1965 m. kovo 9 dieną mirė poetas, prozininkas, vertėjas, kurį drąsiai galima vadinti lietuvių literatūros klasiku – Kazys Boruta. Labiausiai jį išpopuliarino kūriniai Mediniai stebuklai ir Baltaragio malūnas.

Gimė Kazys 1905 m. Suvalkų gubernijoje, Liudvinavo valsčiuje. Dar būdamas vaikas, prasidėjus I Pasauliniam karui, su šeima pasitraukė į Rusiją. Tačiau čia gyveno neilgai, nes, pasibaigus karui, o Rusijoje įvykus bolševikų perversmui, šeima nutarė grįžti į Suvalkiją. Čia Kazys baigė Marijampolės „Žiburio“ gimnaziją ir nusprendė rinktis mokytojo profesiją, pradėjo mokslus Mokytojų seminarijoje.

Nuo jaunų dienų Kazys labiau simpatizavo kairiesiems, dalyvavo aušrininkų veikloje. Dėl to kilo pirmasis rimtesnis konfliktas su valdžia ir po to, kai Kazys su bičiuliais dalyvavo Gegužės 1-osios demonstracijoje, buvo pašalintas iš seminarijos. Tačiau jam pavyko išlaikyti egzaminus eksternu.

Visgi nemalonumai nesibaigė ir 1925 m. gegužę Kazys Boruta buvo suimtas už publikaciją laikraštyje, skirtą paremti kairiuosius. Tačiau ir šįsyk jam pavyko išvengti kalėjimo. Kazys niekaip nenurimo ir netrukus vėl buvo teisiamas už susirinkimą pogrindyje. Galiausiai jam buvo iškeltas ultimatumas: arba kalėjimas, arba emigracija iš Lietuvos.

Kazys Boruta išvyko į Austriją, kur įstojo į Vienos universitetą, pradėjo studijuoti filosofiją. Studijų laikotarpiu kurį laiką bandė gyventi arčiau Lietuvos – Latvijoje. Na, o 1930 m. iš Vienos persikėlė į Berlyną.

Kazio Borutos kalinimo bylos nuotrauka

Tiesa, jau 1931 m. Kaziui Borutai leista grįžti į Lietuvą ir jis čia redagavo „Aušrą“. Parengė almanachą „Darbas“. Kadangi buvo itin užsispyręs ir niekada nebuvo konformistas, vėl ėmėsi valdžios kritikos ir 1933 m. pavasarį buvo suimtas bei nuteistas kalėti ketveriems metams. Bausmę atliko Marijampolėje ir, tarpininkaujant Lietuvos rašytojų draugijai, 1935 m. buvo amnestuotas.

Kuriam laikui K. Boruta pasinėrė vien į literatūrą, net buvo išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi.

Sovietinę okupaciją sutiko su sumišusiais jausmais. Viena vertus, Kazys Boruta buvo socialdemokratinių pažiūrų ir turėjo daug susidūrimų su A. Smetonos režimu. Kita vertus, vaikystėje jis Rusiją matė savo akimis, turėjo nemažai bičiulių ten, be to gyvenimas Vakaruose leido jam išugdyti platesnį akiratį, todėl jis skeptiškai žvelgė į visas kalbas apie „Stalino saulę“. Tiesa, K. Boruta pasveikino naują valdžią ketureiliu, tačiau be to entuziazmo, kuris buvo jaučiamas kai kurių jo kolegų veiksmuose.

Sovietinėje Lietuvoje K. Boruta gavo daug pasiūlymų prisidėti prie kultūrinio gyvenimo. Jis bendradarbiavo kurdamas Lietuvos mokslų akademiją, dalyvavo Rašytojų sąjungos veikloje. Kaip tvirtina amžininkai, K. Boruta neidealizavo jokios valdžios ir stengėsi padėti visiems, pakliuvusiems į bėdą. Todėl jis drąsiai slėpė žydus nuo nacistų, išsaugojo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius.

Jam teko pajusti ir sovietinės sistemos destruktyvią galią, kai 1946 metais buvo suimtas ir apkaltintas, kad neišdavė draugų, kurie priklauso pogrindinei antisovietinei organizacijai. Tik aktyvios žmonos Jadvygos Čiurlionytės pastangos išgelbėjo K. Borutą nuo politinio kalinio dalios Sibire. Buvo įkalintas Rasų lageryje ir 1949 m. amnestuotas. Kalėjime jis praleido net trejus metus.

Nors tiek per pirmąjį, tiek per antrąjį įkalinimą buvo sukaupęs nemažai rankraščių, – svarbių vertimų – tačiau ilgą laiką niekur negalėjo jų publikuoti. Į jį buvo žvelgiama kaip į „liaudies priešą“. Tik 1955 m. jam pavyko išleisti pasakų rinkinį „Dangus griūva“. Viena iš svarbiausių priežasčių buvo – diktatoriaus J. Stalino mirtis ir po jos prasidėjęs „atšilimas“.

Paskutinis gyvenimo dešimtmetis buvo kūrybiškai labai vaisingas. K. Boruta ne tik rašė pats, bet ir daug kūrinių vertė iš užsienio kalbų, kurias gerai mokėjo. Prieš pat mirtį už viso gyvenimo kūrybą šiam, visada prieš srovę plaukusiam kūrėjui buvo suteiktas net LSSR Nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.

Beje, svarbu pabrėžti, kad „Baltaragio malūnas“ – neabejotinai populiariausias K. Borutos kūrinys – pradžioje buvo išspausdintas Čikagoje, nes Lietuvoje nenorėta skelbti „liaudies priešo“ kūrybos. Na, o viena populiariausių knygų Lietuvoje šis romanas tapo, kai A. Žebriūnas 1979 m. sukūrė labai populiariu tapusį miuziklą „Velnio nuotaka“, prie kurio prisidėjo daug talentingų muzikantų, aktorių. Šiuo metu „Baltaragio malūnas‘ yra išverstas į penkiolika užsienio kalbų.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *