Lietuvos kino režisierius Raimondas Vabalas gimė 1937 metais kovo 5 dieną pavasariu kvepiančiame Paryžiuje, kur Sorbonoje apsigynęs daktaro disertaciją jo tėvas Alfonsas Vabalas gavo paskyrimą dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, o motina Vanda Žemaitytė dirbo Lietuvos konsulate.
Vis tik, prasidėjęs antrasis pasaulinis karas netrukus grąžino Vabalų šeimyną į gimtinę, į Panevėžį, kur Raimondas Vabalas pabaigė mokyklą, lankė teatro studiją.
1956–1964 m. studijavo Maskvos sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK) ir jo vadovais buvo Levas Kulešovas bei Aleksandra Chochlova. 1952 m. tapo Panevėžio dramos teatro aktoriumi ir režisieriaus asistentu. Mokėsi ir iš garsiojo režisieriaus Juozo Miltinio.
Dar itin jaunam, vos 22 metų Maskvos kinematografijos instituto studentui, teko didelis išbandymas – pabaigti Arūno Žebriūno iki tol režisuotą kino juostą „Kanonada“ (1961 m), statomą pagal V.Rimkevičiaus originalų scenarijų „Mirties kaimas“, kuriame pasakojama apie pirmųjų pokario savaičių Lietuvos kaimą, atskirtą nuo aplinkinio pasaulio ežero vandenimis ir užminuotais laukais, kažkur girdisi kanonados, vokiečiai pasitraukę, o rusai dar neatėję.
Iškart po to jaunasis režisierius ėmėsi diplominio darbo – filmo „Žingsniai naktį“ (1962), kuris irgi nebuvo lengvas kąsnis – vis tik jam pavyko papasakoti apie nacių okupuotą Kauną savitai ir išvengti propagandinio kino etiketės, nepaisant visų apribojimų, draudimų ir iš anksto duotų nurodymų. Tai vaidybinis filmas pagal Vlado Mozūriūno scenarijų, kuriame pasakojama apie kalinių mirtininkų pabėgimą iš hitlerininkų saugomo Kauno IX forto. Filme operuojama mūsų tautos istorine ir socialine patirtimi motyvuotu siužetu, paliečiamos žmogaus apsisprendimo lemiamu istorijos momentu, pasirinkimo problemos. Prisimindamas šį filmą, Raimondas Vabalas pripažino, kad jam nebuvo leista aiškiai parodyti, jog dauguma kalinių buvo žydai. Tačiau režisierius pakvietė du talentingus žydų aktorius, bent taip atiduodamas duoklę tikriems įvykiams. Už šį filmą režisierius gavo Sąjunginio kino festivalio Leningrade prizą. Jame režisierius tapo ir aktoriumi – vaidino.
„Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964 m) – režisieriaus Raimundo Vabalo, ekscentrikos ir bufonados kupina tragikomedija, satyrinis pamfletas, pliekiantis bet kokį šovinizmą, smulkių politikierių trumparegiškumą ir išorinę agresiją. Čia susipina politinė satyra, parodija, groteskas. Čia R.Vabalas pasižymėjo ne tik kaip režisierius, bet ir buvo vienas ir scenarijaus autorių, kartu su lja Rud ir Grigorijumi Kanovičiumi. Tai pirmas lietuviškas spalvotas filmas, sukurtas principu kinas kine.
1966 metais pasirodė R.Vabalo filmas „Laiptai į dangų“, kuriam taip pat kūrė ir scenarijų, ir režisavo. Tai nespalvota kino juosta, pastatyta pagal Mykolo Sluckio romaną. Filmas pasakoja apie dramatišką ir skausmingą pokario Lietuvos tikrovę. 1948 metai. Kaimuose įsitvirtinusi sovietų valdžia aršiai kovojo su „buržuaziniais nacionalistais“, kuriuos lietuviai vadino „miško broliais“. Dėmesio centre – Indriūnų šeimos, žmonių, kurių sąmonė suformuota šimtmetinės baudžiavos likimas.
Šeima išyra, nes jos nariai atsiduria skirtingose barikadų pusėse.
Filmas gavo Sąjunginio kino festivalio Lenigrade prizą (jau antrą kartą apdovanotas R.Vabalo filmas!), taip pat Baltijos respublikų ir Moldavijos festivalio Kišiniove Didyjį prizą bei buvo įteikta 1967 m. LTSR valstybinė premija režisieriui R. Vabalui ir aktoriui V. Blėdžiui.
Tolimesnis R.Vabalo darbas – „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) – psichologinė drama apie XX a. 7-to dešimtmečio birželio kaitroje snūduriuojančią provincijos kasdienybę, eilinę įvairių žmonių gyvenimo dieną. Šiam filmui scenarijų kūrė kartu su Icchoku Meru. 1997 m. kino forume Dešimt, renkant visų laikų geriausią lietuvišką filmą, skirta penkta vieta.
„Akmuo ant akmens“ (1971) – istorinės tematikos socialinė – psichologinė drama. Veiksmas vyksta baudžiavos laikais gretimuose dvaruose. Filmas sudarytas iš dviejų novelių, kurias skiria 50-ties metų tarpsnis. Pirmoji novelė – apie buvusį rekrūtą. Antroji – apie dvaro valdytoją ekonomą. Abu filmo herojai patenka į aplinkybes, apnuoginančias jų esmines moralines nuostatas. R.Vabalas scenarijų kūrė kartu su Pranu Jackevičiumi. Sekančiais metais režisavo juostą „Ties riba“ (1972) – detektyvinio poskonio meninį filmą.
„Smokas ir Mažylis“ (1975) – tai trijų dalių drama pagal Džeko Londono apsakymus.
„Mainai“ (1980) – meninis filmas Jurijaus Trifonovo apysakos motyvais. Filmas perteikė to meto moralines nuostatas, didėjantį susvetimėjimą, bet kartu vaizdžiai atskleidė ir Vilniaus atmosferą. Tais pačiais metais R.Vabalas režisavo ir juostą „Rungtynės nuo 9 iki 9“– apie Lietuvos mokslininkų gyvenimą, pagal Ričardo Gavelio novelę.
Žymiu tapo režisieriaus filmas „Skrydis per Atlantą“ (1983). Filmas apie 1933 metais vykusį Dariaus ir Girėno skrydį lėktuvu Lituanika per Atlantą. Scenarijus kurtas kartu su Juozu Glinskiu. Gavo Sportinių filmų festivalio prizą. R. Vabalo filmas apie Dariaus ir Girėno skrydį privertė žmones stovėti eilėse prie kino teatro kasų, tapo atgaiva pavargusiems nuo sovietų ideologijos. Šis filmas turėtų būti tyrinėjamas kaip svarbus kultūrinis reiškinys, laiku suskambėjęs ir išgirstas. Toks filmas buvo labai reikalingas Lietuvos auditorijai. Patriotinis filmas, tapęs atgaiva nuo sovietinės ideologijos, sulaukė milžiniško dėmesio – jį pamatė apie 650 tūkst. žiūrovų. Tačiau toks populiarumas R. Vabalui kainavo itin daug – vėliau net šešerius metus jo scenarijai buvo atmetami, kol 1989 m. jam leista pastatyti juostą „Miškais ateina ruduo“.
Skaitykite daugiau: https://naujienos.alfa.lt/leidinys/iq-life/stop-kadras-raimondas-vabalas/
Kaip tik šiais metais, restauruotas ir suskaitmenintas šis filmas bus rodomas nemokamai kino salėse. Kviečiama jį pamatyti.
O paskutinė R.Vabalo režisuota kino juosta – „Miškais ateina ruduo“ (1990 m.). Pastatyta pagal M.Katiliškio romaną, pasakojantį apie tarpukario Lietuvos kaimą ir jame kunkuliuojančias aistras. Po jo R.Vabalas į kiną daugiau nebesugrįžo.
Beje, daugumą R.Vabalo kurtų filmų galite pamatyti LRT mediatekoje, o ir nemaža dalis juostų restauruotos ir kartais rodomos kino salėse. Tikrai neleidžiama puikiems režisieriaus filmams nuplaukti į nežinią.
Režisierius ne tik dirbo Lietuvos kino studijoje ir kūrė filmus – jis gyveno kinu, todėl jo asmenybės niekaip neatsiesi nuo kūrinių. Viename interviu jis piktinosi kritikų primestomis etiketėmis. Vabalui teko socialiai angažuotų arba psichologinių dramų kūrėjo etiketė. Paklaustas apie jo filmams būdingą žanrą, liepė klijuoti etiketę „Raimondas Vabalas“ ir tiek.
Kaip bebūtų, R. Vabalo asmenybė pastebima ne tik kinomatografijoje. Jis tyrinėjo Lietuvos partizanų kovų istoriją, surinko daug medžiagos apie laisvės kovotojus. Vienas iš paskutinių R. Vabalo darbų – jo parengti pasipriešinimo kovų dalyvio Vinco Selioko (1904–1997) „Atsiminimai“ apie pokario partizanus, tarp kurių buvo ir jo paties tėvai.
„Visuotinei lietuvių enciklopedijai“ surinko daug biografinės medžiagos apie partizanus ir pogrindininkus. Yra parašęs straipsnių apie antibolševikinį pasipriešinimą, jo dalyvius, Lietuvos partizanų spaudą. Taip pat norėjo parengti knygą „Kunigai – tikėjimo kariai“, dokumentinių apybraižų rinkinį apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos autorius ir platintojus, kunigus tremtinius, apaštalavusius Rusijos tremtyje ir po jos. Domėjosi ir enciklopedijų leidyba.
Net sunkiai sirgdamas rinko medžiagą ir nesustojo domėtis dalykais, kurie jam atrodė svarbūs.
Režisierius mirė Vilniuje 2001 m. gruodžio 25 d.
Palaidotas Rasų kapinėse.
2003 m. spalio 31 d. buvo atidengtas skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas antkapinis paminklas.
2006 metais apie Raimondą Vabalą sukurtas dokumentinis filmas „Laiku suspėjome pasikalbėti“.
Parengė Dominyka Navickaitė
