Iki šiol Lietuvos fotografijos klasiko Vytauto Augustino (1912–1999) vardas bei jo kūryba daugiausia buvo žinomi fotografijos profesionalams ir istorikams. Savo darbuose menininkas įamžino besikuriančios modernios Lietuvos valstybės istoriją, nepriklausomybės epochą bei jos žmones – tai, ko netrukus nebeliko prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir po jo sekusiai sovietizacijai.
1944 metais su visu savo archyvu fotografas pasitraukė į Vakarus, o 1949 metais pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Jo darbai buvo spausdinami išeivijos leidiniuose ir puikiai tiko prarastos Tėvynės ilgesiui iliustruoti. Okupuotoje Lietuvoje šios fotografijos nebuvo rodomos.
Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, su savo kūryba čia grįžo ir V. Augustinas. Vilniuje buvo surengtos dvi parodos, o 1997 metais visą savo archyvą bei dalį asmeninių daiktų fotografas padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, muziejaus iniciatyva fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas parengė išsamų V. Augustino fotografijų albumą „Fotografavau Lietuvą…“, kuriame publikuojama per 350 menininko fotografijų iš 1933–1949 metų laikotarpio.
Iki kovo 25 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1) veikia ir paroda, išsamiai pristatanti šio tarpukario Lietuvos fotografo kūrybą.
Pasak S. Žvirgždo, fotografui V. Augustinui reikia statyti paminklą ne tik todėl, kad prieš devynis dešimtmečius savo nuotraukose jis įamžino besikuriančią nepriklausomą Lietuvą, tačiau ir todėl, kad savo unikalų archyvą išvežė iš Lietuvos, per visus istorinius įvykius išsaugojo, o Lietuvai atgavus laisvę, sugrąžino namo. „Būtent taip ir yra ne žodžiais, bet darbais liudijama meilė savam kraštui“, – teigia fotografijos istorikas S. Žvirgždas, kurį kalbina Gediminas Kajėnas.
Ar jums pačiam teko pažinoti fotografą Vytautą Augustiną?
Man teko su juo susipažinti 1997 metais Vilniuje, kur jis buvo atvykęs iš Amerikos savo parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarymo proga. Mūsų susitikimas buvo gan fragmentiškas, mat jis vyko parodos atidarymo metu, kai prie fotografo buvo sunku prieiti. Tačiau turėjau galimybę ir trumpai V. Augustiną pakalbinti. Tiesa, jo atsakymai buvo labai lakoniški – ko paklausdavau, tą keliais žodžiais ir atsakydavo, nesileisdamas į ilgas kalbas. Vėliau teko skaityti keletą jo pasisakymų spaudoje ir visuose pokalbiuose jis buvo lygiai toks pat mažakalbis.
V. Augustinas – vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos fotografų jau vien todėl, kad beveik visi jo negatyvai išliko. Gal galite trumpai papasakoti apie V. Augustino archyvo klajones.
1944 metais artėjant frontui, V. Augustinas į medinį lagaminą sudėjo visus savo negatyvus, kurių turėjo apie 3 tūkstančius, pasiėmė fotoaparatą, kažkiek maisto ir dviračiu iš Leliūnų, netoli Utenos, išvažiavo link Vokietijos. Šis pasiryžimas saugoti negatyvus yra sukrečiantis ir sunkiai apsakomas. Juk tuo metu prasidėjo karas, prie Lietuvos artėjo Raudonoji armija, vokiečių kariai gynė savo pozicijas, o V. Augustinas per karo niokojamas žemes važiavo dviračiu, lagamine saugodamas didžiausią turtą – savo paties užfiksuota nepriklausomos Lietuvos istoriją.
Pasiekęs Berlyną, sėdo į traukinį ir atvyko į Vieną. Vėliau persikėlė prie Hamburgo, kur buvo įkurtos pabėgėlių stovyklos. Čia jis sutiko ir karo pabaigą, paženklintą didelių bombardavimų. Bijodamas dėl negatyvų likimo, V. Augustinas susitarė su Švedijos konsulu, kad priglaustų jo archyvą, mat Švedija buvo neutrali valstybė, o paskui viską persiųstų lietuvių emigrantams į Vieną, kur bombardavimai nevyko, nes miestą jau buvo užėmusi Raudonoji armija.
Taip ir buvo padaryta. Tiesa, šių kelionių metu dalis – apie 500–600 – negatyvų paprasčiausiai pradingo: kažkiek nusimetė Stokholme, kažkiek išsibarstė Vienos lietuvių bendruomenėje, kur buvo leidžiama spauda su V. Augustino fotografijomis, tačiau ne visi negatyvai sugrąžinti į vietą.
Šiuo archyvu net buvo susidomėjusi anglų žvalgyba, mat nemažoje dalyje darbų buvo užfiksuotas landšaftas su horizonto linija – tokia informacija buvo labai svarbi žvalgybiniais tikslais. Tad V. Augustino lagaminas buvo išvežtas į Londoną, iš kur taip pat grįžo apmažėjęs.
1949 metais, atgavęs savo archyvą, fotografas išvyko gyventi į Niujorką.
Šiandien Lietuvos Nacionaliniame muziejuje saugomi visi 2492 V. Augustino negatyvai, taip pat 28 originalūs paties fotografo suklijuoti albumai su per 950 jo darytų nuotraukų. Dabar galime džiaugtis, kad didžioji dalis fotografo negatyvų išliko. Tačiau kartu turime pripažinti, kad tie istorijos verpetuose pradingę darbai, labai tikėtina, buvo, pati geriausia menininko kūrybos dalis.
Kaip iš viso šio archyvo atsirinkote kokius darbus publikuoti albume „Fotografavau Lietuvą…“?
Prieš keletą metų rašiau didelį straipsnį apie Lietuvos fotografines organizacijas tarpukariu, tad teko perversti visą to meto kultūrinę, ir ne tik, spaudą. Tokiu būdu susirinkau gan gausų istorinį archyvą. Nemažai publikacijų buvo minima ir V. Augustino pavardė. Taip aš dar nieko nežinodamas apie būsimą darbą su šio fotografo archyvu, nesąmoningai pradėjau jam ruoštis iš anksto. Na, o pradėjus dirbti ties šiuo albumu, beliko susirasti visą turėtą medžiagą ir ją susisteminti.
Kadangi albumo apimtis labai ribota – jame publikuota apie 350 nuotraukų – visų pirma atsisakiau tiek istoriškai, tiek meniškai prastų nuotraukų.
1940 metais, kai į Lietuvą buvo atvežta „Stalino saulė“, V. Augustinas trumpam įsidarbino laikraštyje „Tiesa“, kur jam teko važinėti po Lietuvą ir fiksuoti komunistinius mitingus bei kitas propagandines gudrybes. Šių darbų taip pat neišvysite albume.
1943–1944 metais fotografas dirbo žurnale „Policija“, kur turėjo fotografuoti savisaugos dalinius. Visi ciklo darbai pozuoti, tad jį taip pat atidėjau į šalį. Nuošaly liko ir visa fotografija, daryta po 1949 metų, tai yra, emigracinis Amerikos lietuvių gyvenimas. Šie darbai nebesiekia to meninio lygio, kuris buvo V. Augustino fotografijoje iki karo.
Amerikoje jis fotografavo turtingų, prakutusių lietuvių gyvenimą su nuo maisto lūžtančiais stalais, prabangiais automobiliais bei namais. Tai neatspindi realios emigracijos tikrovės, tik jos parodomąją dalį, todėl šie darbai yra mažiau paveikūs ir įdomūs. Tai, sakytume, turtingųjų užgaidos skirtos puikavimuisi, savęs pačių bei savo aplinkos parodymui. Ir pats V. Augustinas nevertino šių darbų, jam tai buvo tiesiog užsakymai iš kurių jis galėjo šiek tiek užsidirbti pragyvenimui.
Tad atmetus šias temas, albume sudėjau pačią reikšmingiausią išlikusią V. Augustino kūrybos dalį, apimančią maždaug 7 metus tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės istoriją nuo 1933 iki 1940 m. Tiesa, yra šiek tiek ir vėlesnių darbų, aktyviai fotografavo iki pasitraukimo į Vakarus 1944 m., tačiau menine prasme brandžiausi darbai sukurti maždaug per 6 metus – 1933–1939 m. laikotarpiu.
Labai simboliška, kad šis V. Augustino sugrįžimas įvyko minint atkurtos Lietuvos Valstybės šimtmetį.
Nevadinčiau to „sugrįžimu“, labiau tiktų vadinti „priminimu“, nes po 1990-ųjų V. Augustino kūryba buvo atrasta ir jau tikrai gyvavo Lietuvos fotografijos istorijoje.
Tačiau šiandien, kalbant apie jo kūrybinį palikimą, veriasi papildomos ir labai svarbios reikšmės. Rengdamas albumą susitikau su pažįstamu iš Maskvos, kuris šiandieninės Rusijos propagandos stiliumi ėmė kalbėti, kad iki II-ojo Pasaulinio karo Lietuva skendėjo varge, skurde ir tamsoje, čia nebuvo nei laikraščių, nei fabrikų, nei miestų, o civilizaciją, tvarką ir šviesą atnešė sovietai. Tuomet aš jam parodžiau V. Augustino fotografijas ir jis liko pritrenktas ir sukrėstas to, ką pamatė, mat tai visiškai neatitiko jo sąmonėje gyvuojančio mito apie „necivilizuotus“ Baltijos kraštus.
Tad šio albumo paskirtis šiandien yra ne tik priminti V. Augustino kūrybą bei įtvirtinti deramą jo vietą Lietuvos fotografijos istorijoje. Kartu tai ir istorinės tiesos išsakymas, parodymas to, kokie mes buvome ir kokiais galėjome tapti, jei ne raudonasis ir rudasis marai, ištikę mūsų kraštą XX a. viduryje.
Žvelgiant į V. Augustino nuotraukas susidaro įspūdis, kad fotografas kuria labai sudvasintą, tartum idealistinį Lietuvos paveikslą.
V. Augustinas sakydavo, kad jei jau Lietuva – tai tik graži, jei lietuvaitė – tautiniais drabužiais. Tai yra pagrindinis jo žiūrėjimo ir fotografavimo principas. Jo nuotraukose matyti labai gražus kraštovaizdis, kultūringa aplinka, tvarkingos sodybos, kryžiai ir šviesūs žmonės. Žvelgiant į jas, nejučia kyla asociacijos su senosiomis legendomis ir mitais.
O kartu savo darbais fotografas liudija Lietuvą kaip klestintį, be galo didelį potencialą turintį kraštą. Čia buvo statoma moderni architektūra, niekuo nenusileidžianti to meto pavyzdžiams Vakarų Europoje, o žmonės kūrė kultūringą ir civilizuotą gyvenimą. Galima sakyti, kad savo nuotraukomis V. Augustinas propagavo tuometinę Lietuvą kaip galimybių kraštą. Jo darbai žadino meilę tautai bei savam kraštui. Čia, mano galva, ir yra tikrasis patriotizmas, įgyvendinamas ne žodžiais, bet darbais.
Ar V. Augustinas kažkuo skiriasi nuo savo amžininkų, tarkime, Balio Buračo ar kitų?
B. Buračo darbai daugiausia yra etnografiniai: jis domėjosi ir įamžino kaimišką, etnografinę, senųjų papročių bei gyvenimo būdo Lietuvą. Jo nuotraukose matyti nemažai vargo, apie kurį ir po šiai dienai triūbija kaimynės iš Rytų propaganda.
Tuo tarpu V. Augustino objektyvas krypo į modernėjančią, miestietišką Lietuvą ir tokiu būdu parodo žymiai pilnesnį, įvairesnį anuometinės Lietuvos paveikslą. Pavyzdžiui, jo peizažai yra labai natūralistiniai, o kartu kuriantys idealistinę, romantišką nuotaiką, kitaip sakant, pakylėja jausmus.
Taip pat jis buvo labai techniškas, kaip pats sakė, fotografijoje mokėjo viską nuo „a iki z“. Ir tai akivaizdžiai matyti, žvelgiant į visą jo archyvą.
Žinoma, V. Augustinas nėra vienintelis, įamžinęs modernią tarpukario Lietuvą. Šalia jo reikėtų paminėti ir tokius fotografus kaip Antanas Naruševičius, Otto Milaševičius, Petras Babickas, Kazys Daugėla, Steponas Kolupaila ir dar vienas kitas. Tai atskleidžia gan platų mūsų fotografijos istorijos spektrą.
Remiantis dabartiniais fotografijos skirstymo principais, V. Augustino darbus turbūt galėtume priskirti fotožurnalistikai, reportažiniai fotografijai.
Jo darbuose dera ir savitas kūrybinis žvilgsnis, ir reportažinei fotografijai būdingi principai. Nors per savo kūrybinį laikotarpį Lietuvoje kaip fotografas jis dirbo maždaug 20 leidinių, tačiau jo palikimą priskirti vien fotožurnalistikai būtų netikslu. Visų pirma todėl, kad jis ieškojo geriausio kadro, kuris veiktų emociškai. Jo nuotraukose matyti įdomus vaizdas, įdomus rakursas, įdomus apšvietimas ir pan. Tuo tarpu žiniasklaidai tiek anuomet, tiek ir dabar, fotografija reikalinga vien kaip įvykio iliustracija, tikrovės fakto įvaizdinimas.
Asociatyviai V. Augustino darbai šiandien labai primena Algimanto Aleksandravičiaus kuriamą XXI amžiaus Lietuvos portretą. Ar Jūs tame matytumėte tam tikrą tęstinumą?
Išties V. Augustinas ir A. Aleksandravičius panašūs savo pozityvumu: pirmasis kūrė idealistinį tarpukario Lietuvos paveikslą, o antrasis ieško gražios Lietuvos, gražių ir šviesių žmonių šiandien.
Prieš keletą metų pristatydamas pirmąjį A. Aleksandravičiaus „Lietuvos“ ciklo albumą apie Žemaitiją kalbėjau, kad savo fotografijomis jis kuria Lietuvos epą, kurio pagrindinis herojus yra pati Lietuva. Šio epo ištakose, manau, stovi V. Augustinas su savo darbais. Juk iš XX a. pradžioje Lietuvoje kilusio fotografinio sąjūdžio septintajame dešimtmetyje atsirado Lietuvos fotografijos mokykla, kuri tebegyvuoja ir šiandien. Žinoma, šiandien egzistuoja ir eksperimentinė, provokuojanti, konceptualioji fotografijos, tačiau ilgainiui tokie žaidimai nusibosta, o išlieka fotografija, kuri kalba pati už save.
Įdomu, ar dar daug Lietuvos tarpukario fotografijoje yra nematytų bei neatrastų vardų bei darbų?
Prieš karą Lietuvoje fotografiją kūrė toli gražu ne vienintelis V. Augustinas. 1933 m. pradžioje įsteigta Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, 1936 m. – Matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotosekcija, jungusi didelį būrį talentingų fotografų, kurie kūrė nepriklausomos, modernios Lietuvos valstybės įvaizdį. Deja, didžioji dalis jų fotografijų sunyko karo ir pokario audrose. Išliko tik kelių fotografų gausesni negatyvų ir nuotraukų archyvai. Galima būtų parengti Kauno fotografų Kazio Daugėlos, Stepono Kolupailos, Povilo Karpavičiaus, Medardo Vasiliausko ir dar vieno kito fotografijų albumus.
Be to, pro istorikų žvilgsnį neturėtų praslysti ir mūsų miestelių fotografų Juozo Daubaro, Antano Mickaus, Jono Kinčino ir kt. fotografinis palikimas. Manyčiau, tai svarbiausia ateities fotografijos istorikų tyrimų kryptis. Neabejoju, kad išsamiai ištyrinėtas ir paskelbtas šių iškilių fotografų palikimas – tautos vaizdinė atmintis – parodys Europai, o gal ir pasauliui, kad ir Lietuvoje būta ne menkesnių fotomenininkų už pasaulio išgirtuosius.
