Vasario 9 d. vienam žymiausių Lietuvos disidentų, pogrindinės spaudos leidėjui, Laisvės premijos laureatui Antanui Terleckui sukanka 90 metų.
Jis gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių aps. (dabar Ignalinos r.) Krivasalio kaime. Pirmą kartą buvo suimtas vos 17-os. Tuomet buvo apkaltintas priklausymu pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai. Tačiau po dviejų mėnesių tardymų, pritrūkus įrodymų, paleistas.
1946 m. A. Terleckas persikėlė gyventi į Vilnių. Čia mokėsi Vilniaus prekybos technikume, vėliau Vilniaus universitete baigė Ekonomikos fakultetą. Tuo metu jis aktyviai įsijungė į lituanistinę kraštotyros veiklą, su kalbininkais ir studentais lituanistais važinėjo po Pietryčių Lietuvą, lietuvių gyvenamas vietoves Baltarusijoje, vežė ten lietuvių kalbos vadovėlių, knygų, spaudos. 1957 m. Kūčių išvakarėse A. Terlecko bute čekistai padarė kratą ir jį suėmė. Nors jokios nusikaltimą patvirtinančios medžiagos nebuvo rasta, tačiau jo byla buvo susieta su keliolikos kitų asmenų, kaltinamų pogrindinės organizacijos „Tautos Frontas“ įkūrimu. Tąkart LSSR Aukščiausiasis teismas A. Terlecką nuteisė 4 metams lagerio Taišetlage, Irkutsko srityje.
Po trejų metų grįžęs iš įkalinimo vietos pagal specialybę įsidarbinti negalėjo, dirbo konstruktorių biure „Puntukas“ inžinieriumi, vėliau Valgyklų ir restoranų tresto įstaigose. 1964–1969 m. neakivaizdiniu būdu studijavo istoriją Vilniaus universitete, tačiau parengtas diplominis darbas „Lietuva Rusijos valdžioje (1795–1915)“ kratos metu buvo paimtas saugumiečių, o jis pats įspėtas, kad paskelbęs tokio turinio diplominį darbą atsidursiąs už grotų.
1973 m. A. Terleckas buvo suimtas už „piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ ir nuteistas metams kalėjimo. Nors buvo nuteistas pagal kriminalinį LSSR BK 94 straipsnį, baigiantis jo įkalinimo laikui Lietuvos laikraščiuose pasirodė straipsnis, kaltinantis A. Terlecką sovietinės santvarkos šmeižimu ir antitarybine veikla. Po šio įkalinimo A. Terleckui buvo sunku susirasti net nekvalifikuoto darbininko darbą, todėl teko dirbti kroviku.
1975 m. A. Terleckas parašė atvirą laišką SSRS KGB vadovui Jurijui Andropovui, kuriame išdėstė savo politines pažiūras, kritikavo rusinimo politiką, istorijos falsifikavimą, žmogaus teisių pažeidinėjimą. Šis laiškas 1976 m. išleistas JAV atskira knygele „Gerbkite mano teises“.
A.Terlecko šeimos namuose nuolatos rinkdavosi disidentai. Dėl to ir saugumo darbuotojai ne tik stebėjo kas pas juos svečiuojasi, tačiau ir sekė, namuose buvo įrengę pasiklausymo įrangą. 1976–1977 m. kartu su Juliumi Sasnausku, Kęstučiu Jokubynu ir kt. leido istorinį, tautinį pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, o vėliau „Vytis“. 1977 m. atlikus kratą namuose ir atradus pogrindžio leidinių, anoniminių ir pasirašytų tekstų, skelbtų pogrindžio spaudoje ir kt. A. Terleckas buvo sulaikytas ir tardomas KGB, tačiau po trijų parų paleistas.
1978 m. birželį su bendraminčiais įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, kurios pagrindinis siekis buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Konspiracijos sumetimais ši organizacija neturėjo nei savo įstatų, nei narių sąrašo. Jai galėjo save priskirti bet kuris žmogus, kuriam rūpėjo tautinės ir religinės vertybės bei Lietuvos laisvė. Dėl šios priežasties ši organizacija nebuvo išaiškinta iki pat nepriklausomybės.
A.Terleckas buvo vienas pirmųjų supratęs, kad slaptieji Ribentropo–Molotovo pakto susitarimai yra galimybė viešai kalbėti apie okupuotų Baltijos kraštų teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Todėl 1979 m. rugpjūtį su bendraminčiais jis parengė patį svarbiausią, didžiausio atgarsio sulaukusį „Lietuvos laisvės lygos“ dokumentą, kuris istorijoje tapo žinomas „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ vardu. Dokumentą pasirašė 38 lietuviai, 7 latviai, 4 estai ir keletas žymiausių Maskvos disidentų.
Po kelių mėnesių A. Terleckas suimtas trečiąjį kartą apkaltinus antisovietine veikla. Jis buvo nuteistas 3 metams lagerio ir 5 metams tremties. Buvo kalinamas Permės lageriuose, vėliau ištremtas į Magadano sritį. Jo bendrabylis Julius Sasnauskas nuteistas 1,5 metų lagerio ir 5 metams tremties.
Į Lietuvą grįžęs 1987 m. sausį aktyviai įsitraukė į pilietinę veiklą: reikalavo paleisti politinius kalinius, rengė piketus, mitingus, iš kurių reikšmingiausias įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje minint slaptųjų Ribentropo–Molotovo pakto susitarimų pasirašymo metines.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, A. Terleckas aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, tačiau pats politiku netapo. Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Nuotraukos šaltinis http://www3.lrs.lt
Parengta pagal genocid.lt medžiagą
