Sugebėjimas atrasti tylos minutę nesibaigiančioje rutinoje mažina stresą, gerina gyvenimo kokybę ir savijautą. Nors esame nuolatos apsupti garsų ir vaizdų, trumpam sugrįžti į save nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Prancūzė dzen vienuolė Kankyo Tannier savo knygoje „Gydanti tyla“ („Baltos lankos“, 2018) dalinasi sukaupta patirtimi apie tylos svarbą mūsų gyvenime.

Kankyo Tannier patarimai pagrįsti kasdieniu gyvenimu, todėl lengvai įgyvendinami, o aprašomi pratimai – lengvai atliekami. Autorė siekia išmokyti ramybės IŠGYVENANT situacijas, o ne jų vengiant. Kitaip tariant, surasti laiko tylai toje realybėje, kurioje šiuo metu gyvename.

„Saviugdos knygos dažnai būna pilnos receptų, žadančių padėti atrasti ramybę vos per keletą dienų. Jeigu net Budai – ganėtinai gabiam šioje srityje – tam prireikė daugelio metų, man atrodė, kad pateikti gatavo instrukcijų rinkinio nesugebėsiu ir kad geriau būtų pakaitomis pasakoti tikrus atsitikimus ir išmokyti keleto lengvų pratimų. Skaitydama knygas dažnai turėdavau tiesiog tramdyti norą garsiai šūktelėti: „Įrodyk man tai!“, visiems „stebuklingų metodų“ šalininkams, kurių gyvenimas retai kada atspindi jų tariamą išmintį. Taigi kad išvengčiau didžiausių skeptikų rūstybės, viską pagrindžiau daugybe pavyzdžių, pasakojimų ir kitokių savo pačios surinktų įrodymų… nepamiršdama ir nesėkmių, netgi nemaloniausių!

Versdami puslapius – iš eilės ar kaip pakliūva – rasite nemažai pratimų. Dėmesio! Kiekvienas iš jų gali pakeisti jūsų gyvenimą! Tai mažiausia, kas gali nutikti. Jei jau parašiau knygą, ilguose skyriuose nagrinėjau vienos ar kitos praktikos naudą, atskleidžiau daug asmeninio gyvenimo detalių, tai tik todėl, kad maniau, jog rizika atsipirks. Atsiversdami šią knygą rizikuojate. Čia jūsų tyko gilūs vidiniai pokyčiai. Terapijoje vyrauja požiūris, kad dauguma žmonių mieliau renkasi pažįstamą nemalonią situaciją nei ką nors naujo, bet nenuspėjamo. O jūs?“ – rašo knygos autorė, dzen vienuolė Kankyo Tannier.

Knygoje autorė kviečia atrasti trijų tipų – akių, žodžių ir kūno – tylą ir pataria, kaip ją pasiekti kasdieniame gyvenime. Čia pateikiame knygos ištrauką apie akių tylos svarbą ir konkrečius pratimus, kaip šią tylą prisijaukinti.

Kodėl reikia kontroliuoti savo žvilgsnį?

Vaizdinę taršą ir ekranų karaliavimą vienija jų sugebėjimas mus įtraukti į išorinį pasaulį. Įtraukti ir įdiegti į mūsų gyvenimus tą žymųjį stokos, arba užslopinto nepasitenkinimo, jausmą, beveik nuolatinį vidinį nerimą. Protas tada išlieka „hiperaktyvios būsenos“ arba „streso būsenos“, nes jis desperatiškai išorėje ieško magiško vaisto nuo vidinio negalavimo.

Laimei, įmanoma vos per porą minučių nuraminti įsisiautėjusias mintis. Kad ir kokie jie būtų, visų tų švytinčių kvietimų visada pirmiausia sulaukia akys. Taigi nepaprastai naudinga išmokti atpalaiduoti akis ir kontroliuoti žvilgsnį – taip iš naujo tapsime savo pačių šeimininkais.

Kaip tai padaryti? Akys mieste…

Yra daug būdų vaikštinėti po miestą. Jums siūlau tokį, kuris panašus į meditaciją vaikštant, tai darant jums įprastu ritmu. Pagrindinė mintis tokia: susigrąžinti akis ir perimti savo minčių kontrolę. Po poros minučių pasivaikščiojimo be jį lydinčios komercinės hipnozės pajusite jo naudą ir jūsų dvasia taps daug ramesnė.

Šį pratimą galite atlikti visur, nes mieste progų pasivaikščioti yra tikrai daug (einant į darbą, į universitetą, einant apsipirkti ar susitikti su draugais kavinėje). Bet svarbiausia atlikti jį kuo dažniau, kad kuo greičiau įgytumėte įprotį ir vėl pajustumėte ryšį su realybe. Tad kaip tai padaryti?

  1. Visų pirma pagalvoti apie tai prieš išeinant iš namų: pavyzdžiui, prisiminti, kokią milžinišką naudą gausite, arba tiesiog iš anksto nusiteikti: pasakyti sau, kad jūs ne robotas! Tai motyvuoja, ar ne?
  2. Tada eikite suturėdami savo akis, t. y. valingai kontroliuodami savo žvilgsnio kryptį. Tiksliai žinokite, į ką žiūrite, kai žvilgsnis kur nors nukrypsta. Patys rinkitės, į kokią sceną, iškabą, vitriną ar žmogų nežiūrėti.
  3. Ši praktika, minima daugelyje dvasinių mokymų, vadinama susikaupimu. Žinoma, reikia treniruotis.
  4. Darykite tai bent penkias minutes kaskart eidami savo keliais. Stebėkite, kada dėmesys nukrypsta kitur ir kas jį patraukia. Suvokti, kas jus „užkabina“, yra itin įdomu! Tai puiki priemonė pažinti save savęs neteisiant.
  5. Iš pradžių pratimas gali pasirodyti sunkus, nes, kaip ir kiti anksčiau medituoti mėginę miestiečiai, pamatysite, kad mintys nukrypsta į šoną labai greitai. Būkite tikri: tai normalu! Bet susikaupimo išmokti galima palyginti greitai, žingsnelis po žingsnelio.
  6. Galbūt jums padės šitai: pabandykite iš pradžių žvilgsnį kreipti žemyn, leiskite jam atsipalaiduoti. Atrodo, kad ten yra mažiau įdomių dalykų… nebent kokia nuorūka pasirodytų jums poetiška ar įžiūrėtumėte piešinius balose. Bet paprastai, žiūrint į žemę už poros metrų prieš save, galima atsiriboti nuo viliojančių vaizdų ir lengviau susikaupti.

Atpalaiduoti akis: sustabdyti vaizdus

Kūno ir dvasios ryšys

Nebėra reikalo įrodinėti ryšio tarp smegenų veiklos ir fiziologijos. Kūnas veikia protą ir atvirkščiai, tuo galėsite įsitikinti po kelių akimirkų. Šis faktas atrodo niekuo neypatingas, bet jis yra esminis visose pažinimo studijose, ar tai būtų asmens tobulėjimas, ar gilesni dvasiniai ieškojimai. Pavyzdžiui, praktikuojantieji indiškąją jogą ar japoniškąją šiugendo religiją, veikdami kūno lygmeniu, gilina savo intuityvų realybės pažinimą. Kai kurie įsivaizduoja ugnį ir sugebėdami nepertraukiamai sutelkti dėmesį gali vaikščioti sniegu basi. Kiti, išsiugdę nepaprastą dvasinę jėgą, maudosi po ledinio vandens kriokliais.

Budistų sluoksniuose gerai žinoma trumpa istorija, parodanti minčių poveikį kūnui ir, žinoma, kviečianti šia galia naudotis išmintingai. Vienas vyras Anglijoje įlipa į sunkvežimį šaldytuvą norėdamas jį išvalyti. Netyčia užsitrenkia durys, ir sunkvežimis leidžiasi į kelionę per Europą su viduje įkalintu žmogumi. Kai tolimųjų reisų vairuotojas atidaro duris Sevilijoje, jis randa sustingusį, nuo šalčio mirusio žmogaus kūną. Tačiau paaiškėja, kad sunkvežimio šaldymo sistema buvo sugedusi, – toks šios istorijos moralas.

Kūnas veikia ne tik dvasią, bet ir dvasinę būseną. Taigi paveikiant kūną galima greitai pakeisti ir nuotaiką.

Šiek tiek svarbios informacijos: žemiau aprašytas paprastas pratimas, skirtas akims, yra kur kas svarbesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis esminis, pirmapradis. Galėsite jį daryti ateinančius penkiasdešimt metų (būkime optimistai) ir kiekvieną kartą atrasti vis ką nors naujo. Jis padeda visiškai atsipalaiduoti. Leidžia kaipmat pasitikrinti tos akimirkos būseną. Jis buvo aprašytas seniausių tikėjimų burtų knygose. Jis atspindi per daugelį tūkstantmečių sukauptą išmintį ir atveria duris į kitokį pasaulio suvokimą, apdainuotą ne vieno poeto.

Atsargiai! Šis eilėraštis gali jums gnybtelėti širdį… Ir sukrėsti iki sielos gelmių… Giliai įkvėpkite… Ar esate pasiruošę?

Jei kiekviena diena
nugrimzta į naktį,
kažkur yra šulinys,
kur uždaryta šviesa.

Tad sėsk ant tamsaus
šulinio krašto
ir kantriai žvejok
nuskendusią šviesą.

Pablo Neruda, Nuskinta rožė ir kiti eilėraščiai, 1960

Taigi ar jau esate pasiruošę atverti duris į paslapčių sodą?

Štai ir jos…

Vaizdų sustabdymo pratimas

  • Atsisėskite ramioje vietoje, pavyzdžiui, priešais savo išjungtą kompiuterį. Sėdėkite tiesiai, nusiteikę energingai, pakiliai, kaip naują pasaulį tyrinėti išsiruošę atradėjai. Padėkite abi pėdas ant žemės, kad išlaikytumėte ryšį su žeme ir geriau jaustumėte savo kūną.
  • Žvilgsnį nukreipkite porą metrų prieš save, šiek tiek į apačią, įstrižai.
  • Leiskite pamažu atsipalaiduoti vokų raumenims, raumenims aplink akis ir už akių. Iš pradžių neabejotinai jusite didelę įtampą akyse, susijusią su šiuolaikiniame pasaulyje nesiliaujančia mąstymo veikla. Nieko tokio, iš pradžių tai visiškai normalu, tiesiog sąmoningai tai suvokite. Tai būtina pereiti, kad atsidurtumėte kitoje pusėje…
  • Po kelių minučių žvilgsnis atsipalaiduoja. Žandų raumenys taip pat atsileidžia, kaip ir visas veidas. Jūsų vidinis nusiteikimas tampa neutralus, jums nekyla jokių minčių, nieko nenorite.

Įgeidžio fenomenas

Akys susijusios su tuo, ką vadiname įgeidžiu arba noru ką nors gauti. Tai neišreikšta, bet mūsų gyvenimams vadovaujanti energija. Įgeidžio galią galime pajusti, kai, pavyzdžiui – pagaliau! – atostogaujame. Savaičių savaites dirbome, kad galėtume sau leisti nuostabias atostogas, svajose įsivaizdavome akimirką, kai palaimingai galėsime išsitiesti smulkaus smėlio paplūdimyje priešais turkio spalvos vandenį ir maloni saulė kaitins mums nugarą. Ir štai mes čia! Sėdime ant rankšluosčio priešais mirguliuojantį vandenį. Bet laimė ilgai netrunka. Pasimėgavusios vos akimirką, mūsų smegenys jau nekantraudamos ieško ko nors kito: per karšta, smėlis dirgina odą, norime gerti, būtina padaryti nuotraukų ir įkelti į instagramą, pamiršome akinius nuo saulės, kyla noras paplaukioti, bet bijome ryklių… Nesiliaujantis nepasitenkinimas, nemalonus jausmas, stoka, kuriuos spontaniškai jaučia kiekvienas žmogus.

Tam, kad nuslopintume šį nemalonų jausmą, naudojamės įgeidžiais, noru ką nors gauti, judinti, keisti. Keičiame pozą, užsisakome kokteilį, sukiojamės ant rankšluosčio, brendame į vandenį, žvalgomės į kitus savo „pliažinės“ bendruomenės narius norėdami prasiblaškyti ir t. t. Visuose šiuose veiksmuose akys vaidina svarbiausią vaidmenį. Kiekvieną kartą, kai ieškome ko nors išorėje, jos prisimerkia. Nors tai vos juntame, atsiranda šiokia tokia įtampa, nes siekdami atsikratyti nemalonaus jausmo sprendimo ieškome išorėje.

O iš esmės užtenka tik atpalaiduoti akis, kad vidinė įtampa sumažėtų! Šis pratimas toks paprastas, kad vos drįstu jį jums siūlyti, įsivaizduodama skaitytojo reakciją. „Bet ką ji sau mano! Atpalaiduoti akis, ir visos mano problemos išsispręs?!“ Tačiau šiuo atveju sąmoningumas gali smarkiai pakeisti požiūrį. Atsisėskite porai minučių ramioje vietoje ir… pabandykite!

Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *