Šiandien yra toks populiarus pasitikėjimo komandoje skatinimo pratimas. Žmogus užlipa ant stalo ar kėdės, susideda rankas ant krūtinės ir krenta nugara žemyn. Jis žino, kad jam už nugaros yra komandos nariai, kurie būtinai jį pagaus. Nepaisant to, vis vien nėra paprasta tam ryžtis, nes krenti ir nematai tų, kas tave išgelbės, gali tik pasitikėti, kad jie yra.

Žmogaus santykyje su Dievu nemažai panašumų į šį pratimą. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1) – teigia apaštalas Paulius. Iš teologinių knygų žinai, kad Dievas myli tave stipriau nei bet kuris tau artimas žmogus, tačiau vis vien bijai, kad vietoj rūpestingų ir stiprių rankų tavęs laukia žiaurus smūgis į grindis, skausmas ir traumos.

Neretai mes bijome dvasinio augimo, nes šiuo metu gyvename ramų, harmoningą gyvenimą, kurio nenorime prarasti, baiminamės Dievo įsikišimo, Jo „operacijos“. Dvasinis augimas dažnai įsivaizduojamas kaip perėjimas per kančią ir netektis. Tačiau tokioje baimėje esama keisto prasminio kūlversčio. Mes nesusimąstome, kad būtent ramybė, harmonija mūsų gyvenime ir yra Dievo dovana. Na, o tai, ko bijome – išbandymai, kančia, netektys – didžiąja dalimi yra dėsningi mūsų nuodėmių padariniai. Tačiau ir juos Dievas įleidžia į mūsų gyvenimus ne kaip kokį nors karminį srautą, bet tik tiek, kiek reikia mūsų pačių naudai – kaip karčius, bet būtinus vaistus.

Bažnyčia vadina Dievą kantriu ir gailestingu, nes „Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“ (Ps 111, 10). Būtent taip Dievas dalyvauja žmogaus likime. Jis mus uždengia nuo sprogusių nuodėmės minų, ant kurių užlipame kasdien, skeveldrų.

Dvasinio gyvenimo dėsniai tokie pat realūs kaip ir biologiniai, cheminiai ar bet kurie kiti. Jei nušoksi nuo aukštai esančio balkono – susilaužysi koją, jei įkiši ranką į ugnį – nudegsi. Užmigsi girtas šaltyje – gausi inkstų uždegimą. Lygiai taip pat būna, kai pažeidžiame dvasinio gyvenimo dėsnius. Kitų žmonių smerkimas, pavydas, melas, puikybė, abejingumas kitų nelaimėms – visa tai ir daugelis kitų mūsų nuodėmių jau seniai būtų mus pražudę, jei ne Dievo įsikišimas, apsaugantis nuo mirtinų padarinių. Na, ta nedidelė dalis padarinių, kuriems Jis leidžia visgi mus pasiekti, vadinama išbandymais. Kai bijome, kad Dievas mums siųs išbandymą, primename žmogų, kuris išgėrė sieros rūgšties stiklinę, užkando keliais šaukštais žiurkių nuodų, bet vis vien, padedant Dievui, išliko gyvas, guli lovoje ir nuogąstauja, ar nepasiųs jam Dievas slogos ar migrenos dvasiniam augimui.

„Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas.“ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas“ (Jok 1, 13–14). Šie apaštalo Jokūbo žodžiai paprastai ir suprantamai paaiškina, kodėl mus užgriūva nelaimės, ir tai, kiek Dievas su tuo susijęs. Jis nė kiek su tuo nesusijęs, Dievas nieko negundo. Na, o geismu šiuo atveju vadinami visi žmogaus širdies judesiai nuodėmės link. Tiesa, būna situacijų, kai žmogaus kančios nėra jo nuodėmingo gyvenimo padariniai. Visi mes sąveikaujame tarpusavyje, mūsų likimai persipynę ir todėl neretai žmogui tenka nukentėti ir nuo kito nuodėmės padarinių. Kartais mūsų nuodėmių ir mus ištikusių nelaimių ryšys akivaizdus, tačiau dažniausiai visi sąryšiai kur kas sudėtingesni ir atsekti jų praktiškai neįmanoma.

Labai svarbu atsiminti ir tai, kad Viešpats Jėzus ne tik paprasčiausiai gina mus nuo kančių. Visus žmogaus nuodėmių padarinius Jis prisiėmė sau, priimdamas kankinystę ir mirtį ant kryžiaus. Kai krikščionys kalba apie dalyvavimą kryžiaus kančioje, čia nėra kalbama apie kokį nors dvasinį tobulėjimą, mes paprasčiausiai prisiimame bent jau nedidelę dalį viso skausmo ir kančių, kuriuos sukėlė mūsų pačių nuodėmingas elgesys. Veikiausiai tikrai komfortiška būtų visą gyvenimą slėptis už Viešpaties Kryžiaus. Tačiau tai nesąžininga, net matuojant žmogaus masteliu. Mes išduodame, o padarinius patiria Dievas. Jis suteikia mums galimybę imti savo kryžių ir sekti paskui Jį. Atkreipkite dėmesį, Jis ragina imti savo, o ne kieno nors kito kryžių. Ir tik tiek, kiek turime jėgų jį nešti. Tuo pat metu Jis visada yra šalia ir prireikus yra pasiryžęs padėti kiekvienam.

Minėtame komandos stiprinimo žaidime tu turi kristi nugara į kolegas, pasitikėdamas, kad jie ten yra ir tave pagaus. Tereikia pasiryžti ir padaryti tai. Kai ištinka bet kokia nelaimė, mes taip pat galime pasitikėti Dievu. Žengdami į jo išbandymą, įveikdami nežinomybės baimę, mes staiga pajuntame, kaip rūpestingai Jis mus saugo pačiose sunkiausiose gyvenimo akimirkose. Tai yra krikščionio gyvenimas tikėjimu.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *