Pasaulietinė valstybė – tokia, kurioje nėra privilegijuojama kuri nors pasaulėžiūra ar religinė tradicija. Valstybės pasaulietiškumas nereiškia priešiškumo tikintiesiems ar religinėms institucijoms. Deja, nuo pat XIX amžiaus pabaigos tenka susidurti su įvairiomis sekuliarizmo grimasomis.

***

1873 m. Vokietijos parlamento narys Rudolfas Virhowas paskelbė, kad Prūsijoje vyksta arši kova už civilizaciją, už pažangą (Kulturkampf). Netrukus šis įvardijimas plačiai prigijo, jis patiko ir pagrindiniam Kulturkamph veikėjui – Vokietijos kancleriui Otto von Bismarckui, pasiryžusiam sugriauti Katalikų Bažnyčios įtaką Prūsijoje.

Pradėta nuo draudimo katalikų kunigams iš sakyklų užsiminti apie politinius ar socialinius klausimus, perimta religinių mokyklų, net ir seminarijų kontrolė. Valstybės institucijos pradėjo kištis į dvasininkų skyrimus, reikalauti, Kad kunigai viešai išreikštų, jog yra pirmiausia lojalūs savo valstybei, o ne Romos popiežiui. Panaikintos įtakingiausios vienuolijos, taip pat 1875 m. įvesta privaloma civilinė santuokos registracija.

Arši kova tęsėsi tik septynerius metus, tačiau per juos gyvenimas Prūsijoje gerokai pasikeitė, šimtai kunigų buvo ištremti ar įkalinti. Kulturkampf dalyviai tvirtino, jog jie kovoja ne prieš religiją apskritai, bet prieš pernelyg išsikerojusią vienos religinės bendrijos, lojalios Romai, įtaką, kuri esą trukdo Prūsijos kultūriniam ir ekonominiam vystymuisi. Tai esą kova už modernią ateitį, prieš praeities reliktus.

Viena iš formalių Kulturkampf priežasčių buvo nuogąstavimas dėl didėjančios katalikiškos Centro partijos įtakos. Bismarckas piktinosi, kad šios partijos nariai yra labiau katalikai nei savo valstybės patriotai, o tai kelia rimtą grėsmę. Katalikų baimė dar labiau padidėjo po Vatikano Susirinkimo, kuriame buvo paskelbta popiežiaus neklystamumo dogma. Ją kaip asmeninį įžeidimą priėmė didžioji dalis Europos politinių lyderių, kurie buvo įpratę kištis į vietinės Bažnyčios reikalus, aktyviai dalyvauti, skiriant vyskupus, tvarkant religinius reikalus. Popiežiaus neklystamumą politikai interpretavo kaip Bažnyčios siekį dominuoti taip pat ir politinėje sferoje. Buvo teigiama, kad nevalia pasitikėti katalikais, kurie ištikimybės popiežiui yra saistomi labiau nei pilietinių prievolių. Tai vedė prie įsitikinimo, kad katalikai turėtų būti išstumti iš visų svarbių pareigybių valstybėje, tik tada bus sumažinta Šventojo Sosto diktato grėsmė.

***

Labai panašios nuotaikos vyravo ir to meto Prancūzijoje, kuri po pralaimėjimo Prūsijai 1870 m. vėl tapo Respublika. Tačiau, kaip tvirtino įtakingas to meto parlamentaras Ferdinandas Buissonas, paskelbti Konstituciją, ginančią Respublikos vertybes, tai tik pusė darbo, kita pusė kur kas sunkesnė, nes reikia sukurti tikrus respublikonus. Vienu iš svarbiausių respublikono bruožų buvo įvardytas pasaulietiškumas, suvokiamas kaip „laisvė nuo religijos“.

XIX a. pabaigos Prancūzijoje Katalikų Bažnyčia suvokta kaip viena svarbiausių grėsmių respublikoniškoms vertybėms. Todėl skubiai buvo kuriama pasaulietinė (visgi veikiau sekuliaristinė) ugdymo sistema, kurios vienas svarbiausių tikslų buvo tai, jog „demokratinis pilietinis lojalumas pakeistų tradicinę religinę tapatybę“.

Prancūzijoje dar aršiau nei Prūsijoje bet kokie religijos pėdsakai šalinti iš viešumos. Anglas keliautojas Johnas Bodley, kuris lankėsi Prancūzijoje 1898 m., dienoraštyje stebėjosi: „Sunku patikėti, bet prancūzai, kurie kaip nors priklauso nuo valstybės malonės, bijo sekmadienio rytą su šeima eiti į šv. Mišias, nes taip rizikuotų visos šeimos gerove.“

Vyriausiąja Bažnyčios dukra vadintą prancūzų tautą buvo siekiama radikaliomis priemonėmis paversti respublikoniška. Būta daug kalbų apie laisvę, tačiau į tikrą sąžinės ir pažiūrų laisvę galėjo pretenduoti tik tas, kuris jau išsilaisvino iš praeities prietarų gniaužtų, kuris „nebevergauja“ Bažnyčiai.

1905 m. Prancūzija patvirtino griežtą valstybės ir religijos atskyrimo principą. Prancūzijos Respublikos pagrindu tapo sekuliaristinė pasaulietiškumo interpretacija (laicizmas). Įstatyme, kuriuo buvo panaikinta dar imperatoriaus Napoleono 1804 m. sudaryta Prancūzijos ir Šventojo Sosto sutartis, skelbiama, kad valstybė perima didžiąją dalį Bažnyčios turto, nes šis privalo priklausyti visai prancūzų tautai ir yra jos pastangomis sukurtas. Taip pat buvo panaikintos dauguma vienuolijų, uždraustas bet koks religijos propagavimas viešumoje, ypač mokyklose, kuriose neliko religinio ugdymo. Vienuolės, kurios buvo vienos svarbiausių slaugos įstaigų darbuotojų, privalėjo pasirinkti: arba lieka vienuolėmis, arba slaugėmis.

***

Dar radikalesnį pavidalą sekuliarizmas įgijo po 1917 m. Spalio perversmo Rusijoje, kai buvo kuriama „laisva nuo bet kokių prietarų“ ateistinė valstybė, kurioje, beje, piliečiams formaliai buvo palikta sąžinės laisvė privačioje srityje. Radikali revoliucija buvo vykdoma ne tik institucinėje, bet ir kasdienių praktikų ir net mąstymo srityse. Religiniai įsitikinimai ir jų ilgą laiką formuotas gyvenimo būdas naujosios valdžios buvo suvokiami kaip iššūkis, kurį ilgainiui būtina įveikti. Apskritai lygybę propaguojančioje valstybėje į bet kokias skirtybes buvo žiūrima įtariai, politinė valdžia siekė perimti totalią visuomenės kontrolę.

Pastaroji buvo suvokiama kaip laikina priemonė situacijoje, kai tenka kurti „laisvą ir sąmoningą sovietinį žmogų“ ir kartu kovoti su išorės priešų klasta. Galima drąsiai sakyti, kad „sovietinis eksperimentas“ dar kartą įrodė, jog sekuliarizmas, skirtingai nei paprastai įrodinėja jo šalininkai, yra ne vertybiškai neutrali, tik „proto balso“ klausanti tolerantiškos visuomenės kūrimo programa, bet veikiau naujos religijos diegimas.

Beje, iš karto po Spalio perversmo rimtai svarstyta mintis panaikinti šeimos instituciją kaip buržuazinę liekaną, buvo propaguojamas „krikščioniškų prietarų“ nevaržomas seksualinis elgesys. Bandyta perkurti visuomenę iš pagrindų.

Su kiek mažesniu įkarščiu sovietinė kasdienių praktikų ir mąstymo pertvarka buvo diegiama ir okupuotose Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Represijos prieš dvasininkus, vienuolijų likvidavimas, religinio ugdymo sistemos sunaikinimas buvo lydimi spaudimo keisti įprastą elgesio modelį. Šokių organizavimas Pelenų dieną ar Didįjį penktadienį, draudimai lankyti kapus per Vėlines – tai tik dalis priemonių iš gausaus prievartos arsenalo. Kartu vyko naujosios religijos diegimas per įvairiausius pionieriškus ar komjaunuoliškus ritualus. Oficiali partijos pozicija buvo naujosios „Bažnyčios“ doktrina ir kiekvienas galėjo pasitikrinti savo ortodoksalumą.

Nauja pasaulėžiūra buvo diegiama, naudojant rimbo ir meduolio principą. Nors formaliai sovietiniai įstatymai garantavo religijos laisvę, mokytojai buvo siunčiami prie bažnyčių, kad surašytų, kurie vaikai eina į pamaldas. Paskui „prietarų neatsikratę“ mokiniai buvo viešai gėdijami ar ne taip viešai gąsdinami. Tie, kurie sutikdavo laikytis nurodytų taisyklių, galėdavo tikėtis įvairių privilegijų ir kartu turėdavo nerti į komunistinės mitologijos pasaulį. Jame buvo gausu pasakojimų apie sovietinių žmonių žygdarbius bei griežtą moralės kodeksą, istorijų apie „naujuosius šventuosius“ – komjaunuolius ir komunistus, kurie pasiaukojo už kitus dėl savo Tėvynės. Kaip vėliau paaiškėjo, absoliuti dauguma šių istorijų apie „šventuosius“ turėjo labai menką faktinį pagrindą. Jų funkcija buvo ne perteikti realius istorinius įvykius, bet diegti prielankumą tam tikram elgesio modeliui.

Beje, panašiai kaip ir XIX a. pabaigos Prancūzijoje, Sovietų Sąjungoje ypač buvo rūpinamasi tuo, kad ateistinių pažiūrų piliečiai būtų apsaugoti nuo erzinančios būtinybės susidurti su religiniais ženklais ar tikėjimą viešai išpažįstančiais žmonėmis. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl kunigams buvo uždrausta lankyti parapijiečius jų namuose, užsiimti pastoracija ligoninėse, anapus bažnyčios šventoriaus ar platinti kokią nors religinę literatūrą. Sovietinio žmogaus religijos laisvė buvo griežtai ribojama. Tiesa, jis turėjo uoliai valstybės ginamą laisvę nuo tradicinės religijos. Naujajai komunizmo „religijai“ ši teisė atrodė pamatinė.

***

Nors egzistuoja įvairių sekuliarizmo pavidalų, visus juos jungia bent keli tikslai:

  1. Pašalinti bet kokią religijos įtaką iš institucinės valstybės sandaros.
  2. „Disciplinuoti“ religiją, nustatant jai aiškias „žaidimo taisykles“, kurių laikymąsi prižiūri valstybė.
  3. Ugdyti sekuliarų (tolerantišką, respublikonišką, sovietinį ar dar kokį nors) žmogų, kuris atsikratytų visų prietarų, prieraišumo religijai ir būtų visiškai lojalus valstybei.

Kulturkampf buvo trumpalaikė. Sovietinis eksperimentas žlugo. Nors Prancūzija jau daugiau nei šimtmetį vadovaujasi 1905 m. įtvirtintu griežtu valstybės ir religijos atskyrimu, tačiau jo taikymas ilgainiui kiek sušvelnėjo. Praeityje liko ir Prancūzijos bei Šventojo Sosto priešprieša.

Ar visa tai reiškia, kad sekuliaristinė pasaulietiškumo principo interpretacija nebėra siejama su tolerantiškos valstybės samprata? Deja, ne.

Sekuliarizmo gyvybingumą palaiko vis dar populiarus įsitikinimas, kad religija (kad ir kokia ji būtų) yra ne egzistencinis asmens tapatybės branduolys, bet adiaforinė (nereikšminga) sritis, kurią galima perkonstruoti, kaip mums patogiau. Tai užtikrina reguliarias sekuliarizmo „reinkarnacijas“. Tuo labiau kad pastaraisiais dešimtmečiais Vakarai susiduria su nauju – agresyvaus islamo – iššūkiu. Telieka apgailestauti, jog politikai, įbauginti islamo radikalų išpuolių, dažnai griebiasi sekuliarizmo vėzdo ir pradeda juo talžyti visas religines tradicijas, net ir tas, kurių niekaip negalima būtų vadinti grėsme viešajam saugumui.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *