Amerikiečių vaikų ir jaunimo rašytoja Kimberly Brubaker Bradley (g. 1967 m.) yra parašiusi vienuolika romanų ir šešias paveikslėlių knygeles, tačiau pasaulyje bene labiausiai išgarsėjo 2016 m., kai jos knyga „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ pateko į Niuberio garbės sąrašą. Tai – ir pirmoji šios autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Nieko rimto, 2017). Istorija apie tai, kaip Antrasis pasaulinis karas tampa išsigelbėjimu dešimtmetei šleivapėdei Adai ir šešiamečiui jos broliui Džeimiui, kurie evakuojami iš Londono dėl bombardavimų grėsmės ir taip pasprunka nuo savo tironės motinos bei atranda visiškai kitokį, nepažintą gyvenimą pas vienišą moterį Suzaną, yra istorinio liudijimo ir išmonės kūrinys. Tiesa, kaip pripažįsta pati rašytoja, nuo pat pradžių ji žinojusi, kad ši istorija bus papasakota dvejomis knygomis – 2017 m. pasirodė antroji Ados istoriją toliau pasakojanti knyga „Karas, kurį galiausiai laimėjau“ (angl. „The War I Finally Won“), iškart tapusi New York Times bestseleriu.  Matyt, netrukus sulauksime šios knygos ir lietuvių kalba.

Kadaise dėl nenumaldomo troškimo rašyti Kimberly Brubaker Bradley metė medicinos studijas ir, kaip pati rašo savo asmeniniame tinklapyje, tai buvo puikus, nors ir nelengvas sprendimas. Rašytojos knygos įvertintos ne vienu apdovanojimu, tačiau patekimas į Niuberio garbės sąrašą, be abejo, atvėrė autorei ir platesnius tarptautinius horizontus.

Siūlome skaitytojams pokalbį su šia rašytoja, kuriame ji pasakoja apie istorinių romanų ypatumus, atliekamus tyrinėjimus bei meilę arkliams.

Kas jus įkvėpė aprašyti Ados kelionę atrandant šeimą – ne tik žmonėse, bet ir meilėje arkliams?

Sunkus klausimas. Įkvėpimas Ados istorijai slypi kitose knygose, kurių neparašiau, tačiau jose taip pat būtų buvusios tos pačios apleidimo ir atrastų šeimų temos. Ados kaip veikėjos kūrimas buvo organiškesnis, nei bet kurio kito iš ankstesniųjų mano kurtų protagonistų. Esu rašytoja, kuriai svarbiausi veikėjai; dažniausiai įstatau veikėjus į tam tikras situacijas, o tuomet galvoju kaip juos išgelbėti.

Augdama visuomet norėjau arklio. Kiekvieną rytą pažvelgdavau pro langą, kad pamatyčiau, ar naktį neatklydo koks arklys. Žinojau, kad tai nerealistiškas lūkestis, tačiau vis tiek visuomet patikrindavau! Studijuodama koledže, pradėjau jodinėti, o dabar gyvenu fermoje, palaiminta augindama arklius sau ir savo vaikams.

Ar iš anksto numatėte šią istoriją kaip dvi dalis, dvi knygas? Ar tai turėjo įtakos rašymo procesui?

Pakankamai stebėtina, kad tai buvo pirmas kartas, kai parašiau tikrą tęsinį ir tikrai nuo pat pradžių numaniau jį būsiant. Tam, kad kontroliuočiau pasakojantį balsą, naudojausi literatūrine priemone, pradėdama „Karas, kuris išgelbėjo mano gyvenimą“ Ados pasakojimu, kurį ji pasakoja prabėgus ketveriems metams po knygoje vaizduojamų įvykių. Jei būčiau rašiusi tiesioginiu to amžiaus Ados žvilgsniu, ji būtų nežinojusi daugelio žodžių dalykams, kuriuos stengiasi apibūdinti. Turėjau gebėti paaiškinti pasakojimo įvykius vis tiek išlaikydama vaiko požiūrį.

Žinojau, kurioje vietoje baigsis pirmoji knyga, taip pat žinojau, kad antroji nukels skaitytojus į 1943 m. vasarą. Visgi buvau visiškai nepasiruošusi tam, kaip sunku bus parašyti abi šias knygas. Kai savo redaktorei nusiunčiau 80 savo pirmosios knygos puslapių, savo pirmąjį rankraštį, ji man atrašė: „Juk tai iš tiesų nėra tavo naujoji knyga, taip?“ Ilgai užtrukau ieškodama tinkamo pasakojimo balso. Aš nesidarau pasakojimo schemų ir siužetą dėliojuosi galvoje. Dažniausiai rašau įvairias scenas, o tuomet galvoju, kad būtų geriau, jeigu… Rašydama sukuriu milžinišką maišalynę, tačiau mano bandymai rašyti pagal schemą baigdavosi išties blogais tekstais.

Kokius tyrinėjimus atlikote, siekdama tiksliai atkurti Ados patirtis ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose?

Buvau priversta nuvykti į Angliją! Šis istorijos tarpsnis išties svarbus britams, jie išsamiai to mokosi mokykloje. Evakuotieji yra įprasti tipažai britų literatūroje, o Jungtinės Karalystės Amazon prekybos platformoje galite nusipirkti evakuotųjų Helovyno kostiumus! Yra daugybės žmonių, kurie evakuavosi, asmeninių prisiminimų, įskaitant ištraukas iš masinio tyrimo, vykdyto kaip sociologinis projektas ketvirtajame dešimtmetyje. Eiliniai žmonės buvo raginami rašyti dienoraščius, o tuomet juos perduoti tyrėjams. Šiandien tyrinėtojai sklaido tuos dienoraščius ir publikuoja ištraukas, vaizduojančias kasdienį įvairiausių žmonių gyvenimą karo metu.

Man taip pat labai reikėjo pamatyti Kentą, kuris įkvėpė sukurti miestelį, į kurį kaip evakuotoji atvyksta Ada. Knygoje miestelis išgalvotas ir neturi pavadinimo, nes tai suteikė daug daugiau kūrybinio lankstumo; tikrieji Kento gyventojai tiksliai prisimena, kas nutiko karo metu, o tai apriboja pasakojimo galimybes. Daug paprasčiau ir nepalyginamai smagiau sukurti neegzistuojantį miestą.

Ada gimė ir augo su šleivapėdyste. Kodėl manote, kad svarbu realistiškai vaizduoti veikėjus, patiriančius fizinius ir dvasinius iššūkius?

Todėl, kad vaikai susiduria su fiziniais ir dvasiniais iššūkiais.

Sužinojau, kad daugybė mano pažįstamų žmonių gimė su šleivapėdyste. Net moterų futbolo žvaigždė Mia Hamm gimė su šiuo defektu! Šiandien tai taip anksti ir visiškai išgydoma. Šleivapėdystę sukelia vaisiaus padėtis moters gimdoje ir tai nėra genetinis dalykas, tad ją išgydžius, ji nebeatsinaujina.

Kalbant apie emocinį Ados sielvartą, didžioji mano tyrimų dalis buvo susijusi su suvokimu, kas nutinka vaikams, gimusiems nedėkingomis aplinkybėmis. Mano draugė įsivaikino vaiką iš našlaičių prieglaudos trečiojo pasaulio šalyje ir parsivežė jį į Kentukį (JAV). Tai buvo daug streso sukėlęs pereinamasis laikotarpis, daugeliu prasmių; trauminių patirčių turintys vaikai, pasikeitus aplinkybėms, akimirksniu nesužydi, tam reikia laiko. Didžioji mano tyrinėjimų dalis buvo skirta šiam pereinamajam laikotarpiui.

Kuo jums taip patinka rašymas?

Oho, sunkus klausimas. Kodėl kam nors kažkas patinka? Gimiau mylėdama pasakojimus ir knygas – savaime suprantama, kad mėgau skaityti prieš pradėdama rašyti – tačiau, jei atvirai, tai yra tiesiog tai, kuo aš visuomet buvau.

Ką veikiate, kai nerašote? Ar rašote „pilnu etatu“, ar laisvalaikiu?

Rašymas yra vienintelis darbas, kurį dirbu, tad ta prasme dirbu pilnu etatu, tačiau fiziškai nerašau aštuonių valandų per dieną. Pirmiausia atlieku daug tiriamojo darbo. O geriausiai rašau 2–3 valandų etapais.

Taip pat vieną popietę per savaitę dirbu vietiniame socialinio teisingumo centre, be to, jodinėju savo arkliu (bei rūpinuosi mūsų arklidėmis) ir daug skaitau.

Parašėte bene dvi dešimtis knygų. Dabar, žvelgdama į tai, kaip rašėte pirmąją knygą ir kaip rašote dabar, kokius didžiausius pokyčius pastebite – rašymo stiliuje, pačiame rašymo procese? Kokios yra svarbiausios per tuos metus išmoktos pamokos?

Nebenaudoju tokios gausybės veiksmažodžių kaip anksčiau. Taip pat išmokau skirti rašymui tiek laiko, kiek to reikia ir nebijoti keisti daug pirminiame variante parašytų dalykų – kai kurios mano ankstesniųjų knygų būtų daug geresnės, jei dabar jas perrašyčiau.

Kadangi jūsų knygos (išskyrus paveikslėlių knygas) įvardinamos kaip istorinė grožinė literatūra, ką galėtumėte pasakyti apie šį jus, kaip autorę ir kaip skaitytoją, patraukusį žanrą?

Esu parašiusi ir du šiuolaikinius romanus. Tačiau kalbant apie istorines mano knygas, aš susižaviu tam tikru gyvenimo aspektu, apie kurį ne pernelyg daug žinau, ir tuomet mėgaujuosi apie jį daugiau sužinodama. Kartais tame pamatau istoriją būsimai knygai.

Kaip sureagavote sužinojusi, kad „Karas, kuris išgelbėjo mano gyvenimą“ pateko į Niuberio garbės sąrašą ir pateko į New York Times bestselerių viršūnę?

Kalbant apie Niuberio garbės sąrašą, buvau tokia priblokšta šios žinios, kad paskui nė neprisiminiau, ką pasakiau tai pranešusiai komisijai.

Elektroninį laišką, kuriame buvo parašyta, kad „Karas, kuris išgelbėjo mano gyvenimą“ pasiekė pirmąją New York Times bestselerių vietą, pirmasis pamatė mano vyras ir perskaitė jį garsiai, o aš atsakiau: „Jei tu juokauji, tai visai nejuokinga!“

Ką patartumėte norintiems tapti rašytojais?

Skaitykite viską, ką galite. Ypač skaitykite autorius, kuriais žavitės. Rašykite, bet pernelyg netrokškite, kad jūsų kūrybą iškart išleistų – išleisti knygą išties sunku, o neigiami atsakymai iš leidyklų tikrai atima drąsą, tad iš pradžių jums reikėtų rašyti sau ir niekam kitam. Pamirškite „Rašyk, ką žinai“. Rašykite tai, ką norite skaityti.

Sėkmingi autoriai – tie, kurie nuolat mokosi ir nuolat dirba. Tai išties yra viskas, ko reikia.

Parengė Diana Gancevskaitė, publishersweekly.com, lilbooklovers.com, thechildrensbookreview.com

Comments are closed.