Prieš 81-erius metus kovo 5 d. Paryžiuje gimė Lietuvos kino režisierius, scenaristas ir aktorius Raimondas Vabalas išgarsėjęs tokiais lietuviško kino klasika tapusiais filmais kaip „Marš, marš, tra-ta-ta!“, „Laiptai į dangų“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Skrydis per Atlantą“, „Miškais ateina ruduo“ ir kt.
Raimondas Vabalas gimė Paryžiuje 1937 m., kur praleido ketverius pirmuosius metus. Vėliau su šeima sugrįžo į Lietuvą, augo Panevėžyje. Būdamas 15 metų pradėjo lankyti Juozo Miltinio teatro studiją, kur atrado savo mokytoją ir aistrą teatrui, dariusią įtaką jo kūrybai kine.
1956 m. įstojo ir 1964 m. baigė Maskvos sąjunginį kinematografijos institutą, kur mokėsi žymaus rusų režisieriaus Levo Kulešovo kurse, kuris tapo dar vienu Vabalo mokytoju ir įkvėpėju. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje ir čia per tris dešimtmečius nuo 1961 iki 1990 metų sukūrė 12 vaidybinių filmų.
Savo kūryboje režisierius nagrinėjo žmonių tarpusavio santykius, vidinius konfliktus, emocines būsenas bei asmens susidūrimą su sistema. Būtent dėl tokių temų pasirinkimo R. Vabalo filmai neretai užkliūdavo tuometiniai cenzūrai. Pats menininkas yra sakęs, kad „prasminga kiną kurti tik tada, kai bent truputį jauti, kad apie tai, ką tau skauda, ką pats mąstai, mąsto ir kiti, tam tikras ratas žmonių. Netikiu menininkais, sakančiais, jog kažką daro vien sau. Meluoja.“
1966 metais pagal rašytojo Mykolo Sluckio romaną R. Vabalas sukūrė filmą „Laiptai į dangų“, kuriame nagrinėją sudėtingą pokario situaciją. Juostoje nėra ideologinio kovos su „banditais“ patoso, pilietinių kovų motyvų. Režisieriui rūpėjo atskleisti vidinių žmogaus pasirinkimų dramą patekus į beviltišką situaciją.
Kaip yra teigusi R. Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“ vaidinusi aktorė E. Žebertavičiūtė, „Vabalas be proto mylėjo kiną, tai buvo ne vien jo aistra, bet visas gyvenimas. Jis buvo tikras darboholikas ir fanatikas. Jeigu filmavimo metu prasidėtų žemės drebėjimas ar imtų griūti pasaulis – jis to nepastebėtų. Šis talentingas režisierius, turėjo griežtą nuomonę ir labai aiškiai žinojo, kaip viskas turi atrodyti ekrane – puikiai organizavo darbą, nusibraižydavo kadro schemas ir tik žinant šiuos rėmus, leisdavo aktoriams improvizuoti“.
Paskutiniais gyvenimo metais R. Vabalas redagavo Vinco Selioko prisiminimus apie pokario partizanų, tarp kurių buvo ir Vabalo tėvai, kovas. Sunkiai sirgdamas, surinko daug partizanų ir pogrindininkų biografinės medžiagos.
2006 metais režisierė Agnė Marcinkevičiūtė sukūrė dokumentinį filmą „Laiku suspėjome pasikalbėti“, kuriame užfiksuotas dviejų bičiulių – aktorius Algimanto Masiulio ir Raimondo Vabalo – susitikimas likus vos 5 dienoms iki režisieriaus mirties.
