, „Izadora“, „Svingas“, „Gyvūlių ūkis“, „Žuviaganys“). Jo kūrybinėje biografijoje gausus ir vertimų iš prancūzų kalbos sąrašas: M. Fontanos, J.-M. Maulpoix, H. Michaux, R. Charo poezija, taip pat A. Nothombo romanai „Alkio biografija“, „Baimė ir drebėjimas“, G. Bataille „Dangaus žydrynė“, J. Geneto „Gėlių Dievo Motina“, V. Ravaleco „Padugnės giesmė“, M. Houellebecqo „Žemėlapis ir teritorija“, „Kovos lauko išplėtimas“, Lautreamonto „Maldororo giesmės‟, J. C. Izzo „Totalus chaosas“ ir kt.
D. Gintalo autentiškas kalbėjimas nesaldžialiežuvaujant, drąsiai tariant žodį lyg kirčiu, lyg adatos dygsniu, neabejotinai, yra išskirtinis lietuvių poezijoje, o ir apskritai kultūroje, kurioje subanalintas grožis virsta savo paties iškamša, parodija.
