1993 m. vasario 14 d. įvyko pirmieji Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai po Nepriklausomybės atgavimo. Tai buvo vieninteliai per pastarąjį šimtmečio ketvirtį vykę rinkimai, kuriuose dalyvavo tik du kandidatai: Algirdas Mykolas Brazauskas ir Statys Lozoraitis. Rinkimuose ketino dalyvauti ir pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, tačiau sausio 4 dieną jis kreipėsi į visus Lietuvos žmones, pranešdamas, kad atsisako kandidatuoti ir ragina visus savo sekėjus paremti S. Lozoraitį.
1993 m. rinkimai buvo vadinami dviejų Lietuvos vizijų – vakarietiškos ir posocialistinės – susirėmimas. S. Lozoraitis buvo pristatomas, kaip „Vilties prezidentas“, kaip žmogus, kuris gali sugrąžinti Lietuvą į Vakarų pasaulį, iš kurio buvo išplėšusi sovietinė okupacija. A. Brazauskas, nepaisant to, kad buvo paskutinis okupacinės Lietuvos komunistų partijos vadovas, tačiau buvo pristatomas kaip tas kandidatas, kuris gali suvienyti Lietuvos žmones. Daug kam oponavo tai, kad jis atrodė nuosaikus, rimtas, o tai žmonėms buvo labai svarbu radikalių permainų laikotarpiu.
Stasio Lozoraičio rinkimų štabui vadovavo Valdas Adamkus. Tiesa, pačiame rinkimų įkarštyje jis buvo priverstas išvykti į JAV, nes, kaip teigiama, K. Bobelis apskundė JAV administracijai, kad oficialią tarnybą šioje šalyje turintis aplinkosaugininkas itin įsivėlė į politines kovas Lietuvoje. A. Brazausko rinkimų štabui vadovavo akademikas Raimundas Rajeckas. Rinkimų kampanijos metu S. Lozoraičio oponentai sėkmingai išnaudojo „svetimo“, per sovietmečio išbandymus Lietuvoje nebuvusio, žmogaus įvaizdį. A. Brazauskas, priešingai, buvo pristatomas kaip „savas“. Pastarojo oponentai bandė akcentuoti jo komunistinę praeitį, tačiau pokomunistinės ekonominės ir politinės transformacijos buvo išgąsdinusios žmones. Neatsitiktinai 1992 m. Seimo rinkimus triuškinančiai laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija, vadovaujama A. Brazausko. Taip pat turėtume įvertinti, kad A. Brazausko rinkimų štabui pavyko sėkmingai pasinaudoti turimais „administraciniais resursais“. Teigiama, kad nemažą įtaką padarė ir komunistų partijos pinigai, kurių naujieji savininkai taip ir nebuvo įvardinti.
Rinkimuose dalyvavo 2 012 420 rinkėjų, t. y. 78,6 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių. Aktyviausi 1993 m. buvo: Birštono, Neringos, Palangos miestai ir Kupiškio, Rokiškio bei Šakių rajonai – juose balsavo daugiau nei 85 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių.
Aktyviai rinkimuose dalyvavo ir Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje. Iš visų balsavimo teisę turinčiųjų savo nuomonę pareiškė 87,3 proc. Aktyviausi buvo: Kolumbijoje, Ukrainoje bei Venesueloje gyvenantys lietuviai. Savo rinkimų teise šiose valstybėse pasinaudojo 100 proc. teisę balsuoti turinčių rinkėjų. Užsienyje gyvenantys lietuviai prezidentu labiau norėjo matyti Stasį Lozoraitį – už jį balsavo 83,1 proc. visų dalyvavusių rinkimuose piliečių. Tuo tarpu Algirdui Brazauskui savo balsus skyrė 15,2 proc. užsienyje esančių rinkėjų.
Lietuvoje A. Brazauską labiausiai palaikė: Šalčininkų ir Vilniaus rajonai. Juose už būsimąjį prezidentą balsavo atitinkamai 88,9 ir 83,2 procentų visų šių savivaldybių rinkimų teisę turinčių piliečių. Už Stasį Lozoraitį daugiausiai balsų atidavė Kauno miesto (54,7 proc.) ir Kauno rajono (51,5 proc.) rinkėjai. Neatsitiktinai po Prezidento rinkimų kauniečiai paskelbė, kad S. Lozoraitis yra tikrais jų prezidentas.
Pagal Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų miestų ir rajonų rinkimų komisijų protokolus Algirdas Mykolas Brazauskas surinko 1 211 070 balsų, t. y. 60,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų, o Stasys Lozoraitis – 767 437 balsų, t. y. 38,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų.
Rinkimus laimėjęs Algirdas Brazauskas buvo inauguruotas 1993 m. vasario 25 d. S. Lozoraičio šalininkai turėjo daug vilčių, kad šiam politikui pavyks suburti stiprią vieningą opoziciją pokomunistiniam režimui, tačiau 1994 m. birželį „Vilties prezidentas“ netikėtai mirė. Oficialiai buvo pripažinta, kad tai natūrali mirtis, nors iki šiol yra nemažai žmonių, įsitikinusių, kad S. Lozoraitis buvo nunuodytas oponentų.
