Maištininkas, perėjęs pragarą – Balys Sruoga

Baibokų kaimo, esančio dar už Valkininkų, pačioje Šiaurės Lietuvoje, pavadinimas gali skambėti kaip pokštas. Tačiau būtent čia XIX a. pabaigoje gimė vienas originaliausių Lietuvos literatų Balys Sruoga. Jam teko patirti tikrą politinių santvarkų paletę. Pradinę Vabalininkų mokyklą baigė dar carinėje Rusijoje ir joje teko mokytis rusų kalba.

Labai nedaug trūko, jog „Dievų miško“ autorius nesulauktų nė paauglystės. Jis labai sunkiai susirgo ir net tėvai jau buvo įsitikinę, kad sūnus Balys iškeliauja į „geresnį pasaulį“. Tačiau pasirodė, kad berniukas turi labai daug dvasinių jėgų ir gali įveikti sunkiausias krizes. Jau gerokai vėliau tuo galėjo įsitikinti ir Štuthofo koncentracinės stovyklos prižiūrėtojai. Kita vertus, sunki liga paliko pėdsaką – Balys labai greitai susijaudindavo, kentė nuo staigios nuotaikų kaitos. Visgi kiekviena lazda turi du galus: diagnozė „pakrikę nervai“ leido jam išvengti tarnybos carinėje kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metu.

Tėvai ir toliau darė viską, kad stebuklingai pasveikęs Balys tęstų mokslus. Tam teko pervažiuoti į Panevėžį. Būsimam poetui, regis, labiau rūpėjo ne mokslai, bet visuomeninė veikla. Jis ne tik prisijungė prie mokykloje veikusių aušrininkų, bet netrukus tapo jų lyderiu. Gyvenant Panevėžyje pasirodė ir pirmieji jo eilėraščiai.

Tiesa, ne tiek Balys, kiek jo brolis Juozas, sugebėjęs prasimušti į diplomatus, buvo tikrasis šeimos pasididžiavimas. Baliui pasisekė, kad tuo laiku, kai jis baigė mokyklą, brolis dirbo Petrograde ir buvo pas ką čia atvažiuoti. Kiek netikėtai Balys pasirinko Miškų institutą. Kaip vėliau pats prisipažino, buvo pasidavęs romantiniam gyvenimo miške vaizdiniui. Tačiau čia teko studijuoti įvairius tiksliuosius mokslus, kurie jaunuoliui atrodė tolimi ir neįdomūs. Tad nieko nuostabaus, kad po kurio laiko Balys metė studijas ir Petrogrado universitete pradėjo studijuoti istorijos-filologijos fakultete, o dar po metų, sekdamas paskui brolį, pratęsę tas pačias studijas Maskvoje.

Jau mokykloje atsiskleidė maištaujanti Balio Sruogos siela. Nenurimo ji ir Rusijoje, kur, kaip pasakoja amžininkai, jaunasis studentas iš Lietuvos išsiskyrė teatrališkumu, ekstravagantiškomis rūbų detalėmis. Nors Spalio perversmas gerokai nuskurdino Rusijos kultūrinį gyvenimą, tačiau Petrograde ir Maskvoje išliko kultūrinio elito atplaišos. Bendravimas su teatro, literatūros pasaulio žmonėmis Baliui buvo tikroji gyvenimo mokykla. Balys dalyvaudavo Maskvoje vykusiuose literatūriniuose pobūviuose, labai susidraugavo su rusų kalba rašiusiu ir Lietuvai diplomatiniu lygmeniu atstovavusiu Jurgiu Baltrušaičiu. Tačiau visgi didėjanti suirutė bolševikų Rusijoje paskatino Balį sugrįžti Lietuvon.

BSruoga apsigyveno Vilniuje ir ne bet kaip, tačiau sukurdamas čia menininkų komuną Žvėryno rajone. Jaunuoliai gyveno turėdami bendrą kasą ir nuolatiniame boheminiame svaigulyje.

Toks gyvenimo būdas tęsėsi tol, kol Vilnius neatiteko lenkams ir Sruogai teko pasitraukti į Kauną. Čia jis pradėjo vadovauti laikraščiui „Lietuva“, išleido pirmąją poemą „Deivė ant ežero“. Iš pelenų kylančioje Lietuvos kultūroje Balys Sruoga išsiskyrė maištingumu ir tuo, kad dažnai įsiveldavo į žodžių kautynes su to meto autoritetais. Jis drąsiai „su žemėmis sumaišė“ Maironio poezijos rinktinę ar pirmąją lietuvišką operą „Birutė“. Tiesa, kolegos jam atsakydavo tuo pačiu ir retas kitas to meto poetas sulaukdavo tiek kritinio dėmesio.

Sruogos būdą gerai atspindi ir idėja steigti Lietuvoje Liemenkūdrą (Lietuvos meno kūrėjų draugiją). Neabejotina, kad šioje idėjoje jį labiausiai žavėjo santrumpa.

Nežinia, kokių dar eibių būtų iškrėtęs Balys Sruoga, tačiau 1921 m. jis gavo stipendiją tęsti studijas Vokietijoje ir išvyko į Miuncheną. Tai buvo itin svarbus etapas, per kurį susiformavo brandus kūrėjas. 1924 m. Balys Sruoga gavo filosofijos daktaro laipsnį, tiesa, jo disertacija, dabartiniu supratimu, būtų grynai filologinis darbas.

Beje, net ir Vokietija nepakeitė Sruogos poezijos stiliaus. Tai tapo akivaizdu, kai pasirodė jo rinktinė „Dievų takais“. Kita vertus, tai buvo savotiškas atsisveikinimas su jaunyste, nes į Lietuvą B. Sruoga grįžo tikrai surimtėjęs, daug dėmesio skyrė pedagoginiam darbui. Jį dabar domino ne tiek poezija, kiek publicistika. Ir toliau rašė kritines recenzijas, labai daug prisidėjo prie jaunuomenės ugdymo.

Beje, Sruogai vis tiek nepavyko išvengti skandalų. Yra žinoma, kad Vydūnas kreipėsi net į Lietuvos Seimą, reikalaudamas, kad jis, tikrasis Lietuvos patriotas, būtų apgintas nuo kritinių Sruogos užgauliojimų recenzijose.

Nors recenzuojamų kūrinių autoriai neretai supykdavo, tačiau net ir jie turėjo pripažinti, kad Balys Sruoga ilgainiui tapo įtakingiausiu teatro ir, iš dalies, literatūros kritiku Lietuvoje.

1930 m. B. Sruoga su trenksmu grįžo kaip literatas. Jis paskelbė dramą „Milžinų paunksmė“. Ją sukurti motyvavo labai žemiškas interesas. Minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines buvo paskelbtas proginės dramos konkursas ir pažadėtas solidus prizas nugalėtojui. Didžiuliam Sruogos nusivylimui, jam trokštamas prizas nebuvo skirtas. Koją pakišo ne meninio talento trūkumas, bet tai, kad dramoje, komisijos nuomone, pernelyg mažai vietos skirta Vytautui.

Tegalime įsivaizduoti, kaip įpyko Sruoga. Tuo labiau, kad jis tiek buvo įsitikinęs savo sėkme, kad nusipirko skolon tuo metu retą dalyką – automobilį – ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad apmokės jį priziniais pinigais.

Pyktis suteikė Sruogai energijos pabandyti įrodyti, kad jis yra geriausias dramaturgas Lietuvoje. Jis parašė dar kelias dramas, tačiau jos branda ir talentu „Milžinų paunksmės“ nepranoko.

Sovietinė okupacija užklupo Balio Sruogos šeimą tvirtai stovinčią ant kojų. Buvo pavykę susikurti tvirtus materialinius pagrindus, o po Vilniaus grąžinimo įsikurti Vilniuje ir pasinerti į naują kūrybinio gyvenimo etapą.

Būtų netiesa sakyti, kad okupaciją Balys Sruoga priėmė kaip „pasaulio pabaigą“, katastrofą. Taip, tai, kas vyksta, jo nedžiugino, visgi jis per daug kritikos turėjo buvusiai valdžiai, kad labai išgyventų dėl jos žlugimo. Sruoga bandė ieškoti bendradarbiavimo kultūros srityje su „naujaisiais“. Beje, keliuose jo sukurtuose to meto kūriniuose galima įžvelgti ir koloboravimo pėdsakus. Bent jau, neabejotiną norą užsitarnauti naujos valdžios palankumą.

Nežinia, į ką visa tai būtų peraugę, tačiau prasidėjo vokiečių okupacija. Balys Sruoga fašistų atžvilgiu buvo gerokai kritiškesnis nei komunistų. Tai, kad kurį laiką jis išvengė susidorojimo, galima paaiškinti tik tuo, kad jis turėjo užtarėjų tarp įtakingų akademiniame gyvenime profesorių.

Kaip tik tuo metu Balys Sruoga pabaigė dramą „Kazimieras Sapiega“. Jam pačiam ji labai patiko, tačiau buvo parašyta itin nedėkingomis aplinkybėmis ir tuo metu netapo labai populiari. 1943 m. nacistai ėmėsi naujų represijų Lietuvoje ir nemaža dalis akademinės inteligentijos buvo išsiųsti į koncentracines stovyklas. Du Vilniaus universiteto profesoriai – Balys Sruoga ir Vladas Jurgutis – atsidūrė Štuthofe (dabartinė Lenkijos teritorija, netoli Gdansko).

Štuthofo „mirties stovykla“ buvo įrengta nuostabiame gamtos kampelyje. Ant Baltijos jūros kranto, gražaus miško paunksmėje. Iki tol čia buvo pagyvenusių žmonių prieglauda. Sunku net patikėti, kad šiame Dievų miške (Balys Sruoga savo žymiajam romano pavadinimui pasirinko tai, kaip tą vietovę vadino vietiniai gyventojai) iš kalinių pelenų buvo pradėtas virti muilas, čia žuvo beveik 80 tūkstančiai žmonių.

Balys Sruoga iškentė visa tą pragarą ir 1945 m. buvo atrastas leisgyvis rusų kareivių. Jis buvo kalinių grupėje, kuri buvo vedama sušaudyti į atokesnę vietą. Sruogą išgelbėjo tai, kad išseko jėgos ir nacistai nusprendė, kad jis merdi, neverta jam gadinti šovinio.

Kai grįžo į Lietuvą, Sruogos laukė naujas išbandymas – žmona ir dukra buvo vokiečių kareivių išvarytos į Prūsiją. Svarbiausia jo kūrinys „Dievų miškas“ buvo užrašytas Birštono sanatorijoje, dar neišblukus baisiausiems įspūdžiams.

Grįžęs iš sanatorijos Sruoga pristatė savo kūrinį bičiuliams rašytojams. Jie buvo sukrėsti pasirinkto žanro, bet kartu ir sužavėti. Tai buvo tragiška satyra, su didžiule saviironijos doze, groteskiškais situacijų aprašymais. Čia buvo tiek skausmo ir kančios, jog tai tegalėjo būti išreikšta ties absurdo riba laviruojančiu komizmu.

Tačiau kur kas mažiau toks žanras patiko komunistų nomenklatūrai. Yra žinoma, kad Rašytojų suvažiavime partijos sekretorius Kazys Preikšas pareikalavo, kad rašytojas turi atgailauti, nes „Dievų miškas“ yra išdavikiškas, menkinantis sovietinio žmogaus orumą kūrinys.

Baliui Sruogai po lagerio jau niekur nebuvo lemta pasijusti „savu“, jis iki gyvenimo pabaigos išliko „svetimas“. Tiesa, lagerio išbandymai tiek sumaitojo Balio Sruogos sveikatą, kad jis tesugebėjo nepilnus du metus darbuotis Vilniaus universitete. Rašytojas mirė 1947 m. spalio 16 dieną.

Nors Balys Sruoga pats save visada laikė pirmiausia dramaturgu ir teatro kritiku, tačiau nepajudinamą šlovę jam iki šiol garantuoja būtent unikalus pasakojimas „Dievų miškas“, kurio žanro vargu kam Lietuvoje ar kada nors pavyks atkartoti.

Parengė Dominyka Marija Navickaitė