Kovo 1 d. minime Lietuvos fotografo ir kino operatoriaus Antano Miežansko 80-metį. Gaila tik, kad pats menininkas 2017 metų birželio 29 d. iškeliavo į Amžinybę, istorijai palikęs gausybę unikalių fotografijų bei negatyvų.
Būsimas fotografas gimė 1938 metais Pabiržės miestelyje, netoli Biržų. Ankstyvoje vaikystėje iš labai arti teko matyti okupacijos, karo bei pokario siaubą ir tragedijas. Baigęs septynmetę mokyklą, dvejus metus nuo 1953 iki 1955 metų su tėvu, kuris buvo žinomas siuvėjas, jaunasis Antanas vaikščiojo per kaimus ir padėjo siūti. Taip jis įgijo savo pirmąją profesiją, kuri labai pravertė vėlesniais gyvenimo metais.
Apie susidomėjimą fotografija A. Miežanskas šitaip pasakojo 2014 metais rengtame interviu žurnalui „Kelionė“: „Bajoriško kraujo tėvo pusbrolis Adolis Paškevičius gyveno Rygoje ir dažnai pas mus lankydavosi. Jis buvo dar bernas, kai pirmą kartą atsivežė fotoaparatą. Adolis ir mano tėvą užkrėtė fotografija – dieną jie siūdavo, pertraukomis pafotografuodavo, o vakare, palindę po tuo didžiuliu siuvimo stalu su lempa, suklupę spausdino fotografijas. <…> Tad ir man pačiam visa tai nuo mažens matant rūpėjo įsigyti fotoaparatą. Šią svajonę įgyvendinau keturiolikos. Pasitaikė labai riešutingi metai, ir aš nuėjęs į mišką prisiriešutavau gerą pusmaišį. Galvojau – su sesėmis gan greitai juos sudorosime, tik kas iš to… O kaip tik į Biržus iš Rygos atvažiuodavo sunkvežimis, kuris į turgų nuveždavo ūkininkų paršus. Mama ir man liepė nuvežti parduoti paršioką, kartu ant pečių užsimečiau ir riešutų maišą. Rygos turguje už juos gavau 12 rublių ir iškart nusipirkau fotoaparatą „Liubitel“ bei juostų. Tai man buvo didelis įvykis – visą kelionę į Biržus nepaleidau iš rankų aparato ir jį tyrinėjau. Taip ir pradėjau savo kaip fotografo karjerą…“
Atvykus studijuoti į Vilnių, šalia fotografijos atsirado ir dar viena aistra – kelionės po kalnus. Nuo 1961 m. A. Miežanskas dirbo Turistų klubo pirmininku, dalyvavo daugelyje žygių, todėl asmeniniame archyve gausu nuotraukų iš Uralo, Rytų Sibiro, Sajanų, Hibinų, Tiumenės, Vidurinės Azijos, Kaukazo, Sachalino ir kt. kraštų.
Nuo 1966 m. dirbo kino operatoriumi „Telefilm“. Filmavo tokiu filmus kaip „Mirtis ir vyšnios medis“, „Žiūrų kaimo dainos“, „Medžiai ir žmonės“, „Senovinės Kupiškėnų vestuvės“. Tarp filmavimų ir fotografavo, todėl gausią archyvo dalį sudaro unikali etnografinė medžiaga iš Lietuvos kaimo.
Kaip 2014 metais teigė pats menininkas, „fotografija man buvo priemonė žavėtis ir pažinti pasaulį, pasiimti sau tai, ką mačiau, <…> Ir šiandien išeinu į kiemą, parką ir tai, kas man gražu – fotografuoju. Ir kaifą jaučiu. <…> Matyt, fotografija man – savotiška priklausomybė. Vis tas akimirkos žavesys…“
A. Miežansko darbai nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios formavo Lietuvos fotografijos mokyklą – ikoninėmis tapusias jo fotografijas galima rasti jau pačiame pirmajame 1967 m. išleistame almanache „Lietuvos fotografija”. Šalia visiems gerai žinomų A. Sutkaus, V. Luckaus, A. Macijausko darbų jis atstovavo Lietuvos fotografijai ir 1969 m. Maskvoje įvykusioje parodoje „9 Lietuvos fotografai“ bei 2014 m. ten pat surengtoje parodoje „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“.
Pasitraukti iš aktyvios kūrybinės veiklos A. Miežanską anuomet privertė gyvenimas: vienam teko rūpintis savo 4 vaikais (dar du jau buvo studentai). Būtent tada jam pravertė iš tėvo išmokta pirmoji profesija – siuvimas.
Nors A. Miežanskas fotografavo ir toliau, tačiau fotografijos nuguldavo ne parodų salėse, o stalčiuose. Didžiuliame negatyvų archyve, iš kurio parodose bei albumuose rodyta tik mažoji kūrybos dalis, užfiksuotos anuomet fotomenininką jaudinančios temos – nepažįstamųjų portretai, švelnūs ir jautrūs aktai, nepagražinta, bet tuo pat metu kerinčiai graži Lietuvos miestelių kasdienybė, žymių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių meno, kultūros bei politikos veikėjų portretai.
Pasak menininko, jis visuomet stengėsi į fotografiją žiūrėti rimtai, atskleisti objekto savitumą ir išlaikyti savo fotografinį stilių.
