Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, fotomenininką Algimantą Aleksandravičių jau drąsiai galima vadinti XXI a. Lietuvos metraštininku. Nuo 2013-ųjų jis kasmet išleidžia solidžią fotografijų knygą skirtą Lietuvos regionams: Žemaitijai, Aukštaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai. Derindamas skirtingus fotografijos žanrus, jungdamas istoriją bei dabartį, menininkas kuria XXI a. Lietuvos portretą ir šiuo savo darbu, kaip pats teigia, liudija šviesą.

Zapyškis, 2016

„Fotografas negali dirbti be šviesos, be jos jis – niekas. O Šviesa – tai Dievas… Fotografuodamas visada į pagalbą kviečiuosi Aukščiausiąjį, kad savo darbais galėčiau jam tarnauti.“

Kintai

„Šis ciklas man tapo piligrimine kelione po Lietuvą, visų pirma, sau pačiam atrandant šventus mūsų istorijai, kultūrai ir dabarčiai vardus, peizažus bei žmones.“

Rasos Jonionyse, 2014

„Vizualiai man gražiausias kraštas yra Aukštaitija. Žemaitija gražiausia savo netikėtumais, lyg tai būtų visai kitas pasaulis. Dzūkija – savo autentiškais kaimais ir čia gyvuojančia kultūra… Na, o Sūduva –tai mūsų Nepriklausomybės ir lietuvybės lopšys. Čia man įsiminė išdidūs, tvirti ir linksmi žmonės. Ne tik praeities milžinai, bet ir šiandien dirbantys ir kuriantys savo krašto mylėtojai.“

Antanavo koplyčia. Parko darbininkas Albinas. Antanavas, Kazlų Rūdos sav., 2016

„Man bet koks peizažas ar paminklas gražesnis su karve ar žmogumi nei vienas pats. Kad ir tolyn nueinantis žmogus, kad ir nedidelis, pačiame nuotraukos kampe, vis tiek tai jau tos vietos žmogus… Šiuo atžvilgiu ir pats sau atradau kitokį fotografavimą: man nebeužtenka vien veido ar rankų, stengiuosi žiūrėti giliau, atrasti žmogų jo aplinkoje.“

Kurėnas. Nida, 2017

„Aš – savamokslis fotografas, neturėjęs net savo mokytojo. Bet jaučiu, jog esu įrankis kažkieno rankose, kažkas veda mane ten, kur privalau būti, ir rodo, ką turiu fotografuoti.“

Vėtrungės – vėjų ir sapnų gaudyklės. Nida, 2017

„Keliaudamas po Lietuvą ir fotografuodamas supratau, kad čia ir telpa visas pasaulis. Man nebereikia nei Niujorko, nei Maskvos, nes viskas yra čia. Margionyse ar Lukšiuose aš atrandu gyvenimą, kuris savo turiniu užpildo viską aplinkui…“

Rygiškių Jono gimnazija. Marijampolė, 2016 rugsėjo 1-oji,

„Jei nežiūri televizoriaus, neskaitai negatyvių žinių, užtenka išeiti į lauką, apsižvalgyti aplinkui ir pamatysi, kad gyvenime yra ir kitokių spalvų. Jų apstu mūsų krašte, kiekviename regione. Tokius šviesulius aš ir rodau savo knygose. Tai ne plakatinis grožis, ne transparantas, bet iš pačių žmonių būtinybės gyventi gražiai, puoselėti savo aplinką bei santykius kylantis poreikis. O meilė juk ir prasideda nuo pačios kasdienybės, artimiausios aplinkos.“

Dūdorius. Siauruko gimtadienis, Panevėžys, 2005

„Ką aš turėčiau papasakoti savo anūkei apie Lietuvą, jei kalbėčiau žiniasklaidos pavyzdžiais? Ta istorija būtų klaikiai niūri. Bet aš noriu tikėti grožiu, didingomis ir garbingomis istorijomis. Aš noriu turėti legendą apie Lietuvą, kurios niekas iš manęs negalės atimti…“

Šv. Juozapo bažnyčios ir Simono Daukanto namo pašonėje. Papilė, Akmenės r., 2012

„Ką reiškia mylėti Tėvynę? Tai negyva abstrakcija. Bet juk pati meilė yra labai konkreti, meilės objektas – apčiuopiamas. Mano Tėvynė – tai, visų pirma, mano namai, mano artimieji, mano kalba.“

Speiguotoj Marių pasakoj dar supasi vaikystės vasara. Kintai, 2017

„Keliaujant po Lietuvos regionus ir juos fotografuojant, namų sąvoka man gerokai prasiplėtė. Šitiek išvažinėta kilometrų, tiek pamatyta naujų vietų, pritrenkiančių peizažų, įstabiausių dalykų, sutikta fantastiškiausių žmonių… Šiandien visa tai galiu pavadinti savo Namais, kuriuose gera būti…“

Šiaulėnų dvaras, Radviliškio r., 2014

„Netikiu tais, kurie sako, jog viską daro dėl vaikų, dėl Tėvynės. Aš viską darau asmeniškai, dėl savęs. Man rodos, mes ir kitus mylime egoistiškai. Ir Tėvynę taip pat. Darome, nes tikimės, kad kažkas pasakys „ačiū“. Kaskart viliamės, kad mūsų darbas bus reikalingas kitiems. O pabaigę, prisėsime kartu prie stalo, pasivaišinsime ir bus gera kartu būti. Apsikabinsime, gal padainuosime, gal paraudosime, gal padurnavosime… Viskas iš čia – iš paprasčiausio malonumo būti.“

Užpirdžiai, 2017
Nuo aukšto skardžio prie jūros mėlynos. Olandų kepurė, Klaipėda, 2017
Rudenio lietūs užgauna… Bitėnai, 2017 m
Keliautojo Antano Poškos fanai. Klaipėda, 2017
Klounas Bomas. Klaipėda, 2017
Čia atmintį kerta… Senasis vokiečių kelias. Pakalnė, 2017
Pakalnės kaimas išteka upe Pakalnės. Pakalnė, 2017
Dariui ir Girėnui atminti. 2014

 

2 Comments

  1. Labai idomus straipsnis, smagu girdeti autoriaus mintis uz kadru, pacios nuotraukos itraukia i save, kas gali buti kita karta sunku is monochromatinio atzvilgio.

  2. Malonu ir matyti, ir skaityti , ir visa širdimi pajusti, kad dar ar yra žmonių, kurie be dejonių ar abejonių myli savo Tėvynę Lietuvą.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *