1984 m. kovo 13 dieną Bazelyje, Šveicarijoje, mirė asmenybė, kurios tikrąją reikšmę Lietuvai dar turėsime atrasti ateityje – tai Juozas Eretas-Jakaitis. Mokslininkas, literatūros istorikas, talentingas pedagogas, publicistas ir Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas bei pirmasis vadovas.
Kai šiandien svarstome, kaip prisivilioti emigrantus sugrįžti į Lietuvą, Juozo Ereto gyvenimo istorija – nuostabus pasakojimas, kuris parodo, kiek daug emigrantai gali prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Juozas Eretas gimė ramybę ir gamtos grožį spinduliuojančioje Šveicarijoje. Jis baigė gimnaziją Bazelyje ir pradėjo istorijos bei germanistikos studijas prestižiniuose to meto Europos universitetuose. 1918 m. Eretas apsigynė filosofijos daktaro disertaciją, kurioje analizavo jėzuitų teatro Fribūre ypatybes. Atrodė, kad jo interesų sfera, akademiniai siekiai yra toli nuo Lietuvos. Tiesa, Juozas, nors ir nemokėjo lietuviškai, žinojo apie savo lietuvišką kilmę ir tai jį paskatino, dar studijuojant Fribūre, prisidėti prie Lietuvos informacijos biuro. Tokia veikla buvo labai reikalinga, nes Lietuvai buvo itin svarbu pralaužti informacinę blokadą, sudominti europiečius.
Būna susitikimų, kurie radikaliai pakeičia gyvenimą. Juozui Eretui tai buvo susitikimas su iš Klaipėdos krašto kilusiu didžiu Lietuvos patriotu Mikeliu Ašmiu. Būtent jis paskatino Juozą labiau domėtis savo giminės šaknimis, pradėti mokytis lietuvių kalbos, supažindino su Fribūre studijuojančiais talentingais lietuvaičiais: Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Būtent Ašmys paskatino Juozą imtis publicistinės veiklos ir taip Fribūre atsirado svarbus leidinys vokiečių kalba „Litauen“. Kitas, dar svarbesnis, žingsnis buvo Ereto knyga vokiečių kalba apie Lietuvos istoriją ir dabartį. Ji pasirodė 1919 m. ir ilgą laiką buvo vienas svarbiausių šaltinių apie Lietuvą vokiškai kalbantiems žmonėms.
Tiesa, bendražygis Ašmis šios knygos pasirodymo jau nesulaukė. Jį netikėtai pakirto infekcija. Gulinčiam mirties patale Ašmiui, Juozas Eretas pažadėjo tęsti pradėtą darbą Lietuvai ir šį pažadą nuosekliai tęsėjo. Pradžioje jis rūpinosi informacijos apie Lietuvą sklaida įvairiose Europos valstybėse, vėliau buvo pakviestas Lietuvos Vyriausybės dirbti Lietuvoje ir padėti tvirtėti Užsienio reikalų ministerijai.
1919 m. rudenį Juozas Eretas pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Jam tuo metu buvo 23-eji. Jis Užsienio reikalų ministerijoje įkūrė spaudos biurą, kuriam pats ir vadovavo. Lietuvos politikai vertino Ereto darbą kaip labai sėkmingą ir pavedė jam dar vieną svarbią užduotį – įkurti Lietuvos telegramos agentūrą, kuri, dėl jos steigėjo ir pirmojo direktoriaus, buvo pavadinta ELTA (Ereto Lietuvos telegramos agentūra). Jis jai sėkmingai vadovavo iki 1922 metų, o paskui perdavė pareigas Matui Šalčiui.
Sunku pervertinti Juozo Ereto nuopelnus įvairiose derybose su užsienio delegacijomis, ypač aptariant Lietuvos pripažinimo klausimą. Tačiau Eretas puikiai suprato, kad Lietuvos dvasiniam atgimimui reikia ne vien geros diplomatijos, bet ir kokybiškos švietimo sistemos, universitetų. Eretas labai prisidėjo prie Lietuvos universiteto įkūrimo ir buvo išrinktas Teologijos-Filosofijos fakulteto profesoriumi, vadovavo Visuotinės literatūros katedrai.
Beje, nors Lietuvai Juozas Eretas atsidavusiai darbavosi jau nuo 1918 metų, tačiau Lietuvos pilietybė jam buvo suteikta tik 1922 metais. Jis niekada nesiekė patogesnio gyvenimo, nesirūpino asmeniniu komfortu. Jis buvo kūrėjas ir vadybininkas, sugebantis ne tik iškelti, bet ir įgyvendinti idėjas. Tad nenuostabu, kad būtent jis 1922 m. praleido leisti Motiejaus Valančiaus blaivybės draugijos leidinį „Sargyba“. Rašė sporto vadovėlius, kartu su Karoliu Dineika 1922 m. įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją.
1923 m. Juozas Eretas buvo išrinktas ir į Lietuvos Seimą, tačiau politinė karjera jo nedomino ir jis net nebaigė kadencijos. Kur kas labiau traukė akademinė, mokslinė veikla, darbas su jaunimu. Būtent jis tapo į kaimo vietoves orientuotos katalikiškos švietėjiškos jaunimo organizacijos „Pavasaris“ steigėju. Pavasarininkams sustiprinti jis leido įvairius leidinius ir net įkūrė „Pavasario“ liaudies universitetą, kur galėjo studijuoti nepasiturintys ar dirbantys jaunuoliai.
Dideliu visuomeniniu įvykiu tapo 1927 m. Kaune suorganizuotas jubiliejinis pavasarininkų kongresas, kuriame dalyvavo daugiau nei dešimt tūkstančių atstovų iš Lietuvos, taip pat svečiai iš užsienio. Tačiau, kaip paprastai nutinka, didžiausias karjeros pakilimas neatsiejamas nuo sudėtingų išbandymų. Nors Juozas Eretas labai rūpinosi sveikata ir savo gyvenimo būdu, bet stresas padarė savo ir jis nusprendė atsisakyti vadovavimo pavasarininkams, nors ryšių su šia organizacija jokiu būdu nenutraukė. Dar didesniu išbandymu tapo susikirtimas su A. Smetonos tautininkais 1932 m. Po jo Juozas Eretas, kartu su iškiliu ateitininku Pranu Dovydaičiu, buvo pasodinti į Marijampolės kalėjimą. Tiesa, neilgam, norint „pamokyti“ kitus valdžios kritikus.
Nors buvo labiau susitelkęs į pavasarininkų veiklą, tačiau Eretui rūpėjo ir Lietuvos ateitininkai, kuriems jis taip pat priklausė. Globojo ateitininkų literatūrinį būrelį „Šatrija“.
Nuostabu, kaip visur Eretas spėdavo, nes dar derėtų pridėti, kad nuo 1930 m. jis buvo Teologijos–Filosofijos fakulteto leidžiamo žurnalo „Athenaeum“ redaktorius, bendradarbiavo su kitais leidiniais, reguliariai skelbė publicistinius apmąstymus. Taip pat jis buvo vienas iš Lietuvos katalikų mokslo akademijos steigėjų ir 1936 m. jam buvo suteiktas LKMA akademiko vardas.
Beje, po to, kai 1925 m. Juozas vedė studentę Oną Jakaitytę, jis prie savo šveicariškos pavardės pridėjo lietuvišką Jakaitis, norėdamas pabrėžti savo meilę ir lojalumą Lietuvai.
Kai atėjo nelemti 1940 metaisir Lietuva buvo okupuota, labai skaudžiai nukentėjo visa inteligentija. Juozas su šeima (augino net penkis vaikus) slapstėsi provincijoje pas ūkininkus. Galiausiai nusprendė trauktis į užsienį. 1941 m. Ereto-Jakaičio šeima perėjo Vokietijos sieną ir čia lengvesnio gyvenimo nerado, nes teko turėti nemalonumų su Reicho policija. Padėjo šveicariška kilmė ir visa šeima pervažiavo į Šveicariją.
Nuo 1941 m. pavasario Eretas vėl gyveno Bazelyje. Čia jis dirbo akademinį darbą, dalyvavo švietėjiškoje veikloje, įsijungė į Šveicarijos lietuvių bendruomenę ir tapo viena kertinių jos figūrų. Juozas Eretas nuosekliai gynė tezę, kad Lietuva yra okupuota, o jis pats su šeima yra ne tiek emigrantai, kiek tremtiniai. 1964 m. jis paskelbė įdomią trilogiją „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?“, kurioje apmąstė lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, misiją. Taip pat ir toliau, kaip jaunystėje, Eretas bandė pralaužti informacinę blokadą ir parašė knygą „Užmirštieji baltai“, kuri buvo išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, portugalų kalbas.
