Apie kūrybą, laisvę, Lietuvos praeitį ir ateitį, ir apie seserį Nijolę Sadūnaitę – interviu su aktoriumi ir muzikantu Gediminu Storpirščiu.

Neseniai pristatėte naują kompaktinę plokštelę „Metų laikai“. Kokias istorijas pasakojate savo naujose dainose?

Albumui pavadinimą padiktavo Rimvydo Stankevičiaus tekstai. Ten yra Velykos, Vasarvydis, Vėlinės ir Kalėdos. Tai pirmas toks mano ciklas, kurį rašiau gal dešimt metų. Ir jis pagaliau baigtas.

Į albumą sudėtos dainos, kurios netilpo į kitus. Jos buvo pamestinukės, vis nerasdavo sau vietos – tai surinkau, sušlaviau iš visų pašalių. Bet, ko gero, tai geriausias mano albumas. Bent jau draugai, kurie domisi mano kūryba, sako, kad tai yra kitoks albumas. Jame aš toks, koks esu dabar.

Kaip gimsta daina? Koks jūsų kūrybos procesas?

Pradžia yra poetų tekstai. Pirmiausia – jisai man turi pradėti kalbėti, mane paliesti. Čia, matyt, iš vaikystės ar paauglystės atėjęs įprotis. Juk sovietmečiu su draugais dalindavomės eilėraščiais, knygomis, kurias tuo metu buvo sunku gauti. Daugybę klasikos kūrinių perskaičiau nakčiai ar porai naktų gavęs prastai atšviestą ar ranka perrašytą tekstą: M. Bulgakovo, N. Gumiliovo ar kitų.

Tad, visų pirma, esate poezijos mėgėjas.

Pats nerašau dainoms tekstų, nors esu išleidęs poezijos knygutę kartu su kino režisiere Giedre Beinoriūte „Laiškai karaliui“ – ten yra keli mano tekstai, bet aš mūsų poetų kūryboje randu viską, ko man reikia. Jų tekstams, kurie mane liečia, rašau muziką ir tokiu būdu, kaip jaunystėje, dalinuosi su klausytojais.

Pažįstu ne vieną bičiulį, poetą, kuriam padėjau atrasti, suprasti ar pamilti tam tikrus autorius. Tai džiugina.

O kaip su melodija – laukiate, kol galvoje užgims pirmosios natos, skambesys, ar imate į rankas gitarą ir bandote kurti?

Reikia prisipažinti – aš nesu baigęs jokių muzikos mokslų. Esu intuityvistas ir klaidžioju po garsų naktį, kol randu slinktis, jungtis, kurios leidžia tą, būtent tą, tekstą pasakoti. Tad – jokių išankstinių taisyklių.

Paskutiniu metu rašau retai – dainą kitą per metus. Aš jau prirašiau nemažai dainų (13 autorinių albumų, o dar rinkiniai) ir man visai nesinori kartotis.

Esate labai įvairiapusiškas kūrėjas. Kur jaučiatės geriausiai: kine, teatre ar su gitara?

Negaliu atskirti šitų dalių, tai yra skirtingos to paties medžio šakos. Ir bet kuri veikla, ar tai būtų, kaip minėjote, teatras, kinas, muzika, visuomeninė veikla, ar darbas su jaunimu – jos visos keičia mane kaip asmenį ir tokiu būdu persilieja į kitą kūrybos šaką.

Matyt, esu smalsus ir pasaulis mane vis kviečia nustebt, atrast, pasidžiaugt. Tuo ir dalinuosi.

Koks jūsų sukurtas vaidmuo jums brangiausias, ar galbūt padarė jums daugiausiai įtakos?

Nėra aktoriaus, kuris nori suvaidinti blogai. Ir kiekvieną vaidmenį aktorius pripildo maksimaliai, kiek gali tuo metu. Todėl tikrai ačiū likimui, kad turėjau pakankamai darbo kine, teatre, išleidau daugybę albumų ir tai žymėjo tam tikrus mano kelio etapus. Jeigu užsimerkčiau, įžiūrėčiau daugybę praeities veidų. Ir, nežinau, gal kada nors iškeliavęs kalbėsiuos su savo personažais.

Kadangi neseniai kino teatruose išvydome filmą „Grąžinti nepriklausomybę“, kuriame jūs įkūnijate Joną Basanavičių, norisi sužinoti, kokį J. Basanavičių pažinote, ruošdamasis vaidmeniui? Koks tai buvo žmogus?

Lietuvai skirtasis. Žmogus, savo asmeninį gyvenimą paaukojęs tėvynei. Jo dėka mes turime nepriklausomybę – ne veltui jis vadinamas Tautos patriarchu. Ar gali būti kas sakraliau?

Aišku, ne jis vienas buvo, bet jis iniciatorius. Daugybė žmonių iki jo bandė, bet nelabai jiems sekėsi, o jis buvo tas žmogus, kuris sugebėjo burti aplink save kitus ir pažadinti, pajusti, ko reikia tam laikui.

Gyvenimas jam pašykštėjo asmeninės laimės, arba jinai buvo labai trumpa – ryški, bet trumpa. O toliau visą savo širdies karštį, gabumus jis sąmoningai aukojo Lietuvai. Jeigu jis būtų sulaukęs šiemet minimo 100-mečio, aš manau, jis džiaugtųsi, kad Tėvynė vis dar laisva.

Kokia šio filmo, o ir apskritai kūrybos, paskirtis? Ar kūryba privalo įkvėpti, privalo sukrėsti, pradžiuginti – ar ji nieko niekam neprivalo?

Man atrodo, kad menas turėtų bent jau kelti klausimus. Man asmeniškai nelabai įdomūs tuščiaviduriai meno kūriniai, kur svarbūs patys atlikėjai, o ne tam tikros mintys. Kalbant apie šį filmą, turbūt paskutinysis monologas paaiškina, kodėl kūrėjai jo ėmėsi.

Kitas dalykas – man labai neramu, kad net šventės akivaizdoje mes vis rečiau bedrįstam pajuokauti, nusišypsoti, o vietoj to garsiai rėkiama, kad žmogus kažką labai myli – aš tuo netikiu. Lietuvos šimtmetį reikia švęsti darbais. Pilna statinė tyliai rieda, o tuščia garsiai skalambija. To garso aplinkui labai daug.

Domanto Razausko nuotrauka

Ko reikia, kad žmogus galėtų kurti? Kokios tam būtinos sąlygos?

Tylos. Ir gyvos širdies. Viskas.

Ar pastaraisiais mėnesiais pasipiktinimą ir nusivylimą sukėlęs žurnalų plėšymas tam esmingai trukdo?

O jums tai neprimena praeitam amžiuj buvusių įvykių, kada žmogus sureikšmina įstatymo raidę ir pamiršta žmogiškumą? Kada pilki žmogeliai savo puikybę patenkina žemindami kitą žmogų, kada dingsta pagarba kitam ir orumas. Yra daugybė atvejų, kur peržengiamos ribos. Man tai nepriimtina, kelia juoką. Juoką arba graudžią šypseną.

Vien draudimais, gąsdinimais ir grasinimais nieko nepadarysi. Tai yra silpnybės demonstravimas.

Kokia jums atrodo mūsų visuomenė – ar daug joje silpnybės?

Labai daug materijos, daug išorės, triukšmo, didžiulis tempas. Reikia turėti dvasinės stiprybės, kad visa tai atlaikytum, kad galėtum pasitraukti į šešėlį ir išgirsti save kaip žmogų, savo tikruosius poreikius, pagaliau užduoti sau klausimą – ką tu čia veiki šitoj žemėj?

Bet vėlgi, kiekvienas renkasi, ką nori matyti: pustuštę stiklinę, ar puspilnę. Aš visų pirma stengiuos matyti tai, kas yra gražu.

Ką gražaus matote?

Jaunimas gražus. Miestai po truputį gražėja, tvarkosi. Yra talentingų kūrėjų, mokslininkų įvairiose srityse. Mūsų žemė derlinga talentams. O mokytojų juk nedaug reikia. Kartais pakanka rasti kelis žmones, kuriuos galbūt net stebi iš šalies, iš toli, bet tau tiesiog lengviau kvėpuoti, kai žinai, kad jie kartu dirba šioje žemėje.

Ir visgi atrodo, kad Lietuva išgyvena didžiulį autoritetų – žmonių, iš kurių būtų galima mokytis ar paskui kuriuos sekti – stygių. Kas buvo jūsų mokytojai ir autoritetai?

Yra toks dėsnis: kai žmogus pasiruošęs – jis sutinka Mokytoją.

Pirmiausiai – šeima. Augau mylinčioje aplinkoje. Pirmas mano sutiktas išmintingas žmogus – iš tikrųjų išmintingas – buvo močiutė, tėvo motina. Per gyvenimą nesuradusi nei vieno priešo. Aš turėjau tėvuką ir mamą, kuriuos labai myliu ir gerbiu. Tėtis, beje, iš to paties krašto, kaip ir Basanavičius – ten gi ypatingi žmonės gimsta.

O toliau – daugybė. Džiaugiuosi, kad aš gyvenau tuo pačiu laiku kaip poetai Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Donaldas Kajokas, dainų autorius Vytautas Kernagis, kompozitoriai Bronius Kutavičius, Julius Juzeliūnas ir daugybė daugybė kitų. Aktoriai Bronius Babkauskas, Stasys Petronaitis, Antanas Šurna, Rūta Staliliūnaitė, dainininkė Veronika Povilionienė… Daugybė, ištisa kariuomenė…

Šiemet minime Sigito Gedos mirties 10-ąsias metines. Ar jums teko S. Gedą asmeniškai pažinoti?

Nebuvau jo šeimos draugas, tačiau kartą mane pakvietė kartu vykti į vienos jo knygos, išverstos į švedų kalbą, pristatymą Švedijoje. Tuo metu neturėjau nė vienos dainos Sigito tekstams. Paskambinau jam, susitikome. Kadangi nebuvo klausęs mano dainų, aš jam grojau. Pasiklausė, atnešė savo knygą ir aš parašiau kelias dainas. Tada kartu iškeliavome ir galiu iš tos kelionės pasakyti, kad tai buvo nepaprastas eruditas, mūsų poezijos revoliucionierius.

Žinau, kad poetai iš Suomijos, Islandijos, Danijos, Švedijos – savo kraštuose žinomi, tik aš nebepamenu jų pavardžių, vertė Sigito Gedos poeziją į skandinavų kalbas ir jis po to buvo pristatytas Nobelio premijai. Ir pateko į antrą turą. Jo poeziją vertę poetai sakė: mes nusiimam skrybėles prieš šitą lietuvišką išminčių.

Kartais mums reikia išvažiuoti į užsienį, kad galėtume įvertinti patys save. Taip buvo pripažintas Eimuntas Nekrošius – tik kai išvažiavo. Dabar jau esam pripratę, kad jis klasikas, bet pažiūrėkite į jo kūrybos pradžią: pusę metų po „Dėdės Vanios“ besitęsusi diskusija, kad tai ne Čechovas, kad taip statyti negalima.

Mums reikia, kad kažkas iš šalies pasakytų. Panašiai ir su Sigitu Geda. Tiesiog reikia daugiau žiūrėti žmogaus darbus, o mes labai mėgstame knaisiotis po asmeninį gyvenimą – bet juk šventų žmonių nėra šioj žemėj, jie neateina į žemę.

Ši tema pastarosiomis savaitėmis vėl iškilo visu smarkumu su vadinamaisiais #metoo skandalais – ar skirti kūrėjo darbus nuo jo asmeninio gyvenimo.

Teismuose yra išklausomos abi pusės, o tai, ką dabar daro žiniasklaida, verčia klausti, ar dar turime rimtą, analitinę žiniasklaidą, ar tiktai geltoną literatūrą, kuri sublizga, bet labai greitai šiukšlines puošia.

Niekas nežino, kas kam skirta šiame pasaulyje – sakoma, kad negali atsisakyt terbos ar ubago lazdos, bet man kelia liūdesį visas šitas dažniausiai anoniminis apatinių rūbų paradas. Jeigu daliai žmonių to reikia, aš to nepakeisiu, bet tai yra skurdo demonstravimas. Vidinio skurdo.

Ar jūs, kaip kūrėjas, susiduriate su tuo, kad žmonės linkę ne tik grožėtis kūriniais, bet idealizuoti patį kūrėją ir jo asmeninį gyvenimą?

Taip ir turėtų būti. Šiek tiek anksčiau nuskambėjo klausimas, ar menas, kūryba turi kažkur vesti? Taip. Ir kūrėjai žino, kad jie gyvena padidinto dėmesio rate – jie yra labiau stebimi, atpažįstami. Tokia yra šito kelio kasdienybė ir kūrėjas turi tai žinoti.

Bet vienas mokytojas yra pasakęs: kas be nuodėmės, meskit akmenį į mane. Tai ir norėtųsi paklausti tų, kurie taip gardžiuojasi skandalais: o jeigu į patį pažiūrėjus pro padidinamąjį stiklą?

Aš tikiu, kad visada galime rinktis. Visada. Todėl tokia svarbi sesers Nijolės Sadūnaitės mėgstama frazė: nebijok. Baimė yra pirmas žingsnis į išdavystę. Šituos žodžius reikėtų kartoti, jie turėtų būti mūsų laikraščiuose.

Pastaruoju metu daug kalbėta apie idėjas Lietuvai. Ko jūs norėtumėte Lietuvai?

Aš labai linkėčiau Lietuvai išsaugoti švarią kalbą. Tai ir vienas Justino Marcinkevičiaus mums paliktų priesakų, palinkėjimų. Tai būtų graži dovana ateinančiam šimtmečiui.

Pasivaikščiokit po Vilnių, paskaitykit pavadinimus, pasiklausykit, kaip šneka jaunimas. Aš nelabai suprantu, kodėl mūsų Vilnius taip gausiai apkabinėtas angliškais pavadinimais, lyg mūsų kalboje trūktų vaizdingų žodžių? Prancūzai, japonai, ispanai kraipo galvas: kodėl išskiriama viena kalba šalies, beje, išėjusios iš Europos Sąjungos? Madinga dabar idėjas skolintis iš kitų šalių, miestų ir čia atkartoti? O kur yra mūsų žmonių, čia gyvenančių talentingų žmonių savitos ir savarankiškos idėjos? Kodėl juos reikia stumti į pašalius?

Kalba gyva tada, kai yra kuriama. Gyva tauta turi stiprybės kurti savo kalbą. Tai daro poetai, rašytojai, kiti kuriantys žmonės.

Mūsų kalba yra turbūt seniausia gyvoji kalba pasauly, o mes nelabai suvokiam, ką turim, kokį palikimą esame gavę. Įsiklausykit į mūsų kalbą, skaitykit J. Tumą-Vaižgantą, J. Žemaitę, J. Meką, egzodo kūrėjus, pagaliau senąsias pasakas ar liaudies dainas – jūs apsvaigsit nuo kalbos grožio, vietoj kitokių svaigalų.

Aš net siūlyčiau surasti būdą, kaip paskatinti žmones, kurie kuria kalbą – tokius žodžius, kaip „dūzgės“. Nuostabus, taiklus ir prigijęs žodis. Reikėtų skelbti konkursus ir kasmet geriausius apdovanoti. Tai vyksta daugely kitų šalių.

Po visą Vilnių išsibarstę stendai su feisbuko žvaigždėmis, o po kiekvienos jų nuotrauka parašyta: švęsiu Lietuvos šimtmetį, nes… Reikia užbaigti štai tokį sakinį. Kaip jūs užbaigtumėte?

Todėl, kad aš čia gimiau, todėl, kad man tai brangu. Man svarbu dabartis, man svarbu istorija, kultūra. Šventes reikia švęsti – taip parašyta Šventrašty.

Bet pats klausimas tuose plakatuose yra neteisingas: kam švęsti 100-metį? Neturi kilti klausimas – kam. Turime klausti – kaip.

Prisimenant susitikimą su Laisvės premijos laureate s. Nijole Sadūnaite Valdovų rūmuose, kurį jūs vedėte, ir jos pasveikinti atėjusią didelę žmonių minią – kokia sesers Nijolės sėkmės paslaptis? Kodėl tiek daug žmonių ją myli, palaiko?

Todėl, kad tai yra sesuo Nijolė. Negali sukviesti per jėgą tiek žmonių. Nežinau, ar pamenate Justino Marcinkevičiaus laidotuves. Laisvoje šalyje eilės po 2-3 valandas tiktai tam, kad atsisveikintų, pareikštų pagarbą. Žmonių taip elgtis nepriversi. Tai rodo, kad mūsų žmonės girdi, mato, mąsto. Ir jie patys pasirenka.

Ko iš sesers Nijolės galima pasimokyti? Kokiam gyvenimui ji įkvepia?

Prasmingam. Nijolė gyvena širdimi. Jeigu tėvai išlydėdami vaiką sakytų ne „elkis protingai“, o „elkis širdingai“ – šitas pasaulis pasikeistų. Mes nepadarytume keturių penktadalių klaidų. Nijolė gyvena širdimi, elgiasi taip, kaip sako širdis. Kartais beprotiškai. Bet jinai kitaip negali.

Žmonės šalia jos tampa geresni. Nijolė yra žmogus, kurį visada miela sutikt, kurį norisi sutikt. Ir net žinoti, kad ji šiuo metu gyvena, yra didžiulė dovana.

Jinai vėlgi yra mums skirtoji – ypatingas žmogus, tik nežinau, kiek žmonių tai supranta. Toks įspūdis, kad mes atidėliojame iki paskutinės akimirkos, kada jau reikės atsisveikinti, ir tik tada pagaliau suprasime, koks tai buvo žmogus. Norėtųsi palinkėti, kad tas supratimas ateitų šiek tiek anksčiau.

O kaip jums mintis, kurią sesuo Nijolė išsakė vos sužinojusi apie jai paskirtą Laisvės premiją – kad apdovanojimą reikėjo skirti partizanams?

Jinai gyveno tuo laiku ir matė, kaip ten buvo. Manau, kad partizanai turėjo daug įtakos jos sprendimams, pasirinkimams.

Tai buvo baisus laikas, bet ir unikali istorija. Lietuviai, neturėdami kalnų arba didelių urvų, šitiek laiko priešinosi sistemai. Išėjo geriausi, šviesiausi mūsų žmonės. Kitus išvežė…

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, 26 metų, savo dienorašty rašė: ką jie mums padarys, jeigu mes mirti nebijom? Kuo dar gali gąsdinti tokį žmogų? Iš tikrųjų, Lietuva didvyrių žemė.

Tikrai neatsimenu, kas pirmasis paminėjo tai, kad partizaninis judėjimas, paskui disidentai, politiniai kaliniai, turi tiesioginį ryšį su Sąjūdžiu – taip perduota estafetė. Mano giliu įsitikinimu, nebūtų jų – nebūtų Sąjūdžio, negyventume laisvoj šaly.

Dabar dar turime partizanų, tremtinių, disidentų. O ateinančios kartos, žmonės, kurie gimsta dabar – kaip jiems reikės suaktualinti istoriją? Ar jiems visa tai gali būti įdomu ir artima?

Viskas ateina iš šeimos, iš aplinkos. Pirmieji mokytojai yra šeimoje, paskui mokykloje. Yra, ir toliau bus kuriama daugybė informacijos priemonių susidomėjimui žadinti.

O kol yra galimybė – reikia kviesti seserį Nijolę po visą Lietuvą. Aš, manau, jinai turėtų būti laukiamiausias svečias, nes tuo, ką ji papasakos – niekas nesuabejos. Tai unikali patirtis. Ir kas žino, kiek širdelių ji palies, pakylės. Tai būtų nuostabi dovana Lietuvai 100-mečio proga: 100 susitikimų su Nijole.

Tiesiog paklauskite jaunimo, kiek jie žino Lietuvoje žmonių, kurių ieškojo popiežius. Ne jinai ieškojo – popiežius siuntė kardinolą surasti Nijolę Sadūnaitę. Suraskite žmogų Lietuvoje, apie kurį Amerikos prezidentas R. Reiganas būtų pasakęs: jeigu nebus šito žmogaus susitikime, aš neatvažiuosiu į Maskvą. Suraskite!

Kaip manote, kodėl mėgstama užsipulti ir purvais drabstyti žmones, kuriuos daugybė lietuvių taip myli ir kurie tą meilę yra užsitarnavę su kaupu, kaip sesuo Nijolė ar Justinas Marcinkevičius?

Matyt, galioja dėsnis, kad jeigu medis yra truputį aukščiau miško – ten stipriausi vėjai.

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *