Knygose apie partnerio pasirinkimą kartojama, kaip svarbu, kad jis (ji) būtų iš „normalios“ šeimos. Tarsi augę nepilnose – jau išbrokuoti. Tačiau ar tikrai?

Su kokiais sunkumais susiduria suaugusieji, patyrę tėvų skyrybas ar santykių nedarną šeimoje ir kaip juos įveikti, kalbamės su Vilniaus krikščionių gimnazijos biologijos mokytoju, edukologu Ričardu Pagojumi. Įžvalgomis dalijasi psichologė psichoterapeutė Jelena Trofimova, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ vedanti grupes žmonėms, kurie užaugo nedarniose ar išsiskyrusiose šeimose ir patys jas lankiusieji.

Ričardai, gana didelė dalis mūsų augdami matėm ne patį gražiausią pavyzdį, kaip sugyventi, kurti darnius ir šiltus tarpusavio santykius šeimoje. Jei to nemačiau – esu mušta korta?

To manęs dažnai klausia per susitikimus, paskaitas. Atsakau, kad tokiems jaunuoliams paprastai reikia įdėti daugiau pastangų kuriant autentišką santykį su kitu žmogumi. Nebūtinai kils sunkumų užmezgant ryšį, tačiau nuolat jį palaikant gali atsirasti sunkumų, kurių išvengia augusieji darniose šeimose. Tačiau jokiu būdu nesakau, kad užaugęs nedarnioje šeimoje žmogus – mušta korta.

Galiu bandyti prisigaudyti labiau įkvepiančių pavyzdžių iš knygų ar filmų, tačiau ir jie nebūtinai atspindės realybę. Kaip atrasti ir suprasti, kas yra normalu, smagu, tiesiog jaukiai kasdieniška, darnu šeimoje?

Normalumo supratimas labai priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvename ir nėra nekintantis. Visuomenės sąranga, kultūrinė aplinka, religiniai įsitikinimai mums leidžia suprasti, kas priimtina, pageidaujama, normalu. Tai nėra didi paslaptis, kuri būtų nuo mūsų paslėpta.

Galima ieškoti teigiamų pavyzdžių savo aplinkoje, bet – noriu pabrėžti – galima ir patiems juos kurti. Dabar dažnai sakoma „ieškok savęs” arba „nerandu savęs“ ir pan. Bet yra kitas kelias – imti ir save sukurti. Tai, ko galbūt rasti ieškodamas savęs, gali labai nuliūdinti – tiek visko negero yra kiekviename. Tačiau net jei tavo šeima nėra tinkamas pavyzdys, gali pats jį kurti. Paradoksas, tačiau žmogus, neturėjęs šeimoje tinkamo pavyzdžio, gali pats juo tapti ne tik sau, bet ir savo vaikams.

Gyvenime esu matęs nemažai pavyzdžių, kai normalios šeimos neturėjusiems žmonėms jų pačių šeima jiems tampa išgelbėjimu, įkvėpimu, parama, kurios galbūt negavo augdami su tėvais.

Ko klausia į susitikimus ateinantys nepilnose ar nedarniose šeimose augę jaunuoliai?

Kaip suprasti, kad žmogus, kuris rodo dėmesį ar patinka, yra būtent tas? Kaip pajausti, sužinoti, suprasti, kad žmogus tikrai tau skirtas? Kita dažnai minima problema – kaip išlaikyti santykius, nemačius tinkamo modelio savo šeimoje: kaip spręsti problemas, kaip taikytis susipykus, kaip rasti abiems priimtiną sprendimą ir pan. Jeigu aš draugauju, koks turi būti mano draugystės turinys? Netgi – ką žmonės veikia drauge poroje?

Tačiau jei tavo išrinktasis ar išrinktoji matę tinkamų pavyzdžių, jis ar ji taip pat gali padėti kurti autentiškus santykius.

Mano šeima buvo beviltiška, todėl ir aš beviltiškas. Ne pasiteisinimas?

Tikrai ne.

Ričardai, paties parašyta knyga „Meilės pamokos: kad nemylėtume kaip idiotai“, išleista jau ketvirtą kartą. Tiražas siekia beveik9 tūkst. egzempliorių. Galėtum trimis sakiniais apibendrinti – kaip mylėti neidiotiškai?

Taikliausiai yra įvardijęs psichologas S. Peckas : „Mes neprivalome mylėti, o pasirenkame mylėti“, tuo akcentuodamas, kad meilė – sąmoningas veiksmas, valios aktas. Kad meilė – pasirinkimas, o ne jausmų antplūdis, kuris apima, o paskui išgaruoja. Kai kuriuose filmuose, knygose, o ir realybėje meilė tokia saldi, kad net koktu. Tačiau tokie intensyvūs jausmai praeina, palikdami mus kvailių vietoje. Nebežinome, ką daryti su savo patirtimi, kurią turime vien dėl to, kad elgėmės aklai, pasikliaudami vien tik jausmais. Meilė – daugiau nei tai. Meilė tai sąmoningas, protingas pasirinkimas.

Kaip ir kitas – vengti gilių, stiprių jausmų. Kodėl tai nėra kelias?

Artėdamas prie kito žmogaus ir pats esi priverstas vis labiau atsiverti, galbūt parodyti ir tai, kas pačiam tavyje nepatinka. Bijodami to kai kurie nutraukia ryšius, neidami giliau. Tačiau tai – brandos stygiaus klausimas.

Bet gal galima būti pakankamai laimingu pasitenkinant paviršutiniškai santykiais?

Ryšys visada susijęs ir su kitu. Negali pats sau vienas būti laimingas, jei esantis šalia taip nesijaučia. Meilėje kitaip, nei su kriaušėmis – tiesiog jas mėgsti arba ne. Santykyje yra du žmonės, tad svarbūs ne tik tavo, bet ir esančiojo šalia poreikiai, lūkesčiai. Investuodamas į ryšį aš tikiuosi gauti grąžos.

Jei pasitaupau, – elgiuosi ne visai sąžiningai?

Taip, nes neatliepi kito žmogaus.

Kodėl svarbu suprasti tėvų santykių modelį ir atpažinti, kaip jis veikia dabar

„Tėvų šeimoje patirtas tarpusavio santykių modelis gali būti ne tik pagalba, bet ir kliūtis vėliau kuriant bei palaikant ilgalaikius darnius santykius, sprendžiant tarpasmeninių santykių problemas su savo sutuoktiniu, auklėjant vaikus. Skausmingą tėvų nesantaiką, skyrybas išgyvenę vaikai net ir suaugę gali stokoti pasitikėjimo savimi ir kitais, būti labiau pažeidžiami, nuolat lydimi nesaugumo, nepilnavertiškumo ar kaltės jausmų“, – pastebi psichologė psichpoterapeutė Jelena Trofimova, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ vedanti grupes suaugusiems, patyrusiems tėvų skyrybas ar santykių nedarną šeimoje.

Uždaros grupės dalyviai, lydimi psichologo, bando atkurti tėvų santykių istoriją ir geriau suprasti tėvų šeimoje buvusį ar esamą tarpusavio santykių modelį, atpažinti, kaip tai juos paveikė ir tebeveikia dabar, mokytis įvardyti su tuo susijusius savo jausmus, nuostatas, reakcijas.

Pasak J. Tofimovos, naudinga atrasti sąsajas tarp tėvų skyrybų ar jų santykių nedarnos patyrimo vaikystėje bei dabartinių sunkumų įvairiose gyvenimo srityse. Tai padeda mokytis atpažinti, kas šiandien trukdo kurti visavertiškus romantinius, partneriškus, kitus artimus ryšius, patirti sėkmę arba jausti pasitenkinimą savo gyvenimu.

Išsiaiškinus minėtus dalykus jau galima ieškoti konstruktyvesnių savo problemų sprendimo būdų, stiprinti savivertės jausmą, pasitikėjimą savimi bei kitais.

***

Kaip liudija grupę lankiusi bendrakeleivė Jurga, permąsčius savo gyvenimą nuo vaikystės iki dabartinės akimirkos, ji pamažu suprato, kodėl taip negera, nors vaikystėje tarsi viskas buvo gerai? Kodėl skauda širdį? Kodėl nemyli savęs? Kodėl labai pyksta?

„Atsakymai slypėjo siūlo, o gal tiksliau – bambagyslės – gale. Nesitikėjau  kad mano asmeninė vidinė pelkė prasidėjo smėlio dėžėje su mamos nuostatomis. O dusinanti vienatvė – mamos gimdoje. O nesėkmės su vyrais  – tėvo atstūmime. Nesitikėjau, kad visa ko pradžia yra ten .Kai perskaičiau pykčio laišką – parodžiau pačią pažeidžiamiausią savo pusę – „nesu aš tokia kieta“. Labai baisu. Po to noras atrodyti/būti kietai, tobulai – aprimo. Paguodžiau save ir priėmiau – nes tą padarė grupė. O paskui ir pati. Buvo daug švelnumo, užuojautos, papurtymo iš vadovių. Lengva atsiduoti kai tiki“, –liudijo Jurga. Širdingai dėkui jai už tai.

„Bendrakeleivių“ programa suaugusiems, kurie patyrė tėvų skyrybas ar santykių nedarną šeimoje, parengta remiantis ilgamete psichiatro Edward W. Beal darbo patirtimi su skyrybas išgyvenusiais vaikais ir suaugusiais bei jų šeimomis. Drauge su žurnaliste GloriaHochman ji apibendrinta knygoje „AdultChildrenofDivorce. Breaking the Cycle and Finding Fulfillment in Love, Marriage, andFamily“ („Suaugusieji, išgyvenę tėvų skyrybas. Kaip ištrūkti iš užburto rato ir atrasti pasitenkinimą meilėje, santuokoje, šeimoje“).

Parengė Ieva Urbonaitė-Vainienė

Daugiau informacijos apie programą bei kitas Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ veiklas – interneto puslapyje bendrakeleiviai.lt

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *