Kovo 6 dieną minėjome 100-ąsias partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo metines, o kovo 15-oji – Lietuvos partizanų ir visų nepasidavusiųjų Lietuvos žmonių Prezidento pačiu sudėtingiausiu šalies metu – pokariu – Jono Žemaičio-Vytauto 109-asis gimtadienis.
J. Žemaičio atsidavimas laisvės kovai beveik visiškai sutampa su istorikų apibrėžiama pokario rezistencijos data 1944–1953 m. 1945 metais su ginklu išėjęs į mišką ir tapęs Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių rajone, štabo viršininku J. Žemaitis kovėsi iki pat 1953-ųjų, kai buvo išduotas ir suimtas, tada išvežtas į Maskvą, tardomas, galiausiai nuteistas mirties bausme ir 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Dėl aiškaus politinio mąstymo, karinės parengties, strateginio požiūrio, tvirto charakterio, pareigos jausmo ir pasišventimo laisvės kovai, J. Žemaitis suprato būtinybę sujungti visus Lietuvos partizanus į bendrą sąjūdį ir koordinuoti atskirų rinktinių veiklą.
Šios ypatingai svarbios ir kartu nepaprastai pavojingos užduoties viršūne tapo 1949 metų vasario mėnesį Minaičių kaime, Radviliškio rajone įvykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo laipsnis.
Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai čia buvo pavadinti „karinėmis visuomeninėmis“ grupuotėmis, t. y. čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį. Jo iniciatyva imta daug dėmesio skirti pogrindžio spaudai ir žmonių švietimui.
Kaip knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ teigia J. Žemaičio biografiją parašiusi Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, „jis buvo labai malonus, šiltas, santūrus ir geranoriškas žmogus. Visi jį pažinojusieji pabrėžė jo kuklumą, dvasinę pusiausvyrą, pagarbą kitiems. Tai jo iniciatyva nuo 1950 m. lapkričio partizanams buvo pasiūlyta vadintis broliais. J. Žemaitis visada buvo dėmesingas jautriems, galintiems palūžti vadams ir kovotojams, galėjo atiduoti savo duonos kąsnį ar paskutinius marškinius paprastam partizanui. Su begaline užuojauta ryšininkei yra sakęs: „Mes – tai mes, bet dėl ko vargstate jūs?..“ Dėl šių savybių jis buvo pelnęs kovotojų bei gyventojų pagarbą ir meilęׅ“.
1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jis apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, tų pačių metų gruodžio 22 d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.
Nuotrauka iš albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ (išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2018)
