1983 m. kovo 4 d. Vilniuje mirė Emilis Ernstas Kraštinaitis, vertėjas, kultūrininkas.
Buvo gimęs 1903 m. rugpjūčio 15 d. Mažuosiuose Šileliuose (Kakšių vls., Ragainės aps.). Baigęs pradžios mokyklą, dirbo spaustuvėje, mokėsi raidžių rinkėjo amato Enzio Jagomasto „Lituania“ ir Spaudos draugijos spaustuvėse Tilžėje. Dėdės Jokūbo Stiklioriaus padedamas, įsidarbino „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje. Nuo 1923 m. gyveno Klaipėdoje, vertėjavo Klaipėdos uosto direkcijoje, bendradarbiavo „Lietuvos keleivyje“, tvarkė „Aukuro“ draugijos raštvedybą, dainavo operos ir Klaipėdos vyrų choruose.
Skaudžiai išgyveno 1939 m. Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos. Netekęs darbo Klaipėdoje, persikėlė į Kauną, vėliau į Vilnių, nuo 1947 m. dirbo Lietuvių kalbos institute, glaudžiai bendradarbiavo su kalbininku Juozu Balčikoniu. Iš rankraščių faksimilių šifravo J. Bretkūno Biblijos vertimą ir M. Pretorijaus tekstus („Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“), iš vokiečių kalbos išvertė D. Kleino Compendium Litvanico-Germanicum (1654 m.) – pirmosios lietuvių kalbos gramatikos santrauką.
E. Kraštinaitis vertė ir grožinę literatūrą: H. Manno „Profesorių Unratą“ (1948 m.), E. M. Remarko „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1958 m.), išvertė novelių, taip pat lietuvių rašytojų kūrinių į vokiečių kalbą. Parašė vertingų atsiminimų apie Mažąją Lietuvą.
