Prieš 115 metų kovo 10 d. mažame Gripkelių kaime gimė Antanas Poška, kuriam buvo lemta tapti pasaulio žmogumi – leistis į romano vertas tolimas keliones, savo istorijas pasakoti tuometiniams Lietuvos skaitytojams, domėtis ir mūsų krašte populiarinti esperanto kalbą ir sunkiais šaliai laikais likti ištikimu savo kalbai bei kultūrai.
Dar mokydamasis mokykloje A. Poška susidomėjo esperanto kalba, daug skaitė, o būdamas vos trylikos ėmė aktyviai reikštis esperantininkų veikloje Saločių miestelyje. Ankstyvame amžiuje pradėjo ir pats rašyti, o 1921 persikėlęs gyventi į Kauną ėmė publikuotis savaitiniame šaulių žurnale „Trimitas“ bei lietuvių katalikų jaunimo sąjungos žurnale „Pavasaris“. Nuo 1922 metų pats tapo esperantininkų žurnalo administratoriumi, o būdamas vos dvidešimties ėmė dalyvauti tarptautiniuose esperantininkų kongresuose, keliauti po Europos valstybes.
Anksti A. Poška susidomi ir kelionėmis, kurios ilgainiui tapo tikra jo gyvenimo aistra. 1925 metais su dviem bičiuliais išsiruošė į pirmą kelionę po Lietuvą dviračiu, o susidomėjęs motociklais 1928 metais apkeliauja 12 valstybių aplink Baltijos jūrą.
Bene žymiausia A. Poškos kelionė motociklu buvo į Indiją prasidėjusi 1929 metų lapkričio 20 d. Jo bendrakeleiviu tapo kitas entuziastas Matas Šalčius. Šis nuotykis nebuvo lengvas – kelionės metu motociklas vis gesdavo, o tarp keliautojų vis atsirasdavo nesutarimų. Jų keliai išsiskyrė Irane. A. Poška Bombėjų pasiekė tik 1931 metų pradžioje. Čia įstojo į Bombėjaus universitetą, kur pasirinko antropologijos studijas. Taip pat aktyviai dalyvavo įvairiose ekspedicijose po Pietryčių Aziją, aplankė Birmą, Takla Makano dykumą, Andamanų ir Nikobarų salas. Kelionių metu daug fotografavo, mokėsi sanskrito ir indų genčių kalbų, taip pat paruošė „Bhagavadgytos“ vertimą.
Po šešerių metų klajonėse po Indiją, taip pat pusmečio Turkijos kalėjime dėl įtarimo esant britų šnipu bei nepilnų metų Bulgarijoje, A. Poška sugrįžo į Lietuvą. Šaliai atgavus Vilnių persikėlė ir pats gyventi į sostinę. Karo metais jis gelbėjo ne tik sunaikinti pasmerktas knygas, tačiau nacių okupacijos metais ir tokio paties likimo pasmerktus žydus. Už tai po mirties 1998 m. jis pagerbtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2001 m. suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
1945 metais birželio 28 dieną sugrįžusi sovietų valdžia A. Pošką suėmė ir nuteisė 5 metams tremties.
Sugrįžęs 1959 metais su šeima apsigyveno Vilniuje, daug rašė, vadovavo esperantininkų klubui, taip pat keliavo, žinoma, kiek tai buvo įmanoma. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų neleido publikuoti.
Šalia kitų leidinių, 2003 metais išleista A. Poškos autobiografija „Mano gyvenimo pasaka“, kuri apima Autoriaus gyvenimą nuo ankstyvos vaikystės iki 1979 metų. Daugiausia vietos čia skiriama jo kelionei į Indiją (1929-1936) bei tremtyje praleistiems metams (1946-1959).
Nuotraukoje A. Poška savo bute Vilniuje, 1991 m.
