Laisvės kovas, partizanų veidus bei jų kasdienybę Lietuvos miškuose išsaugojusios fotografijos yra unikalus ir kartu sukrečiantis mūsų istorijos liudijimas. Užtenka vien to fakto, jog tokios nuotraukos labai dažnai tapdavo pagrindiniu įkalčiu laisvės kovotojus ar jų rėmėjus nuteisti ilgiems įkalinimo metams priverstinio darbo lageriuose Sovietų sąjungos šiaurėje ar net pasmerkti mirčiai. Nepaisant to, per visą sovietmetį iki mūsų dienų yra išlikę gausybė partizaninį pasipriešinimą įamžinusių fotografijų iš visos Lietuvos.

Šiais metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido naują fotografijų albumą „Lietuvos partizanai 1944–1986“, kuriame sudėta 120 itin aukštos kokybės laisvės kovotojų nuotraukų.

Apie šio leidinio sukūrimą, jo sumanymą, nuotraukų atranką, partizanų fotografijų istoriją bei reikšmę šiandien albumo sudarytojus ir rengėjus Dalių Žygelį bei Rūtą Gabrielę Vėliūtę kalbina Gediminas Kajėnas.

Daliau, pats daug prisidėjote tiek prie pirmojo partizanų fotografijų albumo „Už laisvę ir Tėvynę“, pasirodžiusio prieš dešimtmetį, tiek ir prie naujojo leidinio. Papasakokite, kaip apskritai atsirado būtinybė iš archyvų iškelti partizanų nuotraukas ir jas parodyti ne tik kaip istorinį dokumentą, bet, visų pirma, kaip fotografijas?

Dalius Žygelis: Apie 2003 metus kolegos ukrainiečiai padovanojo keletą puikiai išleistų vakarų Ukrainos partizanų fotografijų albumų. Buvo keista, kad nors mes, Lietuvoje, tuo metu istoriniuose tyrimuose buvome pažengę gerokai toliau nei ukrainiečiai, tačiau neturėjome nė vieno poligrafiškai kokybiško ir išsamaus laisvės kovų istorijos pasakojimo per fotografiją.

Tuo metu su partizanų istorija bei įvairia medžiaga dirbau jau maždaug dešimt metų, tad žinojau, kokių unikalių ir įdomių fotografijų yra išlikusių. Būtent tai ir tapo paskata kreiptis į tuometinę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinę direktorę Dalią Kuodytę su pasiūlymu išleisti partizanų fotografijų albumą ir Lietuvoje.

Maždaug po metų jau galėjome džiaugtis išsamiu, chrestomatiniu laisvės kovų istorijos albumu „Už laisvę ir Tėvynę“. Jame sudėta labai daug nuotraukų, o albumo turinys atskleidžia visą partizaninio pasipriešinimo paletę: išskirtos visos Lietuvoje gyvavusios partizanų apygardos, apžvelgiama partizanų uniforma, ženklai, ginklai, spauda, bunkerių įrengimas bei žuvusiųjų laisvės kovotojų išniekinimas. Šis albumas tapo pirmąja išsamia ir nuosekliai papasakota pažintimi su mūsų pokario pasipriešinimo istorija, pirmenybę teikiant ne tik tekstui, bet ir partizanų nuotraukoms bei dokumentams.

Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. Iš kairės: neatpažintas, Vytautas Gavėnas-Vampyras, Antanas Murauskas-Ungurys, Sergijus Bendaravičius-Špokas ir Albinas Ratkelis-Oželis. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Vytauto rinktinės 4-os kuopos vado būstinė pietų metu. Iš dešinės į kairę: 1. Vyt. Rn. Žv. sk. v-kas Oželis 2. 4-tos kp. Vadas Špokas 3. kov. Ungurys 4. Vyt. Rn. Vadas Vampyras. 1947.V.13“.

Viena iš mano darbo dalių visuomet buvo ir iki šių dienų tebėra partizaninio pasipriešinimo fotografijų paieška, jų identifikavimas. Po albumo „Už laisvę ir Tėvynę“ išleidimo, aš toliau įvairiuose Lietuvos muziejuose, privačių asmenų kolekcijose bei šeimų archyvuose ieškojau fotografijų, jas identifikuodavau, o jei būdavo galimybė, prašydavau jas perduoti saugojimui Genocido aukų muziejuje, kurio modernios saugyklos užtikrina idealias temperatūros ir drėgmės sąlygas, o tuo pačiu ir nuotraukų išlikimą.

Per visą savo tyrinėjimo laikotarpį įdomiausias fotografijas pamažu dėjausi į galvą manydamas, kad mūsų pasipriešinimo istorijai reikalingas naujas, kitoks fotografijų albumas. Praėjusiais metais dabartinei mūsų centro vadovei Teresei Birutei Burauskaitei pristačiau naujo albumo koncepciją ir ji iškart davė leidimą parengti knygą „Lietuvos partizanai 1944–1986“.

Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Pirmas Vytauto rinktinės veikiančių partizanų Muškietininkų būrys Paliose. Stovi iš kairės į dešinę Aficieras, Aramis, Princas, Teras, Portas, Tarzanas (būrio vadas), Bitė, Atas, Tranvilis, Žilvitis, Šturmas. Klūpo Šaulys ir Virpša. 1945 IV 17“.

Rūta, o Jūs su partizanine tematika buvote susipažinusi anksčiau ar tai buvo pirmas prisilietimas prie laisvės kovų istorijos?

Rūta Gabrielė Vėliūtė: 2009 metais pasirodė mano parašyta knyga paaugliams „Partizanai N-16“. Ją maketuojant bei atsirenkant partizanines fotografijas daug pagelbėjo Dalius. Tad šį naują fotografijų albumą galima laikyti mūsų bendro darbo tąsa.

Svarbiausia turbūt yra tai, kad šio naujo albumo kūrimas išreiškia ne tiek mūsų pačių kūrybines ambicijas, kiek atspindi socialinius mūsų visuomenės poreikius. Neretai pokalbiuose ar viešose diskusijose apie partizanus kalbama kaip apie „juos“ – gyvenusius ir kovojusius kažkada neatmenamais laikais. Nors žvelgiant istoriškai, tie įvykiai nėra jau tokie seni, dar esama gyvų tų dienų įvykių liudininkų. Galų gale ir mūsų šeimų istorijose nemaža dalis žmonių turi miške kovojusių ir už laisvę žuvusių partizanų ar jų rėmėjų. Tad tie tolimi ir nepažįstami „jie“ išties yra „mes“ ir „mūsų“. Žinoma, minėtą disociatyvų santykį su įvykiais, šią atsiradusią takoskyrą galima būtų aiškinti sovietmečiu, kai partizanai buvo nutylimi arba viešai koneveikiami. Tačiau esu įsitikinusi, kad priežastis ne vien ši, juk nepriklausomybės laikotarpiu knygų apie partizanus parašyta tikrai daug. Aš manau, kad iki šiol per mažai, per retai ir per menku formatu arba per prasta raiška buvo publikuojamos partizanų nuotraukos.

Algimanto apygardos partizanai prie Šventosios. Sėdi iš kairės: Jonas Šimėnas-Berželis, Povilas Jonelis-Tūzas ir Albinas Milčiukas-Tigras. Stovi iš kairės Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas. Kiti neatpažinti.

Neveltui sakoma „geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti“. Vaizdas veikia sąmonę žymiai įtaigiau ir betarpiškiau už žodžius. Visuomet bus sakančių, kad partizanai buvo banditai. Tačiau užtenka įdėmiau pažvelgti į jų veidus išdidintose fotografijose ir savęs paklausti: ką matau? Plėšiko ir girtuoklio ar patrioto – kario, kovojusio už savo Tėvynės laisvę, portretą?

Nuotraukos išties iškalbingos. Partizanai fotografuodavosi labai atsakingai, rimtai, stengdavosi perteikti svarbiausius kovos ir gyvenimo miške aspektus. Visame partizaninio pasipriešinimo nuotraukų archyve nėra išlikusių jų veiklą kompromituojančių fotografijų, kuriose kovotojai puikuotųsi nukautais priešais ar elgtųsi nekultūringai. Taip, yra žaismingų, linksmų fotografijų, tačiau ir jose užfiksuoti savo kovai pasišventusių, daugiausia jaunų, žmonių veidai. Mane stebina jų idealizmas: kokio aukšto dvasinio lygio tai buvo žmonės, jeigu net gyvendami karo lauko sąlygomis ir nuolat patirdami netekčių, mirties siaubą, vis tiek nuotraukose siekė atspindėti bent kiek šviesesnę savo gyvenimo pusę.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vygando būrio partizanai. Pirmoje eilėje (klūpo) pirmas iš kairės būrio vadas Jonas Baravykas-Vygandas. Kiti neatpažinti.

Tiek leidinys „Už laisvę ir Tėvynę“, tiek ir šis naujasis, tikrąja to žodžio prasme, yra fotografijų albumai, nors jų koncepcijos gerokai skiriasi. Pirmojoje knygoje derinti vaizdas ir tekstinė informacija bandant pateikti išsamų partizaninio karo paveikslą. Tuo tarpu „Lietuvos partizanai 1944–1986“ – visas dėmesys skiriamas fotografijoms.

R. G. Vėliūtė: Ankstesniais laikais istorijos turinį pakakdavo perteikti teksto ir audio formatais. Akivaizdu, kad sparčiai vystantis naujoms technologijoms, kultūroje vis labiau įsigali turinio perteikimas ir suvokimas vaizdu. Dirbu mokykloje mokytoja ir žinau, kad kiekviena nauja jaunų žmonių karta pasaulį vis geriau suvokia ne per žodį, bet per vaizdą. Todėl mano manymu, istorikų, literatų, kino menininkų ir visų kultūros veikėjų laukia milžiniška užduotis Lietuvos istorijos naratyvą naujosioms kartoms papasakoti vis daugiau remiantis vaizdu: dokumentiniais ir meniniais filmais, animacija, komiksais, kompiuteriniais žaidimais ir visomis įmanomomis interaktyviomis priemonėmis. Tik tokiu būdu Lietuvos istorijos žinojimas gali įaugti giliai į mūsų visuomenės sąmonę.

Būtent todėl partizaninio pasipriešinimo istorijos pasakojimui šiame leidinyje pasitelkėme autentiškas pačių partizanų fotografijas. Mums buvo labai svarbu išdidinti jų nuotraukas, kad galėtume geriau įsižiūrėti į jų taurius ir šviesius veidus, tvarkingą uniformą, ženklus, ginkluotę, gyvenamąją aplinką, buitį ir įvairias smulkmenas. Kad aiškiai matytųsi, visas nuotraukoje užfiksuotas jų gyvenimo mikrokosmosas. Taip, manau, per fotografiją partizanai priartėja arčiau mūsų.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanai. Iš kairės: Mykolas Šemežys-Aras, Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas, Antanas Dargužis-Kareivis, Kazys Kirdonis-Žilvitis, Vaclovas Burbulis-Bėgūnas ir Juozas Šemežys-Tikras Brolis.

D. Žygelis: Vienas pagrindinių kriterijų iš didžiulio partizaninio pasipriešinimo archyvo atsirenkant fotografijas buvo jų kokybė, mat albume dauguma nuotraukų turėjo būti išdidinamos net iki keliolikos kartų. Reikia prisiminti, kad originalios ano meto fotografijos paprastai buvo labai mažos, ilgiausia kraštinė –maždaug iki 7 cm., bet ir tokios pasitaikydavo retai. Nuotraukas išdidinus, pasimato jų detalės, iš veidų sklindanti emocija. Taip pat galima įsižiūrėti į žmogaus tipažą, jo amžių, etninius bruožus. Būtent tai, mano manymu, ir yra šio fotografijų albumo išskirtinumas, o kartu ir naujas raktas į partizanų istoriją.

Ankstesniajame albume „Už laisvę ir Tėvynę“, o ir daugelyje kitų, fotografijai buvo skiriamas tik iliustracinis vaidmuo. Net pažvelgus į jų dydį akivaizdžiai matyti, kad jos tik papildo tekstą. Albume „Lietuvos partizanai 1944–1986“ mes išdidiname nuotraukas tam, kad jos kalbėtų pačios.

R. G. Vėliūtė: Patyrinėjus partizanų fotografijas į akis krinta tai, kad pradžioje buvo bandoma imituoti fotoateljė darytų nuotraukų stilių: kariai dažniausiai pozuoja tvarkingai susėdę ar stovintys, tačiau aiškiai laikydamiesi centrinės kompozicijos. Tačiau vos po kelių metų nuotraukose jau siekiama daugiau dokumentiškumo. Būtent tuo partizanų fotografija yra labai moderni, mat tokia pačia kryptimi vystėsi ir laisvų Vakarų Europos kraštų fotomenas. Nuotraukoje svarbiausia tampa realaus vyksmo scena. Tuo tarpu sovietinė fotografija pasuko socializmo ir kuriamo komunizmo šlovinimo keliu, jos turėjo atitikti socrealistinio meno kanonus. Todėl pirmame pokario dešimtmetyje sovietinė propaganda dažnai falsifikuodavo, perkurdavo realybę. Žinoma, partizanai taip pat fotografuojami papozuodavo. Vis dėlto, jų fotografijos realiai atspindėjo gyvenimą, kuris vyko miške.

Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Petras Gadliauskas-Bijūnėlis, Vytautas Meškuotis-Lazdynas ir Jonas Mockevičius-Vygaudas. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Juozas Benešas-Dešimtukas, neatpažintas partizanas, Stasys Satkus-Šarūnas ir Albertas Stoškus-Dainotas. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „1950 met. Rugpjūčio mėn., MI-NEM dalinio vadas su visais D. Kovotojais. Rytas“.

Šiame albume yra nemažai jau matytų nuotraukų, vadinasi, Jūs nesiekėte iš archyvų į dienos šviesą ištraukti kuo daugiau naujos ir netikėtos medžiagos?

D. Žygelis: Mūsų tikslas nebuvo nustebinti nematytomis partizanų fotografijomis. Albume yra vos kelios nuotraukos, kurios publikuojamos pirmą kartą. Kaip jau minėjome, mums svarbu buvo surinkti kokybiškiausias ir emociškai pagaviausias partizanų fotografijas.

R. G. Vėliūtė: Darbui su senomis nuotraukomis šiandien yra labai gerų techninių galimybių. Fotografijų tvarkymui bei retušavimui, restauravimui skirta kompiuterinė 2D rastrinė programa tobulėja labai sparčiai, todėl dabar mes jau galime rekonstruoti praktiškai sunykusias nuotraukas: jų apšvietimą, spalvas, tekstūrų paviršius. Tai labai padeda dirbant su partizanų fotografijomis, kurioms, viena vertus, jau yra daugiau nei pusę amžiaus, kita vertus, sovietmečiu jos buvo slapstomos, todėl laikomos ypatingai prastomis sąlygomis. Prie didžiosios dalies nuotraukų teko labai rimtai padirbėti, kol jos tapo tokios, kokios yra albume.

Vytauto apygardos Tigro rinktinės Erškėčio kuopa. Iš dešinės: kuopos vadas Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Pranas Račinskas-Drugelis, Petras Cicėnas-Žalgiris, Kazys Bubulis-Algimantas, Antanas Skunčikas-Kaltas, Antanas Burauskas-Kadugys ir Jonas Čičelis-Leopardas. Fotografavo Juozapas Karla.

Kodėl šį kartą nuotraukas dėliojate remdamiesi chronologiniu principu? Kokią prasmę, gal naują požiūrį, tai suteikia?

D. Žygelis: Lietuvos regionuose leidžiamuose partizanų fotografijų albumuose taip pat dažniausiai remiamasi chronologine fotografijų dėstymo tvarka. Tačiau ten pasakojama konkrečios vietovės asmenybių bei būrių istorija. Tuo tarpu mes pasakojame apie visą Lietuvą. Fotografijos labai gerai atskleidžia viso partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje kaitą. Iš 1944 metų mes neturime nė vienos tiksliai datuojamos fotografijos, todėl šiam laikotarpiui iliustruoti ėmėme partizaninių struktūrų kūrėjų portretus, kurie buvo nufotografuoti dar smetoninėje Lietuvoje. 19451946 metais, nors partizanų buvo jau gan daug, tačiau fotografijų iš šio laikotarpio yra labai mažai. Iš 19471950 m. laikotarpio partizanų nuotraukų jau yra labai daug ir tai gerai atsispindi ir paties albumo struktūroje. Na, o vėliau, mažėjant partizanams, kardinaliai mažėja ir jų fotografijų. Vėliausia iš mums žinomų nuotraukų datuojama 1956-ųjų vasara, joje užfiksuoti trys Kęstučio apygardos partizanai, valgantys laikinoje palapinėje miške.

R. G. Vėliūtė: Chronologinis nuotraukų išdėstymas mums leidžia pamatyti partizaninio pasipriešinimo mastą visoje Lietuvoje. Galima net palyginti, ką tais pačiais metais veikė Dzūkijos ir Žemaitijos partizanai, kaip buvo apsirengę, kokią ginkluotę turėjo ir pan. Arba, kokie aktyviausi regionai buvo 19451946 metais, kur partizanų būriai išsilaikė gausiausi, o kur – ilgiausiai. Tokiu būdu sukuriamas nuoseklus partizaninės istorijos pasakojimas.

Neatpažinti partizanai bunkeryje.

Labiausiai į akis krinta šiame albume akcentuojamas partizanų gyvavimo laikas, kurio pabaigą žymi ne įprasta ir jau nusistovėjusi 1953 data, bet 1986 m. Kodėl partizaninį pasipriešinimą pratęsiate net trimis dešimtmečiais?

D. Žygelis: Šiuo atveju siekėme pabrėžti tikrąją istoriją: paskutinis Lietuvos partizanas Stasys Guiga-Tarzanas, kurio MGB/KGB taip ir neįstengė susekti bei suimti, slapstėsi ir sava mirtimi mirė 1986 metais. Aišku, jis netapo tokia legendine asmenybe kaip Antanas Kraujelis-Siaubūnas, žuvęs 1965 metais. Ir vis dėlto faktas yra tas, kad saugumas Tarzano ieškojo visoje Sovietų sąjungoje, tačiau taip ir nerado. Iki gyvenimo pabaigos jis nepasidavė, nesudėjo ginklų ir liko ištikimas partizano priesaikai. 1986-aisias iki atgimimo buvo likę vos keli metai ir dabar net sunku įsivaizduoti, kad tuo metu pogrindyje, medžiojamas, bet laisvas, vis dar gyveno tikras miško brolis. Šis faktas verčia susimąstyti. Galiausiai jis atkreipia dėmesį, kad 1953 metai partizanų istorijoje viskas dar toli gražu nebuvo pasibaigę.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio vado Antano Žilio-Žaibo laidotuvės.

Kalbėdami apie partizanų fotografijas, mes visų pirma kalbame apie įamžintus asmenis. O kas yra žinoma apie partizanų fotografus? Kas jie buvo? Ar istorijai yra išlikę jų vardai bei pasakojimai?

D. Žygelis: Norint fotografuoti, visų pirma, reikėjo turėti aparatą, fotografavimo įgūdžių bei galimybių atspausti nuotraukas. Man pačiam yra tekę bendrauti su partizanų fotografais ir klausytis jų istorijų. Taip pat teko klausinėti pačių partizanų apie tai, kaip, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl jie fotografavosi. Dar vienas informacijos šaltinis yra Ypatingajame Lietuvos archyve saugomos KGB užvestos partizanų baudžiamosios bylos, kuriose yra užrašyti tardymų metu išgauti jų parodymai, ten taip pat kalbama ir apie fotografavimąsi. Visus šiuos šaltinius sudėjus į vieną vietą ima ryškėti vaizdas, kuris, galime spėti, yra arti tiesos.

Štai vienas pavyzdys: partizanų fotografas Danas Šniutė pasakojo, kad atėjus frontui jo brolis Stasys buvo paimtas į Raudonąją Armiją, su kuria nukeliavo iki Berlyno, o paskui laimingai grįžo atgal. Iš karo jis parsinešė kelis fotoaparatus „Leica“. Būtent šiais fotoaparatais vėliau buvo daromos Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės Paukštelio būrio partizanų nuotraukos.

Arba kita istorija. Vytauto apygardos Tigro rinktinės Erškėčio kuopos partizanai turėjo nuosavą fotografą Juozapą Karlą, kuris dirbo labai profesionaliai, o jo stiklo negatyvų fotografijos iki mūsų dienų yra išlikusios itin aukštos kokybės. Prieš keletą metų man dar yra tekę kalbėtis su šio fotografo žmona. Savo vyrą ji trumpai apibūdino taip: „Įsivaizduok, mano vyras, gyvendamas kaime, 1946 metais pardavė karvę kad nusipirktų fotoaparatą…“ Tai labai daug pasako apie šio žmogaus norą fotografuoti.

Biržų girios partizanai miško stovykloje.

Tiesa, būta ir profesionalių fotografų. Viena jų – Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė. Vaikystėje iš savo tėvo G. Pigagaitė išmoko fotografijos amato, puikiai išmanė visą nuotraukų darymo procesą. Po karo Gardine įsigytu fotoaparatu ji fotografavo laisvės kovotojus ir slapta spaudė jų nuotraukas.

Beje, neretai šiandien nutinka, kad skirtingų muziejų fonduose ar privačiose kolekcijose yra identiškos nuotraukos ir visi didžiuojasi turintys originalą (nors jas vis tik reikėtų vadinti vintažiniais atspaudais). Sykį Vytauto apygardos fotografo paklausiau kiek vienos nuotraukos atspaudų jis darydavo. Jo logika buvo paprasta: jei fotografuojasi 5 partizanai, tai kiekvienam jų reikėdavo atspausti bent po tris nuotraukos vienteus: vieną jam pačiam, kitą mamai, trečią panai. Viso – bent 15 identiškų fotografijų. Kuo daugiau egzempliorių padaryta, tuo didesnė ir tikimybė, kad jos galėjo išlikti iki mūsų dienų.

Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. Iš kairės: Bronius Stašys-Lapė, Kazys Mažylis-Kazokas, Jonas Vincevičius-Ūža, Vytautas Krasauskas, Antanas Žygas-Aptiekorius, Jonas Žeimys-Bitinas ir Antanas Tamulionis-Žiemys.

Tačiau fotografijos buvo ne tik gražus atminimas, neretai jos tapdavo ir vienu pagrindinių įkalčių. Kodėl tai žinodami partizanai vis tiek fotografuodavosi?

D. Žygelis: Manau, kad partizanams fotografijos visų pirma buvo autentiškas jų pačių buvimo liudijimas. Taip pat ir liudijimas to, kad jie yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Baimė būti demaskuotam buvo mažesnė už norą ateities kartomas parodyti savo apsisprendimą ir kovą už laisvę.

R. G. Vėliūtė: Kai pirmą kartą 1947 metais Juozas Lukša, tuo metu slapyvardžiu Skrajūnas, sugrįžo iš už geležinės uždangos ir atnešė laisvojo pasaulio spaudos, perskaitę ją partizanai suprato, kad pasaulis visiškai pamiršo karą, žmonės gyvena savo gyvenimus ir kitų valstybių politikai tikrai nesiruošia padėti lietuviams kovoje už šalies laisvę. Jau nuo tada kiekvienas partizanas žinojo, kas jo laukia išėjus į mišką ir paėmus į rankas ginklą. Nepaisant to, kova tęsėsi. Maždaug nuo 1950 metų partizanai vis labiau orientavosi ne į ginkluotą pasipriešinimą, bet į laisvo žodžio skleidimą: jie bandė uždegti jaunus žmones naujomis taikiomis formomis priešintis okupacijai. Jie tikėjo, kad ginkluotą kovą pakeis dvasinė.

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos rajono Kęstučio grupės partizanai. Iš kairės: grupės vadas Juozas Gružinskas-Kęstutis, Steponas Rukas-Skautas ir Martynas Endriušas-Vaižgantas.

D. Žygelis: Galima prisiminti ir tai, kad nuo 1950-ųjų į mišką išėjo antroji partizanų karta, kurių tėvai ir broliai jau anksčiau buvo žuvę kovoje. Sulaukę aštuoniolikos jie buvo verčiami tarnauti sovietų armijoje, kuri pražudė jų artimuosius, tad jų pasirinkimas dažnai buvo vienas – ir jie patys tai puikiai turėjo suvokti – į mišką, o kartu ir į mirtį.

Nepriklausomybės laikotarpiu visoje Lietuvoje surasta nemažai paslėptų partizanų archyvų, kuriuose šalia dokumentų bei spaudos yra ir fotografijos. Neretai tie archyvai būdavo sudėti į bidonus ir užsandarinti taip, kad galėtų po žeme išgulėti ne vienus ir net ne dešimt metų. Vadinasi, fotografijas partizanai laikė patikimu dokumentu, liudijančiu jų istoriją. Tačiau šiandien šie dokumentai mums išsaugo ir tų žmonių veidus, jų emocijas, kasdienybės detales ir mažiausias smulkmenas ir tai, mano galva, yra lygiai taip pat reikšminga.

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.

Straipsnis iliustruotas fotografijomis iš albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *