Šv. Jonas Auksaburnis rašė: „Paversk savo namus dangiška buveine; to pasieksi ne tada, kai perstatysi sienas ar perklosi pamatus, o kai pakviesi į savo tarpą patį Dangaus Valdovą. Kur dvasinis mokymas – ten ir nuolankumas, ir sąžiningumas, ir kuklumas; kur vyras, žmona ir vaikai santarvėje ir meilėje sujungti dorybės saitais – tarp jų ir Kristus.“

„Padaryk savo namus dangiška buveine“

Štai kokia užduotis! Sutvarkyti savo šeimos gyvenimą taip, kad tai primintų dangiškus namus. Savo butą padaryti panašų į rojų.

O mums kažkaip atvirkščiai išeina. Vyras grįždamas prieina prie namų durų su liūdesiu: kas manęs laukia, kokia šiandien jos nuotaika?

– Kaip jums sekasi?

– Mama tvarkosi ir pyksta.

– A, vadinasi, viskas tvarkoj.

Parėkėme vieni ant kitų, prikalbėjom šiurkštybių, pasirodėm vienas kitam ir nuėjom miegoti. Maistas paruoštas, kuprinės sukrautos – to ir gana…

Kaip gi padaryti, kad iš pragaro visa tai virstų rojumi? Apsistatyti ikonomis, pasmilkyti šventais smilkalais, nusipiešti kryžių ant durų? Išoriniai veiksmai kartais suponuoja vidinius, bet šv. Jonas Auksaburnis kviečia mus, visų pirma, pagalvoti ne apie sienas, o kaip tik apie tai, kaip sutvarkyti vidinį šeimos gyvenimą.

„To pasieksi ne tada, kai perstatysi sienas ar perklosi pamatus, o kai pakviesi į savo tarpą patį Dangaus Valdovą“

Šiuos žodžius šventasis kalbėjo bažnyčioje pamokslo metu. Jis kvietė klausančiuosius, sugrįžus namo, papasakoti savo žmonai ir vaikams apie tai, kas buvo sakoma pamokslo metu. Bažnyčioje žmonės plojo Auksaburniui – kaip teisingai ir gerai pasakė! (taip, tais laikais žmonės bažnyčioje plodavo, tai buvo normalu). O namie – tarsi nieko nė nebuvo – kaip visai kitam pasaulyje! Vienaip – bažnyčioje, kur viskas teisinga ir dievobaiminga, ir visai kitaip – namie, viešumoje (t. y. visuomenėje) – čia viskas po senovei, pagonybės, tinginystės ir egoizmo maišalynė. Šv. Jonas Auksaburnis kvietė žmones sujungti šiuos du pasaulius – Bažnyčios ir asmeninio gyvenimo. Kvietė švęsti ne tik sekmadienį, bet ir visą savo gyvenimą, visą buitį ir būtį.

O buityje vienas iš svarbiausių reguliarių „įvykių“ – tai vakarojimas, t. y. šeimyninė vakarienė. Tai laikas, kai visi susirenka, visi šalia, visi turi galimybę pabendrauti. Šis laikas – kartais vienintelis per visą dieną, kai galime ramiai pabūti vieni su kitais. Ir būtent šį laiką Jonas Auksaburnis kviečia pašventinti. Ragina šiuo laiku susijungti ne tik vieniems su kitais, bet ir su Dievu.

Kaip? Štai taip – sujungus bažnyčią su namais. Nutiesti siūlą nuo pamokslo, šlovinimo – iki šeimyninės vakarienės, iki tavo šeimos buities. Bažnyčioje buvai klausytojas. Tu buvai mokinys. Išmokai. Juk nors kiek išmokai. O dabar būk mokytojas. Mokytojas savo namuose. Dvasininkas savo mažojoje Bažnyčioje. Šv. Jonas Auksaburnis ne kartą primindavo, kad tie tėvai, kurie teisingai suvokia Bažnyčią kaip savo dvasinę mokyklą, net nesistengia tokia mokykla paversti savo namų: „Besimokantieji ne visą laiką skiria pažinimui, todėl, kad ne visada mokosi. Jei visada tik mokysies, tu niekada neišmoksi. Ne su tokia nuostata ateik čia (į bažnyčią), tarsi tau visad reikėtų tik mokytis – taip tu nieko nesužinosi. Ateik su nuostata, kad tau reikia mokytis tam, kad paskui išmokytum kitą. Pasakyk man: tie, kurie eina pas mokytoją, bet visą laiką praleidžia prie abėcėlės, ar nereikalauja iš mokytojo didelių pastangų? Apaštalams taip nebuvo: jie visada aplenkdavo, vengdavo tų mokinių, kurie pas juos jau anksčiau mokėsi, padarydami juos kitų, norinčių besimokyti, mokytojais… Pagalvokite, kiek žinių reikia perduoti jūsų broliams iš skirtingų gyvenviečių ir dar jų mokytojams? Jūs viską suverčiate mums, dvasininkams, tuo tarpu kai jums reiktų mokytis iš mūsų, jūsų žmonoms – iš jūsų, vaikams – taip pat iš jūsų. Priešingu atveju jūs viską paliekate mums.“

Daugybę amžių mokytojai ir dvasininkai ragino tėvus mokyti savo vaikus, neperkeliant savų pareigų ant „gerų mokyklų“ pečių, „protingų mokytojų“ ir „pačių geriausių kunigų“.

Kad šeima taptų Bažnyčia, kad šeima taptų dangum, neužtenka rankose laikyti santuokos liudijimo, neužtenka atlikti žygdarbio ir „herojiškai“ nežudyti savo vaikų, kai Dievulis mums juos siunčia. Kad šeima taptų Bažnyčia ir Dangumi, ji turi tapti „dvasinio mokymo“ vieta.

Tėvai turi tapti ne tik gimdytojais, aprūpintojais ir maitintojais bei nuvežėjais į mokyklą, bet ir savo vaikų mokytojais. Ne daugiau ir ne mažiau nei dvasininkais ar savo mažųjų Bažnyčių vyskupais. Tėvų tikslas – būti Dievo siųstais vyskupais-stebėtojais savo vaikams.

Namai, kurie kaip mokykla, kurie kaip Bažnyčia, pasikeičia:

„Kur dvasinis mokymas – ten ir nuolankumas, ir sąžiningumas, ir kuklumas“

Ir nuolankumas, ir sąžiningumas, ir kuklumas – viskas apimta. Taika ir tyla. Man regis, tai jau rojus. Bet juk būtent apie tai ir svajojam, kai įsivaizduojam idealią šeimą, kur viskas nuostabu ir stebuklinga. Visa tai sukuria dvasinis mokymas.

„Kur vyras, žmona ir vaikai santarvėje ir meilėje sujungti dorybės saitais – tarp jų ir Kristus“

Šiuose žodžiuose – viso labo keliuose žodžiuose – sukoncentruotas šv. Jono Auksaburnio mokymas apie šeimą. Krikščioniškas mokymas apie šeimą.

„Vyras, žmona ir vaikai“

Kartais girdime tokių pasakymų, kad „anksčiau“ šeimos buvo didesnės, kartu gyveno kelios kartos, ir tikra „krikščioniška šeima“ – tai močiutės-seneliai plius tėvai, plius vaikai. O dabar tarsi degradavome iki nuklearinės šeimos, kur tik tėvai ir vaikai. Tačiau iš tiesų mažoji Bažnyčia – tai tėtis, mama ir vaikai. Šeimos galva – tai vaikų tėvas, žmonos vyras. O santykiai su seneliais apsiriboja pagarba ir paklusimu. Tačiau šeima, toji sakrali vienybė – tai vyras, žmona ir Dievo jiems padovanoti vaikai.

„Santarvėje ir meilėje“

Santarvė ir meilė, pagal Auksaburnį, – patys svarbiausi dalykai santuokoje. Visa kita – tik priemonės šiems dviems tikslams pasiekti.

Santarvė – sutarimas, vienmintiškumas. Kai vyras ir žmona mąsto taip, kaip vienas žmogus. Kai jų mąstymas, požiūris, nuomonė – bendra. Kai mes stengiamės suprasti vienas kitą. Vienas kitą gerbiam. Priimam. Visus nesutarimus stengiamės ištaisyti ir sutvarkyti. Kai atsisakom savo ambicijų, savo puikybės, kad nusileistume, kad būtume kartu. Kai „kartu“ svarbiau nei „aš“. Kai vidujai ir išoriškai vienas su kitu sutinkam…

Bendrystė sukuria santuoką. Bendrystė sukuria namus.

Vyro ir žmonos sutarimas – šeimos pedagogikos pagrindas. Kodėl? Visų pirma, jei vyras ir žmona gyvena bendrystėje, santarvėje ir meilėje – kokį patiria gyvenimą? Tokiuose namuose ramu ir taiku. Komfortiška (comfort – paguoda). Ramu gyventi tokioje šeimoje. Taip mes savo namuose vaikams sukuriame psichologiškai palankias sąlygas. Tai būtina harmoningam kiekvieno vaiko, kaip asmenybės, vystymuisi, jo kūrybiniams gebėjimams ir t.t. Santarvė – kartu ir sutarimas tarp dviejų vaiko ugdytojų. Tai garantuoja ugdymo vienovę vaikui.

Be santarvės viskas žlunga. Kad geriau suvoktume, sutirštinkime spalvas – įsivaizduokim atvirkštinį variantą. Įsivaizduokim, kad vaikai auklėjami namuose, kur vyras ir žmona gyvena nemeilėje, nesantarvėje ir nebendrystėje: t. y. pykčiuose, ginčuose ir nesantaikoje.

Deja, nereikia nė įsivaizduoti – šiais laikais daugybė santuokų išyra. O tai reiškia, kad dauguma (!!!) vaikų auga arba jau užaugo šeimoje, kur žmonės nesistengė iš visų jėgų išsaugoti meilės, bendrystės ir santarvės. Kandumas. Rietenos. Įrodinėjimai, kas teisus. Netgi muštynės.

Metų metai ant skyrybų slenksčio, paskui – pačių skyrybų apogėjus, o dar vėliau – poskyrybiniai procesai. Tai, toli gražu, ne komfortiškas psichologinis klimatas harmoningai asmenybei augti. Tai, toli gražu, ne auklėjimo bendrystė.

Ir tai galime lyginti ne su Bažnyčia, o su erezijų ir skilimo katastrofa. Tai ne dangus, apie kurį kalbėjo Auksaburnis – tai galima prilyginti tik pragarui. Pažvelkim į visa tai iš šalies, išeikim iš savo asmeninių patirčių ir pretenzijų sutuoktiniams – pažvelkim į visa tai taip, tarsi mes tiesiog atsirenkame abstrakčias sąlygas savo mylimiems vaikams augti. Kažin, ar panorėsim, kad jie augtų tokiame pragare. Kažin, ar pagalvosim, kad tokiame pyktyje, neapykantoje ir nekantrume galime pastatyti savo mažąją Bažnyčią.

Todėl, visų pirma, dar prieš paskirdami visą savo gyvenimą vaikų auklėjimui, pirmiausia turime rūpintis santykiais su savo sutuoktiniu. Be šio pagrindo visas mūsų statinys, kad ir pripildytas tikėjimo atributikos, labai greit sugrius ir palaidos mus po šia krūva.

„Kaip dėl blogų pamatų sugriūna visi pastatai, taip ir dėl sutuoktinių nesantaikos bei rietenų žlunga šeimos gyvenimas… visa visata prisipildo sąmyšio, karo ir vaidų.“

Kelias į santarvę – tai vienas kito klausymasis, pagarba, tačiau, pasak Auksaburnio, visų pirma – meilė: „… jei sutuoktiniai nesujungti meilės jėgos, tai santarvė tarp jų – nepatogus ir sunkus reikalas“.

„…sujungti dorybės saitais“

Meilė ir santarvė. O dar – siekis būti doram. Dorumas – kaip šeimos vertybė. Dorybė – kaip saitas, kuris valdo mūsų gyvenimus. Na, bent jau turėtų. Kad bent jau turėtume tokią užduotį ir tvirtą įsitikinimą – mūsų gyvenimą turi valdyti dorumas.

„…tarp jų ir Kristus“

Tarp. Kiekvienų namų viduje. Kaip šeimos galva, kaip svarbiausias šios šeimos, šios mažosios Bažnyčios asmuo – pats Kristus. Pats Dievas.

Pagal A. Saprikinos straipsnį parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.