Taip jau sutapo, kad šįkart į apžvalgą papuolė knygos, kurių apimtis – daugiau nei 200 puslapių (išskyrus vieną išimtį). Taigi susidarytų įspūdis, kad šios knygos skirtos jau daug skaitantiems ir storų knygų nebijantiems vaikams. Ir gal jau tokiems jauniesiems paaugliukams (5-6 kl.). Kita vertus, kokį Walliams‘ą ar Boldų šeimynėlę laisvai galima skaityti ir mažesniems vaikams – žiauriai juokinga, užkabina ir „su mintim“. Beje, dar vienas pastebėjimas: praeitoje apžvalgoje džiaugiausi, kad daugėja lietuvių autorių, rašančių vaikams, na, o šįkart kalbėsime tik apie užsienio rašytojus. Taigi, tokia kubu teminė apžvalga, kurią jungia trys faktoriai: artėjanti knygų mugė (visos pristatomos knygos išleistos 2017 pabaigoje-2018 pradžioje), užsienio rašytojai ir apimtis. Bet apie viską iš eilės.

J. Clary, D. Roberts. Boldų šeimynėlė (iš anglų k. vertė S. Parulskis). – Vilnius: Alma littera, 2017. 272 p.

Šią knygą jau anksčiau buvau pastebėjusi knygyne – toks užkabinantis, šmaikštus ir juokingas viršelis bei neaiškūs padarai ant jo. Aprašai nugarėlėje iš pradžių kažkaip nesužavėjo, galvojau, eilinė „chi chi cha cha, perskaičiau ir pamiršau“ knyga. Bet suintrigavo, kad ją vertė lietuvių poetas, eseistas S. Parulskis (anksčiau buvau susidariusi, nežinau, ar teisingą, bet įspūdį, kad šio autoriaus verčiamos knygos yra geros), taigi ėmiausi skaityti. Ir suskaičiau labai greitai, nes buvo tikrai įdomu. Nauja ir netikėta. Ir paaiškėjo, kas ant viršelio – ogi hienų šeimynėlė.

Tai istorija apie dvi hienas, kurios gyvendamos Afrikoje iš turistų pamažu prisimoko žmogiškų frazių ir tam tikrų kitų įpročių, o paskui, pasitaikius progai, nusprendžia pačios tapti žmonėmis (juk tai taip įdomu ir komfortiška) ir išvyksta gyventi į Angliją, į Tedingtono miestą. Čia ir prasideda įdomybės, nes teks ne tik išmokti slėpti savo uodegas, bet ir suprasti, kam reikalingi pinigai, susirasti darbą bei… susidraugauti su labai nedraugišku ir itin šnipinėjančiu kaimynu. Na, dar teks ir padėti vienai laukinių hienų šeimynėlei.

Knygos pagrindas – žavus nonsensas, kad ne tik žmonės gali užsidėti gyvūnų kaukes ar jaukintis gyvūnus, bet ir gyvūnai gali panorėję tapti žmonėmis. Ir tai ne taip jau sudėtinga. Ypač, išmokti stovėti ant dviejų kojų ir kalbėti. O dar, kai žmonės šiais laikais tokie nepastabūs, užsiėmę ir tolerantiški, nedrįstantys paklausti, jei kažkas yra kitoks (išskyrus, žinoma, vaikus). Knygoje tikrai daug juoko, bet smagus pats nuotykis ir įdomiai plėtojama tema. Rašytojas nuolat primena vaikams, kad tai tikrai istorija ir kad vaikai netikėtų, jei kas sakys kitaip. Ir kad… tarp žmonių gyvena žymiai daugiau jais apsimetančių gyvūnų, nei mums gali atrodyti.

D. Walliams. Vidurnakčio gauja (iš anglų k. vertė V. Čepliejus). – Vilnius: Tyto Alba, 2017. 480 p.

Šį rašytoją pamėgau nuo pirmosios lietuviškai perskaitytos jo knygos – „Močiutės plėšikės“. Ir perskaičiau beveik visas. Ir manau, jog jam tikrai netrūksta talento rašyti vaikams ir prigalvoti tokių neįtikėtinų istorijų (na, ir kas, kad gal kiek lengvokų, pliauškiančių ir juokinančių). Savo stilistika ir herojų prototipais (visada yra labai ryškiai geri ir ryškiai blogi veikėjai) jis primena garsųjį Roald‘ą Dahl‘ą, tad jei skaitėte „Matildą“ ar „Čarlis ir šokolado fabrikas“ ir jums patiko, tikrai patiks ir Walliamsas. Beje, jo knygos išskirtinės dar ir tuo, kad bene visos yra virš 400 psl. apimties. Ir tikrai įveikiamos, nes skaitosi lengvai: daug dialogų, smagių situacijų aprašymo, nuotykių, iliustracijų (tas pats dailininkas, kuris dažniausiai iliustruodavo R. Dahl knygas). Nepamiršiu, kaip būdama trečiokė ar ketvirtokė dukra perskaičiusi tokios apimties knygą labai didžiavosi savimi. Ir svarbiausia, kad su tokia knyga nereikia vargti.

Šioje istorijoje pasakojama apie ne itin malonią vietą ir situaciją – ligoninę ir jos viename iš skyrių esančią vaikų palatą. Pagrindinis veikėjas Tomas čia patenka, kai netenka sąmonės varžybose gavęs į galvą kroketo kamuoliuku. Tomas neturi draugų, nemėgsta savo internatinės mokyklos ir gyvena labai vienišas (tėvai dirba kažkur labai toli ir nuolatos užsiėmę), tad sužinojęs apie ligoninėje vaikų įsteigtą „Vidurnakčio gaują“, žūtbūt užsimano į ją įstoti, net jei kiti vaikai iš pradžių to ir nenori. Pamažu paaiškėja, kad „Vidurnakčio gauja“ naktimis pildo vaikų svajones ir padeda jiems išgyventi šioje itin bjaurioje vietoje, kur vaikai beveik nemaitinami, prižiūrimi kaip kalėjime, visiškai nemylimi ir nelankomi. Tačiau vienas ligoninės darbuotojas žino, kad vienas dalykas vaikams tikrai padeda sveikti ir juos gydo – tai juokas. Jo ypač trūksta vienai Vaikų palatos mergaitei plika galva – ji trokšta per vieną dieną  nugyventi visą savo gyvenimą…

E. Lynas, J. Littler. Nepriversit manęs eiti į raganų mokyklą (iš anglų k. vertė V. Būgaitė). – Vilnius: Alma lttera, 2017. 240 p.

Sakyčiau, mergaitėms skirta knyga, pasakojanti apie mergaitę Deizę Karpą, kuri svajoja užaugusi tapti aktore ir labai supyksta, kai jos močiutė, tikra ragana, išsiunčia ją mokytis į Rūpužynės raganų mokyklą. Deizė to visiškai nenori, tačiau mokykloje lieka visiškai viena ir turės paklusti tam tikroms taisyklėms, direktorei Dyglei ir mokytis… tapti tikra ragana. Juk senelė ne veltui pasakė mokyklos direktorei, kad jaučianti, jog Deizė yra ypatinga.

Tačiau iš pradžių Deizei labai nesiseka ir ji tik ir svajoja, kaip iš čia pabėgti (ji tikrai čia neištvers iki 18-os, kaip kad sako panelė Išmintis). Juo labiau, kad artėja 11-tas gimtadienis, kada turės išryškėti tikroji, raganiškoji Deizės (kuri gauna raganišką vardą Žybsė) prigimtis. Mergaitė sugalvoja bent keturis planus, kaip reiks bėgti, bet kol kas laukia daugybė kitų užduočių. Ir pažintis su kitomis čia besimokančiomis mergaitėmis, tikromis raganomis.

Tik ar tikrai Deizė netikra ragana? Gal visgi senelės nuojauta neklydo ir būtent jai lemta padaryti tai, ko negali atlikti jokia kita ragana?..

T. Heapy, D. Litchfield. Nuostabusis Mėnulio žemėlapis (iš anglų k. vertė N. R. Chijienė). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 32 p.

Ši knyga iškrenta iš šio mėnesio knygų bendro vardiklio – didelės apimties. Čia viso labo 32 puslapiai, tačiau knyga išleista labai gražiai, net, sakyčiau, romantiškai, ir jautriai.

Pagrindiniai herojai – du draugai Peliukas ir Meškiukas, ramiai sau gyvenantys miške. Tačiau vieną dieną Peliukas sugalvoja leistis į kelionę į Mėnulį, pasigamina žemėlapį ir šiukštu neleidžia kartu keliauti savo draugui Meškiukui, nes juk tai jis yra išradėjas ir Mėnulį turi pasiekti vienas. Tačiau naktį vienam miške keliauti ieškoti Mėnulio, pasirodo, ne taip jau ir smagu, tad gerai, kad tikras draugas visada tave supranta ir jaučia be žodžių – atvykęs padėti Meškiukas greit suranda išeitį, kaip perplaukti upę į kitą krantą ir pasiekti išsvajotąjį mėnulį. Tik ar tikrai tai bus mėnulis? Ir kodėl taip svarbu leisti draugui padėti?

Pagrindinė knygos frazė – „Aš turiu tave, o tu turi mane – neprapulsim“ – suteikia žavesio šiai knygai ir kviečia susimąstyti apie atradimų džiaugsmą kartu su draugu. Be to, knygos pabaigoje rasite instrukciją, kaip pasigaminti tokį laivelį, kaip turėjo Meškiukas ir Peliukas, ir kaip padaryti, kad tas laivelis neskęstų vandenyje.

Jaukios, šiltos ir draugiškos kelionės su šia knyga! Kad ir ne iki Mėnulio, kad ir „tik“ iki draugystės!

J. Bell. Nepaprastieji ir blogį lemianti moneta (iš anglų k. vertė G. Virbickienė). – Vilnius: Alma littera, 2017. 304 p.

Labai įdomu, kad šią knygą parašė… knygų pardavėja. Ji ilgą laiką dirbo su knygų pardavimais, daug bendravo su vaikais, klausinėjo, kas jiems knygose labiausiai patinka, kol… vieną dieną sugalvojo knygą parašyti ir pati. Ypač įtraukianti ir pagavi yra pati knygos pradžia, kur įvykių lavina tiesiog per vieną minutę užgriūva pagrindinius jos veikėjus: 11-metę  Aivę, jos 14-metį brolį Sebą ir visų neįtikėtinų įvykių centre atsidūrusią jų senelę. Senelei susižeidus ir vežant ją į ligoninę, staiga pasirodo keistų veikėjų, kurie čia atsiranda tarsi iš kito pasaulio ir elgiasi toli gražu ne draugiškai. Jų persekiojami (ir nesuprasdami, už ką), vaikai staiga atsiduria visai kitame pasaulyje – po Londono miestu esančiame paraleliame mieste Landinore ir pamažu aiškinasi, kodėl šio pasaulio policininkai ieško jų senelės, kokią paslaptį senelė turi ir jau spėjo užmiršti ir kokių galių išties turi patys vaikai. Teks įveikti ne vieną blogio jėgą, leistis į kraują stingdančius nuotykius ieškant didžiausio nepaprastojo lobio…

Mano įspūdis apie šią knygą visai neblogas, tik… na, vietomis, ji iš tiesų kiek per pretenzinga ir sunku viską atsiminti, visus tuos kito pasaulio įstatymus, logikas, priežastis ir pasekmes. Vietomis atrodo, kad rašytoja labai stengėsi padaryti super knygą vaikams ir į ją sudėjo visus jai žinomus efektus. O juk ne efektų gausa lemia knygos gerumą… Vien pati istorija! Ji įdomi, bet vietomis jau net ir aš maišiausi, kas čia, prie ko ir kodėl.

M. G. Leonard. Vabalų berniukas (iš anglų k. vertė I. Rosenaitė). – Vilnius: Baltos lankos, 2017. 286 p.

Jau rugpjūčio mėnesį www.8diena.lt svetainėje skelbėme ilgą ir išsamų interviu su šios knygos autore M. G. Leonard. Neskaičiusiems tik priminsiu, kad visą gyvenimą bijojusi vabalų, kartą ji nusprendė pasidomėti, ko iš tiesų taip siaubingai bijo – ir taip susižavėjo vabalų pasauliu, kad parašė sparčiai ją išgarsinusią knygą „Vabalų berniukas“. Beje, tai pirmoji vabalams skirtos trilogijos dalis.

Knygoje pasakojame apie tai, kaip Gamtos istorijos muziejuje vieną dieną netikėtai dingsta mokslininkas Bartolomėjus Katlas – jo ieškoti nusprendžia leistis Bartolomėjaus sūnus Darkus kartu su dėde Maksu. O jiems pagalbą atskuba… įvairiausi vabalai. Kodėl jie? Ir kaip tai susiję su bjauriausia knygos veikėja ponia Lukrecija, kuri turi ypatingą aistrą – daryti seges iš rečiausių vabalų…

Knyga primena nuotykių detektyvą. Kartu tai ir puiki galimybė vaikams pažinti neįtikėtiną vabalų pasaulį, sužinoti daug įdomių dalykų apie skirtingiausius vabalus. Knygos gale net pateiktas entomologo (vabalų tyrinėtojo) žodynėlis. Manau, knyga labiausiai patiks nuotykių išsiilgusiems vaikams, besidomintiems viskuo, kas vyksta aplinkui ir labai mėgstantiems paslaptis.

Ph. Pearce. Tomo vidurnakčio parkas (iš anglų k. vertė V. Alksnėnas). – Vilnius: Alma littera, 2017. 236 p.

Ar žinote, kada iš tiesų parašyta ir pirmą kartą išleista ši knyga? O gi 1958 – mano mamai tada buvo treji. Vos pasirodžiusi, knyga iškart pelnė svarbiausią vaikų literatūros premiją – Karnegio medalį. Per tiek metų knyga ne tik kad nebuvo užmiršta, bet minint jos išleidimo 70-metį, pateko į geriausių Didžiosios Britanijos knygų dešimtuką. Taigi, sveiki atvykę į klasiką.

Kaip knygos gale rašo žinomas vaikų literatūros tyrinėtojas K. Urba, „to, kas aprašoma šioje knygoje, neįmanoma paaiškinti protu, logiškai. <…> Ši knyga dar sykį mums parodo, kokia svarbi, įdomi literatūros pasaulyje yra išmonė, antrinė tikrovė. Ir… kokia įvairi!“

Svarbiausiu knygos pagrindu galime laikyti ypatingą skaičių – tryliktą valandą  nakties. Sakote, tokios nebūna? Knygoje ji yra. Ir būtent naktį išgirdęs laikrodį mušant tryliktą kartą, pagrindinis herojus Tomas išbėga į lauką ir patenka į nuostabų parką, kur susipažįsta su kitais vaikais. Parkas ir visi ten vykstantys įvykiai rašytojos vaizduojami taip tikroviškai (ne, tikrai ne stebuklingai), kad skaitytojas dažnai priverstas susimaišyti ir kelti klausimus – kuris pasaulis yra tikrasis? Kas yra tikresni – Tomas ar tie kiti? Knyga išties ne tik įdomi, įtraukianti, bet ir verčianti susimąstyti, kelia filosofinius klausimus, verčia perprasti, pažinti laiką, jo tėkmę.

Tik neišsigąskite, nors knygos keliami klausimai atrodo sudėtingi, ją skaityti paprasta, lengva ir nepaprastai įdomu. Toks paradoksas galioja tik pačioms geriausioms, aukščiausios prabos knygoms.

Skaitė, tyrinėjo ir pristatė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Susitiksime Vilniaus knygų mugėje!

P.S. Kita vaikų knygų apžvalgą – jau kovo mėnesį. Tad skaitymo šventė su knygų muge tikrai nesibaigia.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *