Šis C. S. Lewiso tekstas, publikuotas žurnale „Theology“ 1941 metų lapkritį, originaliai sakytas kaip pamokslas Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Oksforde 1942 metų birželio 8 d.

Jei dvidešimties gerų žmonių paklaustume, kuri gi iš vertybių yra didžiausia, devyniolika iš jų atsakytų – nesavanaudiškumas. Tačiau jei tą patį klausimą užduotume bet kuriam brandžiam krikščioniui, bene kiekvienas atsakytų – meilė. Pastebėkime, kas čia nutinka. Negatyvią sąvoką pakeičia teigiama, ir tai yra daugiau nei tik filologinis veiksmas. Nesavanaudiškumo sąvoka neteigia, jog mes pirmiausiai rūpinamės gėrio užtikrinimu kitiems, o greičiau tai, kad atsisakome gerų dalykų kitų žmonių naudai. Tarsi mūsų susilaikymas, o ne kitų žmonių laimė, yra svarbiausias aspektas. Nemanau, jog krikščioniška meilės vertybė turi tokių bruožų. Naujajame Testamente dažnai kalbama apie savęs atsisakymą, tačiau pats savęs atsisakymas nėra galutinis tikslas. Mes esame kviečiami atsisakyti savęs, paimti savo kryžių, kad galėtume sekti Kristumi. O raštuose slypintis pažadas apie tai, kas mūsų laukia, sekant Kristumi, yra tikrai uždegantis to trokšti. Moderniajame mąstyme randamą nuostatą, jog trokšti sau gero ir norėti mėgautis sąžiningai gautu gėriu yra blogis, sieju su Kanto ir stoikų mokymu, bet tikrai ne su krikščionių tikėjimu. Iš tiesų, jei mąstytume apie tai, kokie didžiuliai pažadai ir stulbinantis atpildas mums yra pažadėti evangelijose, galėtume sutikti, jog mūsų pačių troškimai Dievui turėtų atrodyti ne per dideli, o kaip tik – per maži. Esame silpni žmonės, kurie vaikosi apsvaigimo, sekso, ambicijų ir nepastebi neišsenkančio mums duoto džiaugsmo. Lyg nemokšos vaikai, negebantys suvokti, jog buvome pakviesti keliauti nuostabių atostogų prie jūros, norime toliau statyti purvo pilis savo landynėje. Per greitai randame pasitenkinimą.

Neturėtume jaudintis, kai netikintys žmonės kritikuoja šį atpildo pažadą ir krikščionišką gyvenimą vadina parsidavėlio būsena. Atpildai būna skirtingi. Būna atpildas, kuris neturi tikros sąsajos su veiksmais, daromais siekiant šio atpildo, ir yra svetimas troškimams, kurie turėtų lydėti veiksmus. Pinigai nėra tikrasis meilės atpildas. Tad vyrą, kuris veda moterį dėl pinigų, vadiname parsidavėliu. Tačiau tam, kuris iš tiesų myli, pati santuoka yra tikrasis atpildas ir nėra savanaudiška jos trokšti. Generolas, kuris narsiai kaunasi dėl garbės ar karinio laipsnio, yra parsidavėlis, bet tas, kuris kaunasi dėl pergalės – ne. Pergalė yra tinkamas atpildas už mūšį, kaip ir santuoka – vertas atpildas už meilę. Tikrasis atpildas nėra priedas prie veiksmų, atliekamų jo siekiant – atpildas slypi pačioje veikloje. Toliau aptarsime dar vieną sudėtingesnį atvejį. Mėgavimasis poezija, parašyta graikiškai, yra tikrasis atpildas už graikų kalbos studijas ir tikrai nėra parsidavėliškas. Tačiau tai paliudyti gali tik tas, kuris jau pasiekė pakankamai aukštą kalbos mokėjimo lygį, kada jis jau gali mėgautis poezija. Graikų kalbos gramatiką bepradedantis mokinukas dar negeba taip, kaip mylimasis laukia santuokos ar generolas pergalės, su nekantrumu laukti tos dienos, kada jis, jau suaugęs vyras, su pasimėgavimu skaitys Sofoklį. Mokinys turi pirmiausiai mokytis, siekdamas gerų pažymių, vengdamas bausmės ar norėdamas įsiteikti tėvams, arba, geriausiu atveju, numatydamas tą gėrį ateityje, kurio šiuo metu dar negali nei įsivaizduoti, nei trokšti. Ši pirminė būsena gali šiek tiek priminti parsidavėliškumą: atpildas, kurio yra siekiama, bus tinkamas ir natūralus, bet tik tuo metu, kai jo siekiantis asmuo bus pasirengęs, gebės šį atpildą gauti. Žinoma, viskas ateina palengva. Į kiekvieną sunkų darbą palaipsniui atkeliauja pasitenkinimas, ir negalime išskirti dienos ar akimirkos, kai kančia baigiasi ir ateina malonumas. Iš tiesų, numanomu atpildu jau galime vadinti paties troškimo siekti atsiradimą.

Santykyje su dangumi krikščionis yra tarsi tas pats mokinukas. Tie, kurie jau gyvena amžinąjį gyvenimą Dievo akivaizdoje, neabejotinai žino, jog tai ne paprastas atlyginimas, bet visos jų žemiškos mokinystės išpildymas. Tačiau mums, dar nepasiekusiems Dievo Karalystės, nėra duotas toks žinojimas. Galime tik toliau paklusti ir patirti tą pirmąjį atpildą, kuris kyla iš augančios galios trokšti galutinio atpildo. Lygiagrečiai mūsų troškimui augant, baimė būti parsidavėliu mąžta ir galiausiai visiškai miršta, palikdama tik atsiminimą apie kažkokią absurdišką mintį. Dažnam iš mūsų tai nenutinka akimirksniu: palaipsniui gramatiką pakeičia poezija, įstatymą keičia Evangelija, ilgėjimasis tampa paklusnumu. Juk ir potvynis į seklumą užplaukusį laivą pakelia palengva.

Yra dar vienas panašumas tarp mūsų ir minėtojo mokinuko. Jei šio berniuko vaizduotė gyva, dar nepradėjęs skaityti poezijos graikiškai bei dar nepastebėjęs galios ir pasitenkinimo, kurį suteikia graikų kalbos gramatikos žinios, jis pradės mėgautis savo amžiui skirta poezija ir proza, parašyta gimtąja kalba. Galbūt jis net vengs mokytis graikų kalbos ir paslapčiomis skaitys Šelio ir Svinburno poeziją. Kitaip tariant, troškimas, kuris bus patenkintas ateityje vartojant graikų kalbą, jau egzistuoja jame. Ir šis troškimas susietas su objektais, kurie iš pirmo žvilgsnio visai niekuo nesusiję su Ksenofonu ar veiksmažodžiais, prasidedančiais raide μι. Tad jei mes esame sukurti dangui, tuomet troškimas ten gyventi jau turėtų būti mumyse. Tačiau šis troškimas dar nėra susietas su tikruoju objektu, gal net kartais konkuruoja su juo. Ir tai akivaizdžiai matoma kasdienoje. Žinoma, ši mano pateiktoji mokinuko analogija neapima visų situacijų. Juk gimtąja kalba parašyta poezija, kurią berniukas skaito tuo metu, kai turėtų daryti graikų kalbos pratimus, gali būti tokia pat vertinga, kaip ir graikiška poezija, kurios link jis po truputį keliauja besimokydamas kalbos. Taigi nebūtume teisūs sakydami, jog, skaitydamas Miltono kūrybą ir nekeliaudamas Aischilo kūrybos link, berniukas renkasi netikrą objektą. Tačiau mūsų atvejis – visai kitoks. Jei tikroji mūsų dalia yra begalinis ir neaprėpiamas gėris, tuomet bet kuris kitas gėris, kurio trokštame, turėtų būti klaidingas, nešantis tik simbolinę prasmę to, kas iš tikrųjų gali numalšinti didįjį troškulį.

Jaučiu savotišką drovumą, kalbėdamas apie mumyse esantį troškimą patekti į šią nuostabią tolimą tėvynę. Tarsi kalbėčiau kažką nepadoraus. Aš bandau atskleisti nenumaldomą paslaptį, glūdinčią kiekviename iš mūsų. Dėl šios paslapties mums taip sopa, kad bandome savotiškai atsikeršyti ir ją vadiname menkinančiais vardais, kaip nostalgija, romantizmas ar paauglystė. Ši paslaptis užlieja mus tokiu saldumu, kad paties intymiausio pokalbio metu, prireikus ją paminėti, patys sau pasidarome keisti ir net ima noras iš savęs juoktis. Tai paslaptis, kurios negalime nei slėpti, nei pasakoti apie ją. Nors norisi abiejų. Apie ją negalime pasakoti, nes trokštame to, ko niekada nebuvo mūsų patirtyje. Tačiau negalime ir laikyti paslaptyje, nes mūsų patyrimas vis nurodo į ją ir mes vis išsiduodame, kaip kad išsiduoda įsimylėjęs jaunuolis ištarus mylimosios vardą. Randame išeitį pavadindami tai grožiu ir elgiamės tarsi viskas išspręsta. Vordsvorto naudotas metodas buvo skirtas šitai ištirti, atsiremiant į savo paties gyvenimo momentus. Tačiau visa tai – tik apgaulė. Jei jis būtų nukeliavęs į tas praeities akimirkas, nebūtų radęs esmės, bet tik priminimą. Tad tai, ką jis atsiminė, būtų pasirodę tik atsiminimai. Nusivilsime, jei visas viltis ir pasitikėjimą sudėsime į knygas ar muziką, kuriuose manome gyvenant grožį. Visas grožis yra ne juose, bet atsiskleidžia per juos. Tad per juos mes jaučiame ilgesį. Tas grožis ir mūsų praeities atsiminimai – puikūs atvaizdai to, ko mes iš tikrųjų trokštame. Tačiau, jei padarome klaidą ir atvaizdus paverčiame kvailais dievaičiais, laukia ne kas kita kaip jų garbintojų širdžių dužimas. Nes ne dievaičiai yra esmė. Tai tik aromatas gėlės, kurios niekada neradome, aidas melodijos, kurios niekuomet negirdėjome, naujienos iš šalies, kurioje dar niekada nebuvome. Manote, kad savo kalbomis stengiuosi jus užburti? Galbūt ir taip. Bet prisiminkite savo vaikystės pasakas. Burtai gali būti naudojami užkeikti arba užkeikimą panaikinti. Jums, kaip ir man, reikia pačių stipriausių burtų, kurie mus pažadintų iš pikto prakeiksmo, besitęsiančio jau beveik šimtmetį. Beveik visa mūsų švietimo sistema yra nukreipta užtildyti tą kuklų, nepaliaujamą vidinį balsą. Bene visos moderniosios filosofinės srovės buvo sukurtos mus įtikinti, jog visas žmogui skirtas gėris yra randamas vien tik šioje žemėje. Visgi neįtikėtina, bet progreso ar kūrybinės evoliucijos filosofijos, pačios to nenorėdamos, liudija, jog tikrasis mūsų tikslas yra ne čia. Pastebėkite, kaip jie dėsto mintis, kai nori įrodyti, kad žemė yra jūsų namai. Pirmiausiai jie bando jus įtikinti, jog žemė gali tapti rojumi, vis dėlto pripažindami, kad žemė yra mūsų tremties vieta. Toliau jie dėsto, kad žemė taps rojumi dar tik ateityje, šiuo sakiniu taip pat teigdami, kad mūsų tėvynė yra ne čia ir ne dabar. Ir paskutinis argumentas – jei tik nekantriai jų nepertrauksite dėl pabudusio ilgesio viršlaikiškumui – bus sakyti bet ką, kad tik nukreiptų jus nuo minties, jog, jei būtų pasiūlyta visa įmanoma laimė žmonėms šioje žemėje, kiekviena karta jos vis tiek netektų, atėjus mirčiai. Pasakos „gyveno amžinai ir laimingai“ būti negali, nes pati paskutinė šios žemės karta su mirtimi taip pat viską prarastų. Tad galime vadinti nesąmoningomis mintimis tas, kurias ponas Šo įdeda į paskutinę Lilith kalbą ar Bergsono teiginį, kad élan vital gali įveikti visas kliūtis, net ir mirtį, tarsi mes galėtume patikėti, jog socialinis ar biologinis vystymasis šioje planetoje gali atitolinti mūsų saulės senėjimą ar persukti antrąjį termodinamikos dėsnį.

Ką bedarytume, aiškiai suvokiame, jog mumyse gyvena troškimas, kurio negali patenkinti jokia žemiška laimė. Tačiau ar iš viso yra pagrindo manyti, kad realybė gali pasiūlyti atsaką į nepatenkinamą mūsų troškimą? „Juk buvimas alkanam neįrodo, kad turime duonos.“ Aš manau, kad tai gali būti paskatinimas mums pastebėti, jog praleidžiame svarbų momentą. Žmogaus fizinis alkis neįrodo, kad būtent šis žmogus gaus duonos – jis gali mirti iš alkio plūduriuodamas ant nuolaužos Atlanto vandenyno platybėse. Žinoma, alkis rodo, kad žmonės yra tokios būtybės, kurios stiprina kūną valgydamos ir apsigyvena derlingose žemės vietose. Tokia pat logika besivadovaujant, troškimas gyventi rojuje – dar neįrodo (o, kaip norėčiau, jog taip būtų), jog aš ten pakliūsiu. Tačiau šis mano troškimas, manau, yra gana gera nuoroda, jog tokia vieta egzistuoja ir kad kai kurie žmonės ten nukeliaus. Vyras, mylintis moterį, gali jos širdies ir neužkariauti, bet sutikite, būtų labai keista, jei „įsimylėjimo“ reiškinys egzistuotų belyčiame pasaulyje.

Taigi turime aptartą troškimą, kuris klajoja, nerasdamas ir tiksliai nežinodamas, kurgi jo objektas iš tiesų slypi. Mūsų šventose knygose yra šiek tiek žinių apie šį objektą. Žinoma, šios žinios yra simbolinės. Remiantis apibrėžimu, Rojus yra už mūsų patyrimo ribų, tačiau visi suprantami apibrėžimai turi remtis mūsų patyrimo objektais. Raštuose randamas Rojaus vaizdavimas yra simbolinis. Simbolinis yra ir Dangaus vaizdinys, kurį mūsų pačių troškimas sukuria be niekieno pagalbos. Dangus nėra nusėtas brangakmeniais, lygiai kaip jis nėra tapatus gamtos grožiui ar nuostabiam muzikos kūriniui. Skirtumas tarp mūsų įsivaizdavimo ir raštuose pateiktų vaizdinių yra tai, jog tuos vaizdinius užrašė žmonės, buvę arčiau Dievo nei mes. Taip pat tai, jog šie raštai atlaikė amžių išbandymus, kurie lydėjo krikščionių patirtis. Iš pirmo žvilgsnio šie Bažnyčios tėvų užrašyti vaizdiniai, man atrodo, turi labai mažai natūralaus žavesio ir patrauklumo. Ir netgi labiau apramina nei sužadina mano troškimą. Tačiau tai ir yra, ko tikėjausi. Jei krikščioniškas mokymas negalėtų man pasakyti daugiau, negu kužda mano paties nuojauta, tuomet šis mokymas būtų ne ką aukščiau pažengęs nei aš pats. Jei pamoka, skirta man, slypi už viso mokymo, tuomet ir turėčiau tikėtis, kad iš karto ji man bus mažiau patraukli nei mano paties jau turimas žinojimas. Sofoklio kūryba juk taip pat atrodo nuobodi ir šalta berniukui, kuris yra tepasiekęs Šelio poezijos lygmenį. Jei mūsų religija yra objektyvi, tuomet neturėtume nusukti savo žvilgsnio nuo tų jos momentų, kurie mums atrodo nesuprantami ar net atstumiantys, nes būtent šiuose nesuprantamuose ar atstumiančiuose elementuose ir slepiasi tai, ką turime sužinoti.

Pažadai, randami Šventajame Raš­te, gali būti apibendrinti penkiais esminiais teiginiais. Pirmiausiai yra pažadėta, kad būsime su Kristumi. Tuomet – kad būsime kaip Jis. Trečiam pažadui reikia ir mūsų vaizduotės pagalbos, nes žadama, jog turėsime „šlovę“, ketvirta – būsime maitinami, linksminami, ir, galiausiai, visatoje turėsime kažkokias tarnautojų pareigas – valdysime miestus, teisime angelus, būsime Viešpaties šventovės kolonos. Klausimas, kuris man kyla perskaičius šiuos pažadus: kam reikia kitų, jei jau yra pirmasis? Ar gali būti dar kažkas pridėta šalia buvimo su Jėzumi? Kaip vienas senas rašytojas sako, „tas, kuris turi Dievą ir visa kita, turi ne daugiau nei tas, kuris turi tik Dievą.“ Manau, kad atsakymo čia vėl reikia ieškoti per simbolių kalbą. Panašu, kad šiuo metu bet kurio iš mūsų įsivaizdavimas apie tai, koks yra buvimas su Jėzumi, gana simboliškas, panašiai kaip ir kiti pažadai. Po truputį prasmunka mintys, kad susitikimas su Juo turėtų būti artimas, su meile besikalbant (tiek, kiek mes sugebame suvokti pokalbį), ir tikriausiai per jį bus patiriamas Jėzaus žmogiškumas, nepaisant jo dieviškumo. Iš tiesų pastebiu, jog krikščionys, kurie laikosi prisirišę tik prie šio pirmojo pažado, visad jį užpildo santuokos ar erotinio turinio vaizdu. Nesmerkiu šitokio įsivaizdavimo, tačiau širdingai tikiuosi ir meldžiuosi kada nors galėsiąs dar giliau suvokti šį pažadą. Tęsdamas noriu pasakyti, kad tai irgi yra tik simbolis, kuris turėtų būti papildytas to, ką mums dovanoja kitų pažadų simboliai. Šių pažadų daugumas neturėtų mūsų dėmesio nukreipti nuo to, jog mūsų palaima galiausiai bus Dieve. Dievas juk yra daug daugiau nei bet koks asmuo. Tad lai skurdus mūsų žmogiškos meilės patyrimas, įtampa ir monotoniškumas neapriboja įsivaizdavimo, kaip bus Dievo akivaizdoje. Todėl mūsų vaizduotei į pagalbą ir ateina visas tuzinas skirtingų įvaizdžių, kurie vienas kitą papildo ir išlaisvina.

Ir vėl grįžtu prie šlovės. Ne­iš­ven­gia­mai pastebime, kad ši idėja yra besikartojanti ir Naujajame Testamente, ir ankstyvuosiuose krikščioniškuose raštuose. Išganymo vaizdavimas neatsiejamas nuo palmių šakų, karūnų, baltų apdarų ir saulei bei žvaigždėms prilygstančio spindėjimo. Tačiau man, modernių laikų žmogui, tai nedaro jokio įspūdžio. Šlovės sąvoka mane veda prie dviejų minčių: viena iš jų atrodo pikta, kita – juokinga. Šlovė man simbolizuoja arba žinomumą, arba švytėjimą. Kadangi žinomumas reiškia buvimą labiau atpažįstamam nei paprasti žmonės, tad, šiuo atveju, žinomumo siekimas man siejasi su konkurencijos dvasia, kurios šaknys, regis, yra labiau iš pragaro nei iš dangaus. O dėl švytėjimo – kas iš mūsų gali norėti tapti gyva elektros lempute?

Pradėjęs gilintis į šį klausimą buvau didžiai nustebintas, mat tiek daug skirtingų krikščionių – tarp jų Miltonas, Johnsonas ir Tomas Akvinietis – į dangišką šlovę žvelgė kaip į žinomumą ar gerus santykius. Visgi verta paaiškinti, kad čia svarbus ne populiarumas tarp šios žemės sutvėrimų, o palankumo santykiai su Dievu, Dievo pritarimas, iš Dievo gaunamas pripažinimas. Dar kartą permąstęs visa, suprantu, kad tai tikrai evangelinis požiūris. Niekas negali pašalinti palyginime randamo dieviškoje pagyrimo: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ (Mt 25, 21). Tai suvokus tarsi kortų namelis sugriuvo dalykai, apie kuriuos mąsčiau didžiąją savo gyvenimo dalį. Mane iš karto pervėrė mintis, kad iš tiesų niekas kitas, kaip tik vaikas, negali įžengti į Dangaus Karalystę. Juk nieko nėra gražesnio už ne pasipūtusio, bet gero ir paklusnaus vaiko tikrą ir neužmaskuotą pasitenkinimą, kai jis yra giriamas. Tai galioja ne tik vaikui, bet net ir šuniui ar arkliui. Pasirodo, kad tai, ką visą gyvenimą klaidingai laikiau kuklumu, man visą laiką kliudė tinkamai suvokti, kuris iš malonumų yra pats paprasčiausias, vaikiškiausias, natūraliausias. Tai ypatingas malonumas, kuris patiriamas būnant didesnio akivaizdoje: žvėries prieš žmogų, vaiko prieš tėvą, mokinio prieš mokytoją, kūrinio prieš jo Kūrėją. Aš nepamiršau, kaip mūsų žmogiškos ambicijos šį nekalčiausią troškimą iškraipo. Pats esu patyręs, kaip tas teisėtas malonumas gauti pagyrą iš to, kuriam patarnauju, virsta mirtinais savimylos nuodais. Tačiau tikiuosi, kad dar prieš atsirandant savimylai, galime atsekti tą trumputį momentą, kuomet pasitenkinimas dėl to, kad elgiuosi ar bijau teisingai, yra tyriausias. Šis momentas mums leidžia nujausti, kaip atpirkta siela pagaliau supras, kad ji patinka Tam, kuriam patikti ji ir buvo sukurta. Tuščiam pasididžiavimui vietos čia nebeliks. Nebeliks apgailėtinos iliuzijos, kad visa tai – dėl jos pačios pastangų. Ji kuo tyriausiai džiaugsis būdama tuo, kuo Dievas ją sukūrė būti, neliks jokių likučių to, ką mes vadiname savęs patvirtinimu. Seniai įsišaknijęs nevisavertiškumo kompleksas bus gydomas šią akimirką, o senoji puikybė amžiams nukeliaus žemiau nei Prospero knygose. Tikrasis nuolankumas viršija kuklumą. Jei Dievas yra patenkintas savo kūriniu, tai kūrinys gali būti taip pat patenkintas savimi: „ne jai svarstyti komplimentus, gaunamus iš savo Valdovo.“ Įsivaizduoju, jog neabejotinai atsiras žmogus, kurį net papiktins mano idėja apie Dangų kaip vietą, kur mums yra pritariamai plekšnojama per petį. Tačiau už šio pasipiktinimo slypi išdidus nesupratimas. Juk galiausiai į kiekvieną iš mūsų atsisuks visatos pasigėrėjimo arba siaubo Veidas. Jame atsispindės viena išraiška ar kita: arba suteikianti neapsakomą šlovę, arba paliekanti niekada neišgydomą ir nenuplaunamą gėdą. Aną dieną spaudoje perskaičiau mintį, jog svarbiausia yra tai, ką mes galvojame apie Dievą. O tai, ką galvoja Dievas – visai nesvarbu! Ką Dievas galvoja apie mus, yra ne tik svarbiau – tai neišmatuojamai svarbiau. Iš tiesų – tai, ką mes galvojame apie Dievą, yra visai nesvarbu, kol neliečia to, ką Jis apie mus galvoja. Yra parašyta, kad mes „stovėsime Jo akivaizdoje“, pasirodysime, būsime ištirti. Šis šlovės pažadas, jog kiekvienas iš mūsų, iš tiesų pasirinkęs Dievą, galės ištverti šį ištyrimą, gaus pritarimą ir patiks Jam, yra beveik neįtikimas ir įmanomas tik per Kristaus veikimą. Patikti Dievui… būti tikrąja dieviško džiaugsmo dalimi… būti Dievo mylimam – ne iš bėdos užjaustam, bet su pasigėrėjimu mylimam, taip, kaip menininkas gėrisi savo kūriniu ar tėvas sūnumi. Mūsų mintims, atrodo, be galo sunku ar net neįmanoma išlaikyti tokį šlovės svorį ar naštą. Bet taip yra.

O dabar pastebėkime, kas vyksta. Jei būčiau atmetęs autoritetingą Šventojo Rašto šlovės vaizdinį ir likčiau įnirtingai įsikabinęs į miglotą pirminį savo troškimą, kaip vienintelę nuorodą į Rojų, nebūčiau pamatęs sąsajos tarp mano troškimo ir krikščioniškojo pažado. Galiausiai, savo nustebimui, sekdamas tai, kas šventuose raštuose atrodo klaidu ir atstumia, atrandu sąsają, kuri yra visiškai aiški. Krikščionybė mane moko viltis šlovės. O ji, pasirodo, užpildo mano pamatinį troškimą ir atskleidžia dar vieną iki šiol nepastebėtą šio troškimo elementą. Paliovęs gilintis į savo norus aš pradėjau geriau suprasti, ko iš tikrųjų noriu. Prieš kelias minutes bandydamas apibūdinti mūsų dvasinius troškimus, praleidau vieną keistą jų savybę. Ją mes dažniausiai pastebime vaizdiniui išnykus: kai nutyla muzika ar natūraliai šviesai nebeapšviečiant gamtos. Tos akimirkos jauseną geriausiai apibūdina poetas Keatsas: „kelionė namo, įprastinio savęs link.“ Juk suprantate, ką turiu galvoje. Kelias minutes gyvenę iliuzijoje, jog priklausome pasauliui, atsibundame ir suprantame, kad jis nė neegzistuoja. Mes buvome tik paprasčiausi žiūrovai. Grožis šypsojosi, bet ne tam, kad mus pakviestų, jo veidas buvo atsuktas į mūsų pusę, bet ne tam, kad žvelgtų į mus. Likome nepakviesti, nepriimti į šį šokį. Galime kulniuoti iš čia, galime ir likti: „niekas nežymi lankomumo.“ Mokslininkas pasakytų, jog nieko nuostabaus, kad liekame nepastebėti – juk dauguma dalykų, kuriuos vadiname gražiais, yra negyvi. Taip, tai, žinoma, tiesa. Tačiau aš kalbu ne apie pačius fizinius objektus, o apie tą neapsakomą „kažką“, nuo ko šie objektai sekundei tampa žinios pasiuntiniais. Tačiau tiesa apie šią žinią yra sumišusi – kaip kartėlis susimaišo su saldumu – nes panašu, jog ši žinia yra skirta ne mums. Ji yra tik mūsų nugirsta. Kartėlis atspindi ne pasipiktinimą, o greičiau skausmą. Nedrįstame klausinėti, o verčiau kenčiame ir tveriame. Mūsų begalinis noras šioje visatoje nebūti pašaliečiais, troškimas būti pripažintais, išgirsti atsaką, sujungti bedugnę, žiojinčią tarp mūsų ir realybės, – tai mūsų nenumaldoma paslaptis. Tad šlovės pažadas, žvelgiant iš šios perspektyvos, tampa glaudžiai susietas su mūsų vidiniu troškimu. Šlovė – tai artimas ryšys su Dievu, Dievo priėmimas, atsakas, pripažinimas ir pakvietimas į visa ko, kas tik yra, šerdį. Pagaliau, durys, į kurias beldėme visą savo gyvenimą, bus atvertos.

Gal kiek šiurkštoka šlovę apibūdinti kaip buvimą „pastebėtam“ Dievo. Tačiau tai – Naujojo Testamento kalba. Šv. Paulius pažada, jog tie, kurie mylės Dievą, bus Jo pažinti (1 Kor 8, 3), nors mes tikėtumėmės priešingo – patiems pažinti Dievą. Tai tikrai keistas pažadas. Negi Dievui nėra žinoma visa per visus laikus? Tačiau ši žinia tarsi aidu ataidi iš dar vienos Naujojo Testamento eilutės. Čia esame įspėjami, jog gali nutikti taip, kad galiausiai stosime prieš Dievo veidą ir išgirsime tik atstumiančius žodžius: „niekad Tavęs nepažinojau. Atsitrauk nuo manęs.“ Kad ir kaip tai mūsų intelektui būtų nepažinu, o jausmams nepakeliama, tam tikra prasme galime būti ištremti iš buvimo šalia to, kuris yra visur, ir ištrinti iš atminties to, kuris žino viską. Mes galime būti palikti užribyje, visiškai ir galutinai atstumti, absoliučiai ignoruojami. Iš kitos pusės, galime būti pakviesti vidun, priimti, įvertinti. Kiekvieną dieną žengiame tarsi skustuvo ašmenimis tarp šių dviejų neįtikėtinų galimybių. Tad mūsų visą gyvenimą besitęsianti nostalgija, mūsų troškimas visatoje susitikti su tuo, nuo kurio jaučiamės atskirti, užeiti į vidų pro tas duris, kurias visą laiką matėme tik iš išorės, yra ne paprasčiausia neurotiška fantazija, bet gryniausias mūsų esamos situacijos konstatavimas. Būti pakviestam į vidų, visiškai neatsižvelgiant į turimus nuopelnus, būtų šlovė ir garbė, įsisenėjusio skausmo užgydymas.

Čia atsiveria kita šlovės prasmė – šlovė kaip švytėjimas, kaip didybė, šviesa. Mums lemta šviesti kaip saulei, mes esame tarsi Aušrinė žvaigždė. Regis, ir pats pradedu tai suprasti. Tam tikra prasme Dievas mums jau davė Aušrinę žvaigždę – jei pakankamai anksti atsikeli, gali šia dovana mėgautis ne vieną giedrą ankstyvą rytą. Ko gi daugiau begalime norėti? O taip, iš tikrųjų mes norime daug daugiau. Norime to, apie ką estetikos knygose retai teužsimenama, tačiau ką puikiai išmano poetai ir kas randama mitologijoje. Nenorime matyti tik grožio, nors, dievaži, tai jau yra pakankama dovana. Mes trokštame to, kas yra sunkiai apsakoma žodžiais – būti vienovėje su mūsų regimu grožiu: pasinerti į jį, įsileisti tą grožį į save, maudytis grožyje ir tapti jo dalimi. Štai kodėl orą, žemę, vandenį apgyvendinome dievais ir dievybėmis, nimfomis ir elfais. Tačiau per šias dievybes mes negalime mėgautis tuo grožiu, šlove ir jėga, kurių vaizdinys yra pati Gamta. Štai kodėl poetams pavyksta mus apžavėti mielu melu. Jie rašo tarsi vakaris vėjas iš tikrųjų galėtų įsisukti į žmogaus sielą, nors taip nėra. Jie rašo, jog iš tylaus šnabždėjimo gimęs grožis uždengs žmogaus veidą, bet tai – netiesa. Na, kol kas netiesa. Jei Šventojo Rašto vaizdinius priimtume tiesiogiai, jei tikėtume, kad Dievas vieną dieną mums duos Aušrinę žvaigždę ir leis apsisiausti saule, tokiu atveju galėtume įtarti, kad senoviniai mitai ir šiuolaikinė poezija gali būti arti tiesos – kaip pranašystė. Gyvendami dabartyje mes esame pasaulio išorėje, tiksliau sakant, kitoje durų pusėje. Mes įžvelgiame ryto gaivumą ir tyrumą, bet tai nepadaro mūsų tyrų ir gaivių. Mes negalime susilieti su mūsų regimu grožiu. Tačiau kiekviename Naujojo Testamento puslapyje sklando gandas, kad taip tęsis ne visą laiką. Kažkurią dieną Dievo valia mes pateksime į vidų. Tuo metu, kai žmonių sielos taps tobulai paklusnios, tarsi negyvosios gamtos kūriniai, ant žmonių nusileis šlovė. Tokia šlovė, kurios šviesoje Gamta nublanks kaip pirminis eskizas. Tad turite suprasti, jog aš neaukštinu pagoniškos fantazijos būti gamtos „įtrauktu“. Gamta yra mirtinga. Mes ją pergyvensime. Kai visos saulės ir visi ūkai pranyks, kiekvienas iš jūsų vis dar bus gyvas. Gamta yra tik vaizdinys, tik simbolis. Bet tai yra simbolis, kurį Šventasis Raštas ragina mane naudoti. Mes esame pašaukti įeiti per Gamtą, už jos, į tą didį grožį, kurį ji protarpiais atspindi.

Ir ten, už Gamtos, mes valgysime vaisius nuo gyvybės medžio. Dabar, jei jau esame atgimę Kristuje, mūsų dvasia gyvena Dievuje, bet protas, o ypač kūnas, gyvybę iš Jo gauna per didžiulį atstumą – per mūsų protėvius, per maistą, per daleles. Dievas, kurdamas pasaulius, savo kūrybingu ir mylinčiu apkabinimu materiją pripildė energijos, kurią mes pažįstame kaip fizinius malonumus. Ir nors juos galime patirti tik dalinai, jie vis tiek yra per dideli mūsų suvokimui. Koks neapsakomas patyrimas būtų gerti iš šaltinio ištakų, jei jau dabar skonėjimasis žemupio vandeniu yra toks svaiginantis? Vis dėlto aš tikiu, jog ateityje mūsų tai laukia. Žmogus yra sukurtas skonėtis džiaugsmu iš džiaugsmo šaltinio. Šv. Augustinas yra sakęs: „ekstazė iš išganytos sielos tekės į pašventintą kūną.“ Šiuo metu turėdami tik specializuotus ir pakrikusius pojūčius, mes nė negalime įsivaizduoti būsimų torrents volupatis (malonumo potvynių). Ir visus įspėju nė nebandyti įsivaizduoti. Būtinai turiu pasakyti dar vieną dalyką: klaidinga yra manyti, jog po mirties bus prikelta tik dvasia arba tai, kad prikeltas kūnas bus nejautrus. Kūnas buvo sukurtas dėl Viešpaties, ir šie niūrūs svaičiojimai yra visiškai „pro šalį“.

O kol kas – kryžius eina pirma karūnos, ir rytoj išauš pirmadienio rytas. Negailestingose pasaulio sienose atsivėrė plyšys ir mūsų didis Kapitonas kviečia juo sekti ir eiti vidun. Pagrindas čia, žinoma, – Jo sekimas. Nepaisant to, gali pasigirsti klausimų, o kokia gi praktinė nauda iš šių mano su pasimėgavimu išsakytų svarstymų? Sugalvoju bent vieną dalyką. Kiekvienas iš mūsų gali būti truputį per daug susirūpinęs savo būsima pomirtine šlove. Tačiau taip pat labai menka tikimybė, kad mes būsime per daug ir per giliai susirūpinę savo artimo pomirtine šlove. Mano artimojo būsimos šlovės svoris, našta, nešulys kiekvieną rytą turėtų būti uždedamas man ant pečių. Tas nepakeliamai sunkus nešulys, kurį panešti gali tik mano nuolankumas ir kuris sulaužys kiekvieną puikybės kuprą. Tik pagalvokime, kaip svarbu suprasti, jog gyvename potencialių dievų ir deivių visuomenėje, kur bet kuris, net pats nykiausias ir neįdomiausias asmuo, vieną dieną gali tapti būtybe, kurią išvydę netrokšime nieko kito, kaip tik jį šlovinti ir girti arba priešingai – baisėtis tarsi juodžiausiu košmaru. Kiekvieną dieną mes vienas kitam padedame judėti vienos iš šių kelionės krypčių link. Tad šitų stulbinančių galimybių šviesoje kiekviename susitikime su kitu žmogumi – draugystėje, meilėje, kiekviename žaidime ir politikoje – turėtume vadovautis nuolankia baime ir nusižeminusiu atsargumu. Paprastų žmonių nėra. Jūs niekada nesate bendravęs su tik mirtinguoju. Tautos, kultūros ir civilizacijos yra mirtingos ir jų gyvavimas – tarsi uodo gyvenimas, lyginant su mūsiškiu. Tačiau tie nemirtingieji, su kuriais juokaujame, dirbame, tuokiamės, niekiname, išnaudojame, yra arba nemarūs siaubai arba amžinieji šviesuliai. Tik nereikia galvoti, kad mes turime būti be paliovos rimti. Turime žaisti. Mūsų džiaugsmas (tas tikriausias džiaugsmas) turėtų kilti iš bendrystės, kurioje žmonės iš tikro priima vienas kitą rimtai – be lengvabūdiškumo, pranašumo ar išankstinių nuostatų. Lai mūsų gailestingumas būna tikra ir brangi meilė, giliai išgyvenant nuodėmes, nors ir mylint nusidėjėlį, nes negali būti jokios meilę parodijuojančios tolerancijos ar nuolaidžiavimo bei džiaugsmą parodijuojančio lengvabūdiškumo. Greta Švenčiausiojo Sakramento tavo artimas yra švenčiausias objektas, prieinamas tavo pojūčiams. Tad, jei tavo artimas yra krikščionis, jis yra šventas beveik tokiu pačiu būdu, nes jame Kristus vere latitat (iš tiesų slepiasi), tuomet šlovintojas ir pašlovintasis – tikroji Šlovė – slypi jame.

Vertė Dalia ir Valdas Mackelos

Povilo Zaleskio nuotr.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *