Mumyse glūdi ne tik dieviškieji talentai. Iš žmogaus širdies išeina ne tik meilės užgimdyti žodžiai ar veiksmai, bet ir pikti sumanymai, paleistuvystės, svetimavimai, žmogžudystės, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė ir neišmanymas (plg. Mk 7, 21).

Visų didžiųjų ydų šaknys, kad ir kokie uolūs savo širdies sodo prižiūrėtojai bebūtumėm, atkakliai tūno slapčiausiose širdžių kertelėse, laukdamos progos suvešėti. Yra net juokaujančių, kad puikybė miršta trečią dieną po žmogaus mirties. Mūsų budrumui prisnūdus, į viršų – į mintis, žodžius, pasirinkimus – kalasi šių piktžolių daigai. Tik patyrusio daržininko akis geba atskirti vaisių nešančius augalus nuo dirvą alinančių tuščiažiedžių piktžolių.

Puikybė. Klausti derėtų ne „ar turiu“, bet „kiek turiu“ – kiek ji šiandien veikia mano pasirinkimus, bendravimo ypatumus ir patį gyvenimą. Ir kalbėti turėtume ne tik apie „pažengusiųjų“ puikybę, kuri akivaizdi, nenugrimuota, akiplėšiška, bet ir apie išvirkščiąją, gudriąją puikybę, kuri sėlina ėriuko kailyje, neretai panaši į nuolankumą, pasiaukojimą, uolumą ar kitas dorybes. Puikybė yra pagrindinė yda, visų kitų ydų motina, – ji veda į kiekvieną kitą nuodėmę. Kuo daugiau jos turime patys, tuo labiau nemėgstame jos kituose. Puikybės esmę sudaro varžybos, jos prigimtis yra varžymasis: išpuikęs žmogus siekia būti gražesnis, protingesnis, turtingesnis, įtakingesnis ir pan. Jei esu pilnas puikybės, tai, kol mano aplinkoje bus nors vienas gražesnis, protingesnis, turtingesnis ir t. t., turėsiu varžovą ir priešą. Puikybė visuomet veda į priešiškumą – ir ne tik tarp žmonių. Kadangi Dievas visais atžvilgiais pranašesnis už žmogų, išpuikusiajam pažinti Dievą beveik neįmanoma. Sakoma, kad per puikybę ir velnias tapo velniu. Išpuikęs visuomet žvelgia iš aukšto ir į reiškinius, ir į žmones, tad pamatyti, kas yra virš, – nebeįmanoma. Žinoma, puikybė apima ir religingus žmones, bet išpuikęs žmogus garbina ne tikrąjį, o įsivaizduojamą Dievą. Kai tik patiriu, kad mano religinis gyvenimas leidžia man jaustis geresniam, pranašesniam už kitus žmones, galiu būti tikras – esu veikiamas puikybės.

Gobšumas. „Jūra niekuomet neprisipildo, nors į ją įteka daugel upių, taip ir šykštuolio nepasotina turtai“ – sako Evagrijus, kalbėdamas apie žmogaus patologiško, liguisto santykio su daiktais išraišką. Negana… dar… daugiau… – šiais ir panašiais žodžiais plaka gobšumo, godumo liga sergančiojo širdis. Šis netvarkingas, tarpasmeninius santykius (ir su Dievu, ir su žmogumi) naikinantis troškimas tampa manija, nepasotinamu poreikiu kaupti turtus – ir visa pajungta šiam į susinaikinimą vedančiam tikslui pasiekti. Nesivaržoma lipti per galvas, išduodant, parduodant ir pasiduodant. Nors kaupdamas žmogus siekia saugumo, bet didėjant turtams paradoksaliai didėja ir nerimas. Žmogus tampa to, ką turi, to, ką sukaupė, nuosavybe, nes visur vadovaujasi logika – „esu tai, ką turiu“. Tai vienkryptis, į izoliaciją ir vis didėjantį vienišumą vedantis akligatvis, užkertantis kelią bendravimui, mainams, naikinantis gebėjimą dovanoti ir priimti. Šykštus žmogus izoliuojasi ne tik dėl to, kad negeba dalintis, bet ir todėl, kad kaupdamas siekia nuo nieko nepriklausyti. Kalbėdami apie gobšumą, mes kalbame ne apie turimų gėrybių kiekį, o apie širdies nusiteikimą. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis. Turėjimas, turtas nėra blogis – tai puikios priemonės veikti, džiaugtis, džiuginti, gelbėti, patarnauti – turtėti dalijantis, krauti lobį danguje. Tik, kai priemonės tampa tikslu, prasideda mūsų vergysčių kelias…

Gašlumas. Gašlumas, kaip ir visos kitos septynios didžiosios ydos, iškreipia ir naikina santykius, nors esame pašaukti išsiskleisti. Seksualumas nėra blogis – greičiau atvirkščiai: tai meilės kalba, savęs dovanojimo kitam išgyvenimas, vienybės karūnavimas. Problemos prasideda tuomet, kai kūnas atskiriamas nuo asmens. Gašlumas visiškai paneigia meilę, jis siekia ne dovanoti, o pavergti – padaryti kitą žmogų priemone malonumui pasiekti. Gašlumo auka suabsoliutina savo impulsą ir atsisako santykio su kitu, šitaip suskaldydama save ir sudaiktindama kitą asmenį. Integruotas lytiškumas veda į vis didesnę laisvę būti ir džiaugtis bendryste, o gašlumo kamuojamas žmogus, atvirkščiai, – tampa vergu. Gašlumo auka panaši į bulimija sergantį asmenį, tik čia trokštama ne maisto, o kito žmogaus. Taigi seksualinė energija gali ir vienyti, praturtinti asmenis, ir atvirkščiai – skaldyti, išsekinti, tolinti.

Rūstumas. Tai turbūt kasdieniškiausia mūsų yda – kiek daug yra nuo ryto iki vakaro ant visų ir visuomet pykstančių žmonių. Pykstama ant visko ir visų: oro (per karšta, šalta, lyja, nelyja…), žmonių (neatitinka mūsų lūkesčių ir įsivaizdavimų), daiktų (padėti ne vietoj, nepatvarūs…), savęs pačių (kai, siekiant bendrystės žodžiais ir veiksmais, ji naikinama). Rūstumas yra tarsi žvilgsnio į asmenis ir daiktus apsiniaukimas, tarsi debesis, užtemdantis ir užkietinantis širdis, – tai atima galimybę nešališkai ir teisingai vertinti ne tik sutinkamus žmones, bet ir save pačius. Tai veda į neadekvačias reakcijas, į žodinio ar net fizinio smurto proveržius. Kaip išpuikėliui sunkiausia pripažinti, kad jis išpuikęs, rajūnui ar gobšuoliui – kad jis toks ir nuo to kenčia, taip ir rūstumo liga dažniausiai maskuojasi įmantriu neigimu. Kiek daug pabrėžtinai romių žmonių nešiojasi savyje uždelsto veikimo bombą – kurčią nuoskaudą ar įniršį, kuris anksčiau ar vėliau sukelia nesuskaičiuojamų nuostolių atnešantį sprogimą. Pirmoji žmogžudystė, pagal Bibliją, užgimė iš užslopinto, nutylėto pykčio. Pykčio, netapusio žodžiu, pokalbiu, konfliktu, o peraugusio į neapykantą, pagiežą, smurtą. Ne tik tas, kuris nužudė, turės atsakyti teisme, bet kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio (plg. Mt 5, 22).

Tačiau egzistuoja ir „teigiamas“ rūstumas ar pyktis, kuris yra būtinas žmogaus gyvenimui ir asmenybės vystymuisi. Jis yra tarsi uolumas, teigiamas griežtumas, kurį būtina parodyti blogio, neteisybės ir kenčiančiųjų akivaizdoje… Tokio, iš teisybės troškulio gimstančio, pykčio ikona yra pats Jėzus, uoliai ginantis Dievą (šventykloje/prekyvietėje) ir žmogų (nuo susidorojimo ir netikro teisingumo).

Pavydas. Ydos po vieną nevaikšto – viena kitą iššaukia, maitina, skatina. Ypač akivaizdžiai tai matome tyrinėdami savąjį pavydą – jo beveik neatskirsi nuo puikybės, gobšumo, gašlumo, nesaikingumo. Išties retai sutiksime šimtaprocentinius jausmus ar polinkius – beveik kiekviename destruktyviame mūsų veiksme yra ir pavydo, ir puikybės, ir nesaikingumo ir t. t. Pavydas, demaskuojantis mūsų žemą savivertę, dažnai gimsta, kai save lyginam su kitais. Savęs lyginimas su kitais žmonėmis yra tiesiausias kelias į nelaimingumą: jei noriu save apverkti, nesunkiai rasiu sėkmingesnių, turtingesnių, gražesnių, protingesnių ir pan. Jei noriu save sureikšminti, irgi be didelio vargo aptiksiu, kam ne taip pasisiekė. Sveikiausia lyginti save su savimi pačiu – aš vakar, prieš mėnesį ir šiandien – tuomet aiškiau atpažįstama kryptis, kuria einu, ieškodamas laimės.

Pavydas nejaučia saiko – vos tik įveikę sau išsikeltą kartelę, tuoj pat pradedame lyginti save su kitais, „aukščiau“ esančiaisiais. Jis verčia nuolat galvoti apie kitų pasiekimus (kartais ir menamus) ir lyginti su „apgailėtina“ savo padėtimi. Siekdami save pateisinti ir pasiteisinti, užliūliuoti neigimo vygėje, kartais meluojame sau sakydami, kad pavydas gali būti geras, „baltas“, ar kad jis neatsiejamas meilės palydovas. Pavydas yra pavydas – ignoruojant ir neigiant jo griaunančiąją jėgą, jį teisinant meile ir balinant, jis nenustoja naikinti ir griauti mus iš vidaus. Veiksmingiausi priešnuodžiai, sutraukantys pavydo voratinklius, yra nusižeminimas, dėkingumas ir humoras.

Nesaikingumas valgant ir geriant. Tarp vaišingųjų tautiečių šventei prikrautų patiekalų šis klystkelis ryškiausias – atsilaikyti beveik neįmanoma. Bet saiko praradimas yra ne vien švenčių palydovas – jis, tik gal kiek labiau užsimaskavęs, dažnas svečias ir mūsų kasdienybėje. Dažnai norime daugiau nei būtina, nei reikia. Ir iš maisto ar gėrimų pradedame tikėtis to, ko jie niekuomet negalės suteikti. Kai valgymu slopinu nerimą, ar gėrime skandinu vienišumą – prasideda į vis gilėjantį skausmą vedantys laiptai… ir tik pasiekus dugną, jei nenumirštama ignoravimo sukeltose pasekmėse, jei atrandama jėgų priimti pagalbą ir daryti tai, ką reikia, o ne tai, kaip įpratę, pradedama lėtai kopti aukštyn. Apsirijimas yra savęs ir Dievo dovanų žalojimas – juk maistas skirtas gyvybei ir sveikatai palaikyti, o nesaikingumas šį tikslą iškreipia. Prisiminkime turtuolį ir Lozorių – ištaigingas puotavimas nutukino širdį, išsivystė negalia matyti šalia esantį ir jo poreikius bei negebėjimas pasidalinti pertekliumi. Besotis grūdimas į save negarantuoja sotumo – Dangaus, o atvirkščiai…

Tingumas. Čia svarbu nesupainioti užgyvento nuovargio ir poreikio ilsėtis su bergždžiu tingumu. Ilsėtis ir švęsti yra vienas iš pirmųjų mus mylinčio Dievo įsakymų, o tingumas, pasireiškiantis nevalingumu, patogiu, niekur nevedančiu neveiklumu, pataikavimu savo aistroms, yra viena it pelėsis mūsų širdį apimančių ydų. Pamatinis tingumas, ant kurio statomas visas neveiksnumo rūmas, – dvasinis. Kai nebelieka laiko ir jėgų melstis, sustoti, įsiklausyti – veltui bėgame, esam panašūs į šakelę, norinčią vaisius brandinti atsiskyrime nuo vynmedžio. Sudžiūsime, nors ir stengsimės žydėti. Nevaisingumo, bergždumo patirtys, kylančios iš Dievo ignoravimo, veda į kūno ir valios tingumą. Vysta kūrybiškumas, suveši dykinėjimas, reikalų atidėliojimas, pažadų netesėjimas, nepatikimumas. Neverta, nieko nedarysiu, nes viskas vyksta ne taip, kaip noriu, – tai tingumo lizdo gimtieji paukščiai.

Ką daryti? Visų pirma, pripažinti, kad visos paminėtos blogybės yra suleidusios šaknis mūsų širdyje. Pripažinimas nereiškia kapituliacijos, bet tikros kovos pradžią. Kovos, kurioje neišvengiamai pralaimėsime, jei nutarsime kovoti vieni, be tikrojo kiekvienos širdies Sodininko pagalbos.

Pripažinti savąsias piktžoles – tai eiti nuolankumo keliu ir nebebūti savojo brolio teisėju. Nuodėmė suskaldė žmones, išsklaidė, skatina konkuruoti. Tačiau lygiai taip pat ir savojo nuodėmingumo pripažinimas, nuolankumas ir atjauta nuo tų pačių piktžolių kenčiantiems kitiems žmonėms yra kelias tikrosios vienybės link. Nuodėmės ištakos – menama mūsų stiprybė ir puikybė, išsigelbėjimo durys – savojo silpnumo pripažinimas ir kvietimas: „Viešpaties, skubėk manęs gelbėti.“

Gedimino Kajėno nuotr.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.