Antrąją vaikų literatūros apžvalgą, artėjant Vilniaus knygų mugei, skiriame pradinių klasių amžiaus vaikų knygoms. Aišku, kaip visad, šis išeities taškas labai preliminarus, mat vienas pradinukas ir ketvirtoje klasėje dar skaito balsu ir labiau mėgsta knygų paveikslėlius nei tekstą (ir tai nėra nei gerai, nei blogai, tai tiesiog tokia ypatybė), o kitas dar pirmokas jau kremta „Ozo šalies burtininką“ ar kitas didžiaknyges. Neriam.

Michael Rosen. Nepamirškite Tigrio. –Vilnius: Alma littera, 2017. 96 p.

Ši knyga jau ir pirmokui, manau, bus įkandama, įdomi ir suprantama. Smagu, kad šriftas yra šiek tiek didesnis nei įprastai, be to, jis aiškus ir paprastas, nemažai smagių, šmaikščių, komiksą primenančių iliustracijų, tad knygą galima ir tiesiog pavartyti.

Siužetas nesudėtingas ir labai primenantis šiuolaikinių skubančių tėvų ir vaikų gyvenimus. Tiksliau, tų gyvenimų rytus, kada lekiama, bėgama, nespėjama ir dėl to kartais net pamirštama vaiką nuvesti į mokyklą… Gerai, kad yra sumanus ir protingas katinas Tigris, kuris nieko nepamiršta.

Tik kas pasirūpins pačiu Tigriu, kai jis visą dieną gėlbėjęs savo šeimininkams taip gali likti ir nepamaitintas.

Nedidelė, pirmokui įveikiama apimtis, šmaikštus turinys, atpažįstamas gyvenimas ir ženklai – visa tai rasite šioje knygelėje.

 

Zanna Davidson. Magiškieji vienaragiai: Stebuklų miškas. – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 112 p.

Šitą knygą pamačiusi mano pirmokė griebė iškart ir sakė – „noriu dabar ją skaityti, mama, ar galima?“ Na, viršelis tikrai pasakiškas ir mergaitiškas, tad suvirpins ne vieną svajoklišką širdelę. Knyga išties labai tinka visokiais stebuklais dar tikinčioms mergaitėms, taip ir įsivaizduojančioms save vienaragių pasaulyje. „Mama, juk vienaragiai tikri?“ – klausia manęs toji pati pirmokė…

O šios knygelės herojai Zojai štai ima ir pasiseka atrasti stebuklingą kelią į vienaragių pasaulį, kuris ne tik kad stebuklingas, bet dar ir atsidūręs nepaprastame pavojuje, tad Zojos patekimas į vienaragių karalystę, matyt, neatsitiktinis. Mergaitė su savo naująja drauge vienaragiuke Astra turės išgelbėti piktojo burtininko kėsluose atsidūrusią vienaragių šalį ir jos medžius.

Tekstas nesudėtingas, daug iliustracijų ir tiesioginės kalbos. Skaityti lengva ir įdomu. Pats tas pradedančioms skaityti ir stebuklais dar tikinčioms mergaitėms.

P. Bichsel. Vaikiškos istorijos. – Vilnius: VšĮ „Pamėginčius“, 2017, 60 p.

Ši knygelė man į rankas pakliuvo ja kiek anksčiau, bet tai naujas ir išties įdomus leidinys. Vienas iš tokių, kuris tinka skaityti ir tėvams, ir leidžiasi suprantamas savaip.

Kaip teigia knygos leidėjai, Pėteris Bichselis (g. 1935 m.) yra vienas garsiausių Šveicarijos rašytojų, laikomas trumposios prozos meistru, apdovanotas daugybe vaikų literatūros premijų, be to, tai viena populiariausių ir verčiamiausių šveicarų knygų į kitas kalbas. Tad valio – šia knyga bent jau galėsim prisiliesti prie šveicarų literatūros aukso fondo.

Knygelėje atrasime septynias istorijas, gal net labiau sakyčiau, filosofines pasakas-nepasakas, kuriose – labai daug klausimų ir keistų nutikimų. Istorijų veikėjai tikri keistuoliai: žmogus, kuris žino, bet netiki, kad Žemė yra apvali, arba – keistuolis, visiems daiktams duodantis naujus vardus, kol pagaliau ima nebesuprasti įprastos žmonių kalbos ir visiškai susipainioja, arba – išradėjas, kuris išradinėja vien jau išrastus daiktus… Absurdiška, pasakysite? Na, taip, absurdo, nonsenso, kalbėjimo dėl kalbėjimo čia tikrai netrūksta (vietomis primena mūsų V. V. Landsbergį), bet būtent to ir siekia, manau, rašytojas – parodyti ir papasakoti mums apie tai, kad galime gyventi ir matyti savaip, kitaip, taip, kaip norime, kad savo gyvenimus galime keisti ir gyventi savaip. Aišku, iš to gali išeiti visaip, ir nebūtinai vien gerai… Tačiau gyvenimiškąja laisve, o tuo pačiu ir gyvenimo neišvengiamumu būtent ir žavi šios istorijos. Vietomis skaityti tikrai nėra lengva, nes tai knyga, kuri skatina mąstyti, o juk mes jau taip atpratę tai daryti…

A. Neubauer. Vaikų biblija. – Vilnius: Alma littera, 2017. 152 p.

Mane nustebino toks leidinys vaikams. Atrodytų, turime jau kadų kadais išleistą Bibliją vaikams (tokią mėlyną, iš kurios ir aš mokiausi besiruošdama pirmajai komunijai, ir mano dukra dabar iš jos, tos pačios, mokosi…) ir ką čia dar beprigalvosi. Tačiau akivaizdu, kad Knygų Knyga yra neišsemiamas lobynas ir šiuo leidimu Annette Neubauer kviečia dar kartą atrasti tam tikrus, kertinius Biblijos pasakojimus, klausiant, ką viena ar kita istorija pasako apie Dievą, kodėl anais laikais žmonės visa tai užrašė? Kaip turime šias istorijas suprasti šiandien?

Knygai palydėjimą parašiusi katechetė Ingrid Wiedenroth-Gaber sako, jog vienus tekstus mums suprasti lengva, kitus sunku, o treti taip ir lieka paslaptingi ir iki galo nepaaiškinami. Tačiau šia knyga tiesiog siekiama dar ir dar kartą vaikams parodyti, kad Dievas kalbasi su mumis, todėl čia atrinkti gražiausi ir svarbiausi pasakojimai, kviečiantys atrasti tikrąjį lobį.

Manau, kad ši knyga itin pravers katechetams per pamokas ar ruošiantis pirmajai komunijai. Be to, tai gali būti graži ir solidi dovana Atgailos sakramentui besiruošiančiam vaikui.

Dr. Renata Česūnienė, Laurynas Česūnas. Mėgintuvėlis ir deimanto vagystė. – Vilnius: Alma littera, 2017. 72 p.

Šauniojo Mėgintuvėlio nuotykiai tęsiasi! Tiesą sakant, stebina knygos autorių sumanumas – prigalvoti tokių įdomių istorijų (šįkart – tai detektyvas) ir jas susieti su cheminiais eksperimentais.

Naujoji Mėgintuvėlio knyga, kaip jau supratot iš pavadinimo, skirta supažindinti vaikus su kiečiausiu mineralu pasaulyje – deimantu. Skaitydami žaismingą ir įdomų pasakojimą mes nejučia susipažįstam ir su deimanto istorija apskritai bei esam įveliami į keletą eksperimentų (pvz., kaip pasidaryti pirštų ar daikto antspaudus, ištirti dnr (kas tas dnr? Knygoje sužinosime ir apie tai!), be to, kartu su Mėgintuvėliu ir jo draugais iš laboratorijos bei policijos leisimės ieškoti pradingusio, ką tik sukurto dirbtinio deimanto.

Šmaikštu, sumanu, įdomu, o dar ir edukuoja. Labiausiai patiks smalsiems ir viskuo besidomintiems vaikams. Dar chemijos ir gamtos mokytojams. Bet ir man buvo labai įdomu skaityti.

A. Noll, H. McWilliam. Man reikia baubo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 32 p.

Šiais laikais vaikams yra prileista galybė knygų apie tai, kaip įveikti savo baimes. Net ir mūsų lietuviškoji Kakė Makė vienoje iš knygelių galinėjasi su baime. Ir absoliučioje daugumoje tokių knygelių teigiama, kad visa tai, ką vaikai tamsoje įsivaizduoja (keisti garsai, formos, baubai…), tėra lakios vaizduotės dalis ir nieko tokio iš tiesų nėra. Kad su baime reikia susidraugauti.

Manau, pagrindinė šios knygos mintis taip pat yra apie tai, kad su baime reikia susidraugauti, tik… siūloma į tai pažvelgti visiškai atvirkščiai – knygelėje pasakojama apie vaiką, kuris negali užmigti be… savojo baubo. Ir tas baubas turi būti toks baisus, kad iškart užsinori miego. Bet koks baubas netinka, tik pats baisiausias, tik su didžiausia uodega ir aštriausiais nagais. Ir tai ne taip jau paprasta, nes kai tavo asmeninis baubas išeina pažvejoti palikęs tave nakčiai be baubo, susirasti kitą tokį baisų išties nelengva. Tad Etanas (toks pagrindinio veikėjo vardas) nusprendžia pabandyti pasikviesti kitų pabaisų, tik ar atsiras kitas toks baisus žvėris kaip baisusis Gaibas?

Leidėjai užsimena, kad ši knyga gavusi ne vieną apdovanojimą. Ir nesistebiu, nes raktas į vaiko širdį, jo pasaulį ir jausmus gali būti atrandamas tik tų rašytojų, kurie patys geba išlikti kaip vaikai ir išdrįsti į pasaulį žvelgti kitaip – kartais, gal atrodytų, nesąmoningai ir absurdiškai, bet visada – netikėtai.

I. Pavilonytė, M. Pavilonis. Didžiosios tvoros paslaptis. – Vilnius: Alma littera, 2017. 72 p.

Aš džiaugiuosi, kad atsiranda daug naujų pavardžių mūsų vaikų literatūroje. Ir galbūt ne visiems autoriams bus lemta tapti rašytojais, įeisiančiais į vadovėlius ar mūsų aukso fondą, tačiau kiekviena gera knyga gali paskatinti atsirasti kitą gerą knygą ar mažų mažiausiai – įkvėpti vaiką skaityti.

Šios knygos kūrėjai yra brolis (piešia) ir sesuo (rašo). O dar įdomiau yra tai, kad jie yra dvyniai. M. Pavilonis už savo iliustracijas jau yra pelnęs apdovanojimų, Indrė dar tik pradedanti rašytoja. Jų sumanyta istorija išties įdomi: apie didžiule tvora atskirtus pasaulius. Jie neįtaria apie vienas kito egzistavimą ir džiaugiasi tuo, ką turi. Tačiau… vieną dieną amžinoje vasaroje gyvenančiam berniukui, besišlaistančiam šalia didžiosios tvoros, ant nosies nutupia baltutė snaigė ir tuoj pat ištirpsta… Vaikas net nesuvokia, jog tai snaigė, nes nieko apart vasaros nėra regėjęs. Ir tai dar ne viskas – jis atranda plyšį tvoroje ir taip patenka anapus jos – tiesiai į žiemą, čia susipažįsta su tik žiemą pažįstančia mergaite ir taip prasideda jų nuotykiai, aiškinantis, kas yra už kitų tvorų, kodėl jos atsirado ir, galiausiai, kaip jas panaikinti.

Lengvą detektyvo prieskonį turinti įdomi, kupina nuotykių ir išbandymų knyga.

R. Una. Labas, aš Tadas. – Vilnius: Tyto Alba, 2017. 176 p.

Gėda net prisipažinti, bet tai pirmoji R. Unos knyga, kurią tenka skaityti. Tad nepavyks palyginti su ankstesnėmis autorės knygomis, tačiau visada galima pasidalinti mintimis apie šią.

Na, vizualiai ir stilistiškai ji labiausiai primena verstines „Nevykėlio“ ir „Prietrankos“ knygas, tad, matyt, labiausiai ir patiks tokių knygų skaitytojams. Kita vertus, lietuviškas kontekstas ir rašymo stilistika kiek skiriasi. Man patiko, kad knyga nėra tokia saldi ir vienpusiška, kaip aukščiau minėtieji verstiniai atitikmenys. Rašytojai svarbu, kokią žinutę ji nori pasiųsti vaikams. O ir pati istorija kiek netikėta: pasakojama apie Tadą (ir jo šeimą), į kurio klasę ateina (tiksliau, įvedama) mergaitė Elzė, kuri tuoj pat visiems paskelbia karą. Ir ne perkeltine prasme, o tiesiogine. Elzė tiesiog tikra kariūnė, slapta renkanti įvairiausius „ginklus“ ir ieškanti, ant ko juos išbandyti. Tada tampa pačiu pirmu jos taikiniu. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, Tado ir Elzės mamos yra geriausios draugės, tad vaikams teks atrasti raktą į draugystę.

Bet knygoje labai daug visokių žinučių tarp eilučių: apie vaikų priklausomumą nuo telefono, apie šiuolaikinį bendravimą, apie šiuolaikinių tėvų ryšius, santykius, vegetarizmą ir pan. Knygą suvalgiau greit ir skaniai. Linkiu ir jums to paties.

P.S. Tiesa, knyga tokia truputį be pabaigos. Tai gal sulauksime tęsinio?

C. Nunez Pereira ir Rafael R. Valcarel. Pasakyk, ką jauti. Emocijų knyga. – Vilnius: Alma littera, 2017. 94 p.

Nepaprastai gražiai ir sumaniai parengta knyga. Verstinė, tačiau juk viso pasaulio vaikai ir suaugusieji patiria tas pačias emocijas, išgyvena tuos pačius jausmus. Bėda tik ta, kad nesame mokomi jų atpažinti, įvardinti bei… nebijoti toje emocijoje ar jausme išbūti.

Knygai įžangą parašiusi psichologė J. S. Jasiulionė rašo, kad kalbėti apie jausmus vaikams yra nemenkas iššūkis, be to, kai kurias emocijas esame linkę laikyti blogomis – todėl slepiame ir neigiame. Svariausia žinia, kurią turime perduoti vaikams: nėra „gerų“ ir „blogų“ jausmų. Kiekvienas jų yra reikalingas ir prasmingas, bet svarbu juos pažinti ir įvardyti ir žinoti, kaip elgtis toliau.

Pati knyga parengta kaip kelionė per emocijų pasaulį. Žinoma, kad emocijų yra daugiau, nei aprašyta knygoje (42), tačiau ne vienas tyrimas yra atskleidęs, kad nesame „raštingi“ šioje srityje ir dažniausiai gebame įvardinti vos 5-7 emocijas. Be to, knyga parengta siūliniu principu, t.y. einama nuo vienos emocijos prie kitos taip, kaip dažniausiai jos kyla ir į ką pereina. Aišku, ne visada būna būtent taip, tačiau pripažinkime, kad tikrai dažnai po kaltės kyla gėda, o po šios – nesaugumas ir t.t. Paties teksto nėra daug, tačiau jis parašytas aiškiai, suprantamai, palikta erdvės pokalbiui – jį pratęsti kviečia ir nepaprastai iškalbingos iliustracijos. Aš manau, kad ši knyga būtinai turėtų būti jautrius vaikus auginančioje šeimoje. O tiesą sakant, apie jausmus kalbėtis derėtų išmokti mums visiems. Net ir į „rimtus“ reikalus panirusiems suaugusiems.

V. Malčius. Ilgų kojų istorija. – Vilnius: Alma littera, 2017. 34 p.

Dar viena lietuvių autoriaus knyga apie labai svarbius, bet paprastus dalykus, kuriuos taip dažnai užmirštam. Šįkart – apie poreikį būti savimi, apie galimybę savo trūkumą paversti privalumu.

Pagrindinis veikėjas Anupras Smilgis, kaip ir visi jo giminėje, turėjo išskirtinį bruožą – nepaprastai ilgas kojas. Tačiau kiti giminaičiai sugebėjo tai išnaudoti (vienas tapo žmogumi-švyturiu, kitas – klounu be kojūkų, dar vienas – žmogumi-lėktuvu…), tačiau ko tik imdavosi Anupras, niekas jam nesisekė. O gal… jis tiesiog dar neatrado to, kame būtų stipriausias ir reikalingiausias.

Ar pavyks Anuprui atrasti savo talentus? Ar pavyksta mums savo vaikams perduoti žinutę kasdieniu savo gyvenimu apie tai, kaip svarbu būti savimi, net jei ne iš karto atrandi savo vietą ir pašaukimą, ir kaip svarbu bandyti ir neprarasti vilties. Šviesi knyga, palydėta dar ir smagių iliustracijų.

Skaitė, prakaitavo ir aprašė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Kita apžvalga – lygiai už savaitės

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *