Su pavasariu! Nors orai dar labai nepastovūs, tačiau kalendoriaus lapeliai ir kasdien vis anksčiau pakylanti saulė nemeluoja – pavasaris jau čia (pat). O į vaikų knygų lentynėlę jis, manau, atkeliavo jau su Knygų muge – taigi ši mano apžvalga apmis ir dalį knygų, kurios ką tik buvo pristatytos Vilniaus knygų mugėje. Naujienų tikrai daug, derlius, taip sakant, įvairiaskonis. Nagi, ragaujam…

J. Clary. Boldų šeimynėlė į pagalbą (vertė D. Gadeikis). – Vilnius: Alma littera, 2018. 288 p.

Tai jau antroji pasakojimo apie keistąją Boldų šeimynėlę dalis. Neskaičiusiems pirmosios, trumpai paminėsiu, kad tai istorija apie dvi hienas, kurios gyvendamos Afrikoje iš turistų pamažu prisimokė žmogiškų frazių ir tam tikrų kitų įpročių, o paskui, pasitaikius progai, nusprendė pačios tapti žmonėmis ir išvyko gyventi į Angliją, į Tedingtono miestą. Čia teko ne tik išmokti slėpti savo uodegas, bet ir suprasti, kam reikalingi pinigai, susirasti darbą bei… susidraugauti su labai nedraugišku ir itin šnipinėjančiu kaimynu bei pagelbėti kitoms hienoms.

Gandas apie gyvūnams padedančią Boldų šeimynėlę greit pasklido tarp visų gyvūnų, tad šioje dalyje jų dar daugiau – gyvūnų, norinčių tapti žmonėmis. Beveik vienu metu pas Boldus į namus suguža krokodilė, pudelė, avinas, du žirgai, , ir dar keletas gyvūnų, kurie šiaip sau čia atsikrausto – katė su kačiukais, vėžlys ir keliolika žuvėdrų. Boldų šeimynėlėje darosi ne tik kad ankšta, bet ir išties gyvuliška – avinas nuolat pamiršta apsimauti kelnes išeidamas, krokodilė senu įpročiu vis dar kasryt gviešiasi suėsti katiną, pudelė uostinėjasi ir loja, o žirgai trypčioja ir prunkščia. Tačiau Boldams į pagalbą atskuba kaimynas, su kuriuo jau susidraugauta bei Boldų vaikų draugė mergaitė iš mokyklos Molė. Sudaromas griežtas taisyklių sąrašas, gyvūnams ieškoma sričių, kur jie galėtų save realizuoti. Tačiau net ir su geriausiais lūkesčiais ir planais, ne viskas klojasi taip gerai – krokodilė vis dažniau ima abejoti, ar jai tinka būti žmogumi, o žirgus ima persekioti senasis jų šeimininkas, kuris siekia juos parduoti į mėsos fabriką. Iššūkių netruks. Kaip ir smagių tėčio Boldo ankedotų, netikėtų nesusipratimų, net policijos ir… įkvepiančios pabaigos. O dar kai knygos autorius nuolat tikina, jog tai tikra istorija, visai neišgalvota, tai skaityti darosi tik smagiau.

Sportas vaikams: nuo mankštos iki medalio. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2018. 256 p.

Tiesą sakant, tai turbūt pirmasis, ir kol kas vienintelis tokios apimties, tokio užmojo ir įdomumo leidinys vaikams (o ir visai šeimai) SPORTO tema. Tikra sporto enciklopedija. O dar labiau džiugina tai, kad tai ne šiaip sau faktų rinkinys, o stipraus lietuviško konteksto knyga, kuri, drąsiai galiu teigti, tikrai turėtų sustiprinti vaikų domėjimąsi pačiomis įvairiausiomis sporto šakomis, nes bene prie kiekvienos aprašomos temos yra pateikiama gausi ir įvairi informacija bei fotografijos, susijusios su lietuviško sporto istorija. Dažnai ir man teko nustebti, kad Lietuvoje buvo, yra sportuojama tokiose įvairiose ir skirtingose sporto šakose, kad mes, tokia maža šalis, esame tikrai daug pasiekę sporte, tik… vis dar labai mažai apie tai žinome, mažai tai nušviesta, įvertinta.

Knygos sudarytojai – rašytoja, mokytoja, muziejininkas ir rankinio treneris-dėstytojas – pasirūpino, kad enciklopedijos turinys būtų įdomus bei įvairus. Knyga pradedama nuo sveikos gyvensenos pagrindų priminimo bei supažindinimo su fiziniu aktyvumu. Vėliau pereinama prie olimpinės istorijos, o tada jau neriama į atskiras sporto šakas – komandines, diaugakovės, žiemos sporto, vandens sporto, rakečių, dvikovos, technikos ir t.t. Na, o pabaigoje visi (net ir tėveliai) yra kviečiami priimti… iššūkį ir pabandyti 2 savaites pasportuoti.

Kiekviename skirtingai sporto šakai skirtame, skyriuje sužinosite ne tik apie istoriją, rungtis ir varžybas, bet ir apie aprangą, inventorių, įdomybes bei, kaip jau minėjau, lietuvių pasiekimus. Taip pat žavi ir įdomybių skyrelis „Ar žinojai, kad“. Žodžiu, išties įdomi, įvairi, platų kontekstą apimanti knyga apie sportą. Aš tikiu, kad susidomėjimą sportuoti ar bent jau gyventi sveikai ji tikrai paskatins. O gal net pakvies vaikus rinktis įvairesnes sporto šakas.

M. Vaicenavičienė. Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus. – Vilnius: Tikra knyga, 2018. 40 p.

Šimtaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais kaipgi apsieisime be istorinės knygos vaikams? O jei rimčiau, tai žiauriai gerai, kad vis atsiranda rašytojų, dailininkų, kurie sugeba, stengiasi, nori vaikams suprantama „kalba“ prabilti apie Lietuvos praeitį.

Ši knyga tokia ir yra – pastanga įdomiai, gyvai ir nuosekliai papasakoti apie laba svarbų Lietuvai žmogų – Joną Basanavičių. Ateity, vyresnėse klasėse, faktus teks gilinti patiems, skaityti kūrinius, ištraukas, susidaryti savo nuomonę, tačiau juk labai reikšminga ir ta pirmoji pažintis, kuriai, manyčiau, svarbiausias reikalavimas būtų – sukurti emocinį santykį ir įrašyti į atmintį.

Intymų emocinį šios knygos ir skaitytojo santykį visų pirma kuria šriftas – sudaromas vaizdas, kad skaitai laišką, gal net tau asmeniškai parašytą. Vienu sykiu ir fotografiją, ir eskizus primenančios iliustracijos (ypač tas pieštuko pilkumas) įvaizdina praeitį, leidžia mums geriau suprasti, kaip galėjo atrodyti tie laikai ir tos vietos, kuriose gyveno Basanavičius. O ir pats siekis pavaizduoti J. Basanavičių nuo pat vaikystės leidžia mums šią iškilią asmenybę geriau pažinti kaip žmogų, kaip gyvenusį, kūrusį, gal net klydusį ir abejojusį, o ne paminklinį-vadovėlinį. Pasakojimas apie J. Basanavičiaus darbus audžiamas labai natūraliai, nesiekiant išryškint ar sureikšminti, o labiau – atskleisti šią įvairiapusę asmenybę, nepaliaujamai dirbusią Lietuvos labui. Be to, ši knyga gali tapti puikia priemone kalbėti apie – tautiškumą, patriotiškumą, liaudies pasakas ir dainas, keliones, atradimus. Išties įdomus leidinys įvairaus amžiaus vaikams.

A. Edmondson. Tilė ir lako mašina (vertė E. Kmitatė). – Vilnius: Alma littera, 2018. 234 p.

Kas nesvajoja apie laiko mašiną? Kas nenorėtų ja pakeliauti? Vargu, ar rastume tokį žmogų. O jau vaiko tai tikrai ne. Pagrindinei šios knygose veikėjai Tilei apie tai net nereikia svajoti, nes jos tėtis yra išradėjas ir šiuo metu kaip tik kuria laiko mašiną. Tiesa, ne viskas dar gerai veikia, kažkokios lemputės dar žybčioja, bet tėtis nusiteikęs optimistiškai. Jis klausia Tilės, į kokius laikus ši norėtų nukeliaut? Gal į tolimus istorinius? Arba svarbius politinius? Tačiau Tilei rūpi kur kas artimesnė data – prieš metus įvykęs jos šeštasis gimtadienis, nes jis buvo paskutinis, kai dar buvo mama… Taip, Tilės mama mirusi ir ji jos nepaprastai ilgisi… Tėtis pažada padėti Tilei sugrįžti į šeštąjį gimtadienį, tačiau kitą rytą po to, pats ima ir prapuola… Ką gi, Tilei teks savarankiškai aiškintis, ar tai nėra kaip nors susiję su laiko mašina ir bandyti atspėti, kuriuose laikuose galėjo pasiklysti jos tėtis.

Smagiai parašyta knyga. Tiks pradinių klasių moksleiviams. Jautriai paliesta artimojo (mamos) netekties tema. Gyvai pasakojamos Tilės kelionės laiku (žaismingas santykis su istoriniais laikais ir asmenybėmis) ir mėginimas susigrąžinti prapuolusį tėtį.

J. Liniauskas. Pelyčių maratonas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 56 p.

Autorius yra parašęs ne vieną knygelę vaikams – tiek poezijos, tiek prozos. Taip pat ir suaugusiems. Yra patyręs ir pripažintas rašytojas (tai jau keliolikta jo knyga). „Pelyčių maratonas“ yra eilėraščių knygelė mažiesiems skaitytojams. Čia atrasite 29 eilėraščius, kuriuose – nutikimai, istorijos, keistenybės, pasakos ir undinės, nuotykiai ir lenktynės. Man pats įsimintiniausias – pirmasis eilėraštis apie ežias ir ežius („Ežys ežioje“), tikrai labai smagus kalbinis žaidimas:

Vakarais labai gražiai

Vaikšto ežiomis ežiai.

Jei tarp ežių atsigręši,

Aišku, pamatysi ežį.

Kiek bus ežių – tiek ežių,

Didelių ir dar mažų.

Kai kuriuose eilėraščiuose subtiliai paliečiamos ir ekologinės problemos. Tai natūralu, nes pagrindiniai veiksmai ir nuotykiai šioje knygelėje sukasi apie įvairiausią gyvybę – vėžius, varles ir peles, varnėnus, undines ir vėjus, katinus, barsukus ir lapes. Eilėraščiai skambūs, lengvai įsimenami. Kai kurie – šiek tiek didaktiški, pamokomi. Manau, kad jie stiprūs ir įdomūs būtent savo kalbiniais žaidimais, fonetiniu skambesiu, rimais. Tai puikus būdas padėti vaikui „išgirsti“ kalbą, pajusti kalboje besislepiančią puikią vaikų poeziją.

T. Dirgėla. Tomas ir Domas. Saldainių kiosko byla. – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 144 p.

Naujoje Tomo ir Domo detektyvinėje knygelėje – net trys detektyvai. Ir ne šiaip sau, o reikalaujantys ir skaitytojo pagalbos. Tik įveikęs tam tikras užduotis, skaitytojas galės padėti Tomui ir Domui keliauti toliau paskui siūlo galą, aiškinantis tris nutikimus: išdaužtą saldainių kiosko langą, dingusius moksleivių diktantus ir vasaros stovykloje nežinia iš kur atsiradusias žiurkes. Knygelė išleista plonais viršeliais, formatas kiek primena užduočių sąsiuvinį ar komiksų knygelę – manau, tai puiki forma tokio amžiaus (8-12 m.) vaikams ir padeda priimti knygą kaip gyvą, puikiai šiuolaikiniam vaikui tinkantį reiškinį. Knygoje daug dialogų, smagių kalbinių žaidimų, detektyvinės istorijos nors gana paprastos ir nesudėtingos, tačiau tikrai ne prastos. Galbūt tai kiek berniukiškos knygos (neva dėl to, kad pagrindiniai veikėjai yra berniukai), tačiau autorius sumaniai komandą papildo ir mergaitėmis, tad raginčiau knygą skaityti ne tik berniukus.

Manau, kad pagaliau su šios serijos knygomis rašytojas T. Dirgėla sugebėjo išeiti iš „Šiokiostokios Raganos“ (pirmoji autoriaus knyga, ir nepaprastai vykusi!) šešėlio – sunku pranokti patį save, kai su pačia pirmąja savo knyga sugebi šauti taip gerai.

A. Hanlon. Nenuorama Dorė (vertė A. Tobulevičienė). – Vilnius: Alma littera, 2018. 154 p.

Tai istorija, pasakojanti apie jauniausią vienos šeimos vaiką – šešerių metų mergaitę Dorę, kurios fantazija tokio lakumo, jog su ja atsisako žaisti vyresni brolis bei sesuo, o mama su tėčiu nebežino, kaip reaguoti į kasdienius Dorės įsivaizdavimus ir fantasmagorijas.

Turiu pripažinti, kad ši knyga sukėlė kažkokius dvilypius jausmus. Viena vertus, suprantu, jog tai smagus pasakojimas apie nepaprastos fantazijos mergaitę, kuriai kiekvienas kažkieno ištartas sakinys virsta galimybe nerti į savo išsigalvotą pasaulį, nes jame įdomiau – jame reikia įveikti priešus, kovoti su raganom, jame yra išgalvota draugė Merė, ir nėra vienatvės, nėra atstūmimo… Kita vertus, ši knyga parodo ir tai, kokios yra šiandien šeimos ir kaip jose bendraujama: vaikams leidžiama viskas, niekas nekontroliuojama, viską patirti, išbandyti turi pats, mama tegali užrėkti arba liepti liautis. O tėtis taip retai pasivaidena tuose santykiuose, kad aišku, jog jo vaidmuo toli gražu ne pagrindinis. Gal per giliai čia kabinu su tokia paprastute vaikiška knygele, tačiau man truputėlį liūdna, kai knyga tik vaizduojami kažkokie crazy dalykai, už kurių neslypi jokia prasmė.

M. Marcinkevičius, A. Kiudulaitė. Draugystė ant straublio galo. – Vilnius: Tikra knyga, 2017. 48 p.

Ši knygelė jau kiek senėliau išleista, tačiau negaliu jos nepristatyti. Tokio gražumo, jaukumo ir subtilumo negalima praleisti pro akis. Ir ausis. Ir ypač – vaikų.

Dabar jau žinome, kad knygos dailininkė yra apdovanota už savo knygas kaip už gražiausias, o jos piešta „Laimė yra lapė“ tapo 2017 m. „Metų knyga vaikams“. Smagiai tekstą knygelėje dėlioja ir Marius Marcinkevičius bei kviečia susipažinti su drambliu Džeraldu ir jo geriausia drauge pelyte Patricija. Pelytė gyvena ant dramblio nugaros esančiame mažyčiame namelyje, tad draugai kasdien susitinka ir bendrauja: jie skaičiuoja žvaigždes, geria arbatą, klausosi sproginėjančių vyšnių žiedų ir vieną dieną pelytei kyla klausimas, ar dramblys yra jos tikras draugas? Na, Džeraldas mano, kad tikras ir kad dirbtinių draugų apskritai nebūna, tačiau visgi yra pasiruošęs padėti pelytei tuo patikėti. Taip prasideda smagu kalbinis draugų žaidimas: „kas tu būtum, jei aš būčiau…“

Šią knygą drąsiai galime vadinti paveikslų knyga. Tačiau jei manote, kad jos skirtos tik labai mažiems, tai klystate. Kaip tik manau, kad iliustracijos yra puikus būdas papasakoti apie dalykus, apie kuriuos nesinori kalbėti banaliai. Ir visas tas kalbinis žaidimas, kas tu būtum, jei aš būčiau… padeda itin subtiliai, jautriai ir originaliai atskleisti tikros draugystės esmę.

W. Erlbruch. Antis, Mirtis ir tulpė (vertė R. Jonynaitė). – Vilnius: VšĮ Odilė, 2018. 32 p.

Ši knyga, kaip jau skelbia ir pavadinime esantis svarbus, gal kiek gąsdinantis ar netikėtas žodis, yra apie mirtį. Apie tai, kaip ji ateina ir pasiima. Apie tai, kad toks gyvenimas. Joje tikrai nedaugžodiaujama, teksto palyginti tikrai nedaug (nors knygos formatas didelis ir įspūdingas), o iliustracijos palyginti minimalistinės, bet tiek daug pasakančios… Knygoje palikta daug tuščios baltos vietos – erdvės jūsų mintims ir jūsų santykiui su šia tema. Sakysite, čia ne vaikams, kam jiems apie tai kalbėti, ateis laikas ir pan. Tačiau… mes nežinome, kada tas laikas ateis. Mums gali nutikti taip, kaip tai ančiai – ją tiesiog apėmė keista nuojauta… Beje, dar apie iliustracijas. Pats mirties vaizdavimas kaip mergaitės, moters, su juoda tulpe už nugaros sukuria paprastumo, neišvengiamumo, įprastumo įspūdį. Kita vertus, jos galva vaizduojama kaip kaukolė – nėra akių, plaukų, lūpų… Taigi tai kažkas mums atpažįstamos, bet tuo pačiu ir svetimo, baugaus… Tačiau kaip natūraliai į Mirtį reaguoja antis! Ji neišsigąsta, ji nepuola slėptis ar skubėti atlikti to, „ko nespėjo“. Ji tiesiog pakviečia mirtį kartu praleisti dar kiek laiko šioje žemės pusėje – ir mirtis mielai sutinka (išsimaudyti, pasikarstyti po medžius, pasigrožėti tvenkiniu). Įdomiai vaizduojamas jų santykis per visą knygelę – iš pradžių mirtis ir antis stovi per didelį atstumą viena nuo kitos, o knygos pabaigoje jos vaizduojamos jau susikibusios rankomis ar net apsikabinusios. Tiesa, antis bando mirties klausti, o kaip ten yra po mirties – ar virstama angelais, ar egzistuoja pragaras, bet mirtis tik paslaptingai atsako „ką gali žinoti…“

Labai talpi, poetiška, o tuo pačiu paprasta ir atvira knyga. Tokių labai reikia, nes yra dalykų, apie kuriuose negalime tiesiog paprastai kalbėti, arba jei kalbame apie juos paprastai, nepasakome kažko labai svarbaus. Tokio svarbaus, kaip anties ir mirties apsikabinimas…

D. Baddiel. Berniukas, kuris galėjo daryti, ką nori (vertė V. Varanius). – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 110 p.

Trumputė (lengvai įveikiama ir pirmokui) knygelė apie tai, kad tik mes patys esame savo gyvenimo šeimininkai ir kartais visų pasaulio taisyklių laikymasis nėra nei sveikas, nei naudingas. Čia pasakojama istorija apima vos vieną dieną (na, jei tiksliai skaičiuotume valandomis, tai tik pusę). Pagrindinis jos veikėjas vienuolikmetis Alfis gyvena pagal tiksliai nustatytą dienos režimą – pradedant atsikėlimu, baigiant ėjimu miegoti ir tokiomis smulkmenomis kaip, kiek laiko pietauti ar vakarieniauti, kiek laiko žiūrėti TV, kiek laiko žaisti ar miegoti. Viskas nustatyta minučių tikslumu, berniukui net nereikia žiūrėti į tėvo paruoštus ant namų sienų prikabinėtus priminimus, nes jis ir taip viską žino atmintinai – ką ir kada turi daryti, be to, viską tiksliai vykdyti padeda dar ir ant abiejų jo rankų esantys du laikrodžiai. Atrodytų viskas čia gerai, tačiau ar į tokius griežtus rėmus įstatytas vaikas gali būti laimingas? Ar gali tapti savarankiškas? Ar turi laiko pasvajoti ar tiesiog nieko neveikti? Tikrai ne… Ir tai suprasti padeda netikėtai Alfio namuose atsiradusi „tūkstančio metų senumo“ auklė ponia Stouns. Žinoma, kad bet burtų čia neapsieisime. Ir be laiko sustabdymo. Juk būtent tada, kai laikas sustoja, galima daryti ką tik nori. O Alfis, pasirodo, ohoho, kiek turi svajonių!

Šmaikšti ir lengvai „suvalgoma“ knygelė, tarsi priminimas, kad gyventume čia ir dabar. Ir gebėtume tuo džiaugtis.

D. Rekis. Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo. – Vilnius: Alma littera, 2018. 224 p.

Smalsiems, nuotykius ir karus mėgstantiems vaikams skirta knyga. Dar tokiems mažiems detektyvams. Nes knygoje teks aiškintis ne vieną paslaptį ir suvesti galus.

Pagrindiniai knygos veikėjai – keisti maži padarėliai kukiai, gyvenantys alyvų krūmuose. Tiesa, seniau kukių būta tik vienų, o dabar jie pasiskirstę į dvi grupes – mėlynuosius ir baltuosius, ir vieni apie kitus yra labai prastos nuomonės, net nebebendrauja, nors juos vienus nuo kitų teskiria mažas upelis, net ir tiltelis yra, tiesa, jis sukrypęs ir juo draudžiama kukiams naudotis, bet… vieną dieną netyčia susitinka du skirtingų krantų kukiai ir nutaria apsikeisti vietomis, kad įsitikintų, ar tikrai jau jie tokie skirtingi ir priešiški… Paaiškėja, kad mėlynieji ir baltieji kukiai labai panašūs ir tik dėl kažkokio seno nesusipratimo nebendrauja, bet… ne viskas taip paprasta, nes pasirodęs Baisuklis (toks mistinis padaras, kurio visi kukiai labai bijo) sujaukia planus ir pakviečia naujus draugus keliauti į nuotykį… Kaip vėliau paaiškėja, tas nuotykis susijęs su pačiu Baisuliu – kažkada buvusiu galingu žyniu, jį atstūmusia laume, tos laumės žuvusiu vaiku ir iš pykčio bei pavydo sukurtais viską naikinančiais padarais gruzdžiais.

Iš tiesų, tai nuo ko prasideda knyga, beveik visiškai nesusijusi su tuo, kaip viskas baigiasi, todėl to painumo ir šalutinių personažų gal net man čia daugoka. Bet nuotykių ir išbandymų stoka šios knygos tikrai neapkaltinsime. Kad nepasiklystumėte, kas su kuo ir kaip susiję, siūlau braižytis planą ar net pasidaryti Kukių karalystės žemėlapį. Bus aiškiau ir… smagiau!

R. Una. Labas, aš Tadas 2. – Vilnius: Alma littera, 2018. 232 p.

R. Uną drąsiai galime vadinti naujomis knygomis ir istorijomis bene gausiausiai pražydusia mūsų literatūros rašytoja. Per paskutinius kelis metus ji parašė bent po kelias knygas ir vaikams, ir paaugliams, už kai kurias jų pelnė reikšmingų apdovanojimų… Šioji, naujausia jos, vaikams skirta knyga – jau antrasis pasakojimas apie antroką Tadą, jo draugę Elzę, vaikystės draugę Kristiną, crazy Tado šeimynėlę, na, ir žinoma, vaikų-tėvų-suaugusiųjų santykius. Drąsiai galime sakyti, kad knygos autorei rūpi ne tik pavaizduoti, kaip tarpusavyje bendrauja vaikai, kaip jie mąsto (tai stengiamasi atskleisti specifiniu žodynu, priartėjama prie vaiko mąstymo, jo kalbėjimo manieros), bet ir (o tai ne mažiau svarbu) kaip bendrauja vaika-tėvai, vaikai-seneliai, vaikai-suaugusieji. Ši knyga yra puikus šiuolaikinio vaikų auklėjimo metraštis, atskleidžiantis, su kokiais iššūkiais šiandien susiduriama šeimoje, bendruomenėje, ir kaip galime juos įveikti.

Kaip ir ankstesnėje knygoje, šioje tęsiama berniukų ir mergaičių draugystės tema. Šįkart jį įvairesnė, nes šalia Tado atsiranda jau dvi – ir labai skirtingos – mergaitės. Nė viena iš jų nenori bendrauti su ta kita. O  viskas dar labiau susimaišo, kai jie visi trys susitinka Žibintų šventėje. Tada ir paaiškėja, ar jiems pavyks išlikti gyviems ir… draugais.

L. Žutautė. Kniūkiai arba Dingusių kojinių paslaptis. – Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

Tai nauja Kakės Makės knygų serijos autorės Linos Žutautės istorija vaikams. Tikiuosi, kad ir jūs puikiai žinote, jog Lina Žutautė ne tik Kakę Makę yra parašiusi (nors būtent šios istorijos ją išgarsino labiausiai!), bet yra iliustravusi daugybę lietuviškų labai gerų vaikų knygų, o ir pati parašius dar kelias istorijas, kad ir apie Ferdinandą ir Pu. Trumpai apie turinį: šeštokai Giedrius ir Liudvikas su kojinių pardavėju Aleksu Čiurna netikėtai sužino, kad žmonių pasauliui gresia didelis pavojus. Grėsmingi padarai sugromulai, mintantys žmonių košmarais, su savo valdovu Tatumu siekia užvaldyti sapnus ir taip pavergti visus žmones – didelius ir mažus. Kad užkirstų tam kelią, jiems tenka leistis į pavojų pilną kelionę Kniūkijoje – šalyje, kurios net neįsivaizdavo egzistuojant… Autorė sako „visada norėjau parašyti knygą, kurioje vyktų paslaptingi dalykai, būtų siaubo elementų, o pagrindiniai įvykiai būtų paremti tikrais nutikimais. Tiesa, tikras nutikimas šioje knygoje tiktai vienas. Neabejoju, kad visi esame susidūrę su paslaptingu kojinių dingimu iš skalbyklės po skalbimo… Taigi, kur vis dėlto jos dingsta?“

Turiu pripažinti, kad knyga… nepaprastai gera! Aš negalėjau atsistebėti L. Žutautės fantazija, visų smulkmenų apgalvojimu (veikėjų pavardės, aprašymai, bruožai, santykiai…), lengvu ir suprantamu rašymu. Knygoje įvykių tikrai labai daug, tačiau niekas nesusipainioja, įtampa auginama pamažu, smalsumas didėja su kiekvienu puslapiu. Vienintelis tik minusėlis šiai knygai – man joje labai labai trūko iliustracijų. Taip knietėjo kiekvieną puslapį verčiant taip ir išvysti kniūkių nosis it bulves, iš kojinių besiritančius mažuosius kniūkius ar baisiai išbalusį ir svetimą Tatumą… Žinot, ir dar. Būtų nepaprastai gerai, jei pagal šią knygą atsirastų filmas ar filmukas – tokia nepaprasta ir įdomi istorija laisvai galėtų tapti puikiu vaizdiniu!

Skanavo ir skaitė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *