1918 m. kovo 6 dieną JAV, išeivių iš Lietuvos šeimoje, gimė berniukas, netrukus pakrikštytas Adolfo vardu. Tuo metu nepriklausoma Lietuva tik kūrėsi, stiprėjo, čia pradėta svarbi žemės ūkio reforma. Ramanauskai nusprendė, kad laikas grįžti į Tėvynę ir Lietuvoje už svetur sukauptas santaupas nusipirko 6 ha žemės. Ano meto standartais, Ramanauskų šeima nebuvo gausi – du sūnus ir dukra. Ypač daug vilčių teikė Adolfas, kurio gabumai mokslui gana greitai atsiskleidė.

1936 m. A. Ramanauskas baigė gimnaziją Lazdijuose, vėliau ir Klaipėdos pedagoginį universitetą. Tačiau svajonė tapti mokytoju konkuravo su supratimu, kad atėjo labai sunkus metas Tėvynei, kai laisvę tenka ginti ne tik žodžiais, bet ir ginklu.

Adolfas dar spėjo į paskutinę, penkioliktą, Kauno karo mokyklos laidą.

Tiesa, net ir labai neramiais laikais, kai okupantai keitė vienas kitą, Adolfas buvo pakviestas dėstyti Alytaus mokytojų seminarijoje. Tačiau tik iki tol, kol prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Iliuzijų, jog net ir su sovietine valdžia galima sutarti, Ramanauskas neturėjo ir jau 1945 m. tapo partizanu.

Labai greitai Adolfas Ramanauskas, pasirinkęs Vanago slapyvardį, tapo Dzūkijos partizaninio judėjimo lyderiu. Pradėjo jis nuo vadovavimo Nemunaičio apylinkės partizanams, tačiau jau netrukus tapo Merkinės bataliono vadu, o vėliau vadovavo ir visai Dainavos apygardai.

Dzūkijoje partizanams teko atlaikyti ne tik stribų ir NKVD karinį spaudimą, bet ir įvairias provokacijas, išdavystes. Ant Vanago pečių gulė vis sudėtingesnė vadovavimo našta, reikėjo keisti partizaninio judėjimo taktiką, atskirti tuos, kuriais galima pasitikėti, nuo koloborantų ir provokatorių. Beje, tik būtinybė vykti į visos partizanų vadovybės pasitarimą Minaičiuose 1949 m. Vanagą išgelbėjo nuo mirties bunkeryje, kur buvo įnikę net du išdavikai. Vienas iš jų – būsimas vaikų poetas Kostas Kubilinskas. Jis su savo bendru ne ik išdavė bunkerių vietą NKVD, bet ir nušovė miegantį Vanago pavaduotoją Kariūną.

Tuo metu Vanagas, kartu su kitais partizanų vadais, pasirašinėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją, Jam taip pat teko ypač atsakingos visų Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio – Vytauto pavaduotojo pareigos.

Partizaninis judėjimas susidūrė su vis didesnėmis problemomis, ypač po to, kai buvo ištremtos tos šeimos, kurios pasiaukojančiai rėmė partizanus. Visuomenėje vis labiau stiprėjo konformizmas, praktiškai didesnių susirėmimų tarp partizanų ir stribų nebebuvo. Nuo 1952 m. pabaigos Adolfas Ramanauskas su šeima slapstėsi. Negalėdamas sėkmingai kovoti ginklu, jis parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“ Ji labai svarbus žinių apie partizaninį judėjimą šaltinis.

Sovietinė valdžia negailėjo pastangų sunaikinti svarbiausius partizanus. Vanagas buvo tiesiog medžiojamas visos operatyvinės grupės. Valdžia pasitelkė keliasdešimties informatorių, kurie turėjo, apsimetę laisvės kovotojais ar jų rėmėjais, atrasti Vanago buvimo vietą, komandą. Adolfo Ramanausko paieškoms vadovavo žiaurumu garsėjęs čekistas Petras Raslanas, kuris buvo atsakingas už Rainių žudynes, taip pat ir aktyvus KGB veikėjas Nachmanas Dušanskis. Atkaklios jų pastangos pagaliau atnešė rezultatą – pavyko per išdavikus įvilioti Ramanauskus į spąstus ir 1956 m. spalio 12 dieną Adolfas ir Birutė Ramanauskai buvo suimti.

Kaip liudija archyvai, retas partizanas buvo tiek kankintas kaip Adolfas Ramanauskas. Budelių egzekucijos tęsėsi beveik metus,  1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma, nors pastaraisiais metais gerokai padidėjo vilčių, jog ji bus atrasta. Šiuo metu istorikai tikrina kelias tikėtinas versijas.

2017 m. rudenį buvo kilęs skandalas, kai R. Vanagaitė, labai tikėtina, remdamasi Dušanskio paliktais „atsiminimais“, bandė apjuodinti Adolfą Ramanauską, tvirtino, kad jis, neatlaikęs tardymų, tapo išdaviku, taip pat kėlė hipotezę, kad, dar prieš tapdamas partizanu, jis prisidėjo prie Holokausto. Archyvų duomenys, istorikų surinkta medžiaga paneigia šiuos faktus. Galima drąsiai Adolfą Ramanauską-Vanagą vadinti vienu iš drąsiausių Laisvės kovų dalyvių Lietuvoje, kurio palikti raštai yra svarbi drąsos mokykla ir dabarties kartoms.

Comments are closed.