Iš dzūkiškojo dienoraščio

Darbštumo ir tingėjimo esmė

Lyja. Ramus ir nešaltas lietus. Sustoju prie Uzdilos bityno ir atsigrįžtu į kaimą. Už Nemuno tamsuoja pušynai. Niekur dar nematyt geltonos spalvos, dar miškais neateina ruduo. Netikėtai sudunda varpai, sudrebindami slapčiausias požemines glūdumas šioje panemunių jotvingijos pusėje. Klausausi aidaus, ekologiškai valingo, aplinką gryninančio varpų gausmo. Aišku, kad prasideda švento Baltramiejaus atlaidai. Štai ten dabar man ir derėtų būti – šventadieniškai iš arti įsižiūrėti į šių ir tolimesnių apylinkių žmones, susispietusius maldai. O žvelgiu iš tolo. Dažniausiai taip ir nedrįstu įsimaišyti tarp visų: nors man ir rūpi žinoti, kaip sodiečiai gyvena, kaip sugeba šventoje bendrystėje laikytis, bet kažkodėl vis atrodo, kad žymiai geriau, jei manęs niekas nė nepastebi, o aš vis dėlto šį tą regiu. Daug to artumo nereikia – kai eini kasdien tais pačiais takais, nemažai nūdienės esmės galima atspėti net ir jokio šnekaus vietinio nesutikus. Pati aplinka viską gyvai perteikia. Čia tikriausiai yra panašiai kaip ir miško žvėrių takuose: nematai tave dominančio keturkojo, bet vienas kitas ženklas pasitaiko savaime iškalbingas.

Negaliu atsikratyti ir dar vienos minties: man regis, kad vienoks ar kitoks bepasirodytų vietiniams žmonėms nelauktas atklydėlis, tačiau net ir tuos netikėčiausius, gal tik jam vienam tereikalingus profesinius atradimus ir gyvenimiškuosius išbandymus viename ar kitame kaime jis vis vien labiausiai stengsis pateisinti savo kasdieniu darbu ir paprasta, bendražmogiška viltimi, kad gal būt visi tie vietiniai, tie nauju atvykėliu nelabai pasitikintys senbuviai, pamažu pradės darytis geresni – ir asmeniškai sau, ir aplinkiniams kaimynams, ir tam neaiškaus plauko pribuvėliui, tartum iš miesčionių automobilio išsprūdusiam ir prie piliakalnio pasilikusiam katinui. Kitaip tariant, tavo naujakurišką atėjimą į kaimą galima suvokti kaip sėkmingą likimą tiktai tuomet, kai tikiesi ir sulauki būtent tokio aplinkinių gerumo, tai yra natūralaus pakantumo ir palankumo tavo gyvenimui. Niekas juk nenori, kad jo kaimynas pasirodytų esąs valkata, vagis, tinginys ar brakonierius. Todėl gal po kurio laiko net ir patys nepalankiausieji, vienaip ar kitaip besvarstydami ir aptarinėdami,  pagaliau sugebės įsitikinti, kad tokiam neaiškiam atėjūnui, nežinia ko čia šitaip atkakliai užsibuvusiam, tačiau iki šiol vis dar saviškiu netapusiam, kiekvienas pavasaris vis dėlto nepašykšti kažkokių naujų, tik jam vienam svarbių atradimų, kurių jis nė už jokius pinigus nesulauktų jokiame didmiestyje. Tikriausiai neabejoja žmogus tarnybiniu savo gyvenamos vietos pasirinkimu ir tiki, kad jo nepratinginiautų metų kasdienėje veikloje vis stipresni ir išnašesni darysis kruopščiai pasodintieji medeliai, kad neišnyks upelio krantuose godojami augalėliai, o gal ir kokia gausingesnė grybų banga pagaliau atplūs ir draugiškiau nuteiks visus aplinkinius, savus ir svetimus, kaip kad ir priklausytų nuo seno grybingose vietose… Niekas jam nedraudžia tokiomis šviesesnių vilčių valandomis tikėtis malonesnio vietinių žmonių atlaidumo ir nesibodėjimo jo atsiskyrėlišku, tegul kartais ir nepritariamai apkalbamu, velniaižin ką vis rašinėjančio gamtos stebėtojo gyvenimo būdu. Bet atėjūnas gamtininkas juk irgi gali turėti savotiškų pageidavimų: gal tas ar anas jo kaimynas ramiais sekmadienio vakarais nebesitrankys girtas su bjauriai dūmijančiu motoroleriu, o gal ir tas kitas tolimesnis ūkininkas paslapčiom nebeveš ir nebekraus ant miško samanų savo tvarto suplėkusių šiaudų, arba gal iš kapinių sugrėbstyti lapai nebebus maišomi su nerūšiuotais atitarnavusių žvakių stikliniais ar plastikiniais įdėklais… Gal… Bet gi, metams nestovint vietoje, tenka pripažinti, kad tokie pernelyg priekabiai viską matančio gamtmeldžio pageidavimai ir lieka tik pageidavimai. Gal kažkas ir keičiasi, – gal bailesnis brakonierius iš atsargumo ir taps jau tik naktiniu vagimi, o paliegęs, bet gyvenimo nartumo dar nepraradęs senbernis mažiau berėkaus pravažiuodamas girtas todėl, kad sensta, – tačiau pabandyk tu priekabiausio ekologo žvilgsniu įžiūrėti, kaip iš vietinio tinginio pasidaro darbštuolis! Pamatyk bent vieną tokią metamorfozę – ir galėsi džiaugtis, kad slapta atėjūniška tavo viltis pildosi…

Tinginystės formų yra daugybė. Štai apyjaunis vyras, tikras burliungis, kilnodamas alaus bambalį, vis kartoja savo paradoksalią išpažintį: „Nežinau… Ko nežinau, tai nežinau!..”. Tai ir yra  maksimalistinis jo geibstančios gyvasties credo, o ir paskelbiamas vis grėsmingesniu balsu, pritariant sugėrovo liūdnam žagsėjimui, kai to alaus bambaliuose lieka vis mažiau… Taip, šitokių nieko nežinančių ir nieko žinot nenorinčių, matyt, išlieka visados tiek pat. Nesvarbu, kad kai kurie taip ir nusigaluoja, nieko dirbti nebepajėgdami ir ničnieko nebežinodami. Atsiranda kiti nežiniukai, buratinai ir čipolinai. Gal ir mieste tokių skaičius nesikeičia, tiktai ten viską sunkiau įžiūrėti. Sunkiau atskirti, kuris tikras tinginys, o kuris tik apsimeta. Gerai tingėti irgi sugebėjimas. Reikia ir tam tikro stažo. Keičiasi valdžios ir darbo įstatymai, o tikras tinginys lieka ištikimas savo pasaulėjautai: jis nedirba. Jis niekada nedirbo, todėl ir šiandien nedirbs. Ir dar šit kaip jis tau gali atkirsti: tu dirbi, o aš nedirbu, todėl turėtum man duoti, ko prašau. Kažkas iš literatų, girdėjau, labai rimtai skundėsi, kad poezijos gerbėjų nepadaugėjo, nors jau praėjo ketvirtis amžiaus po to, kai geram poetui nebereikia kalbėti alegorijomis. Įdomu būtų šitokią poezijos skaitytojų nepadaugėjimo   nuorodą susieti su akivaizdžiu sociologinės apskaitos faktu, kad ir tinginių išlieka vis tiek pat. Gal čia yra koks stebėtinai pastovus tautos išsilaikymo rezervas, kurio negalima judinti. Tarsi kokie durpių klodai Čepkeliuose: žinai, kad jie ten slūgso, tau lyg ir ramiau tai žinant, o pabandyk tuos klodus pajudinti – ir nebeturėsi nė paties raisto.

Ko gero iš tikrųjų reikėtų dažniau pasižiūrėti, kaip darbuojasi bitės. Kasdienis jų triūsas – skristi ir skristi prie žiedų. Kai kurios, tiesa, neskrenda, lieka dirbti aviliuose. Tranai nieko nedirba, todėl juos bitės pašalina iš avilio. Medunešės bitės į avilį grįžta ne tuščiomis. Net ir dabar, kai didysis medunešis jau praėjo. Išropojusios iš avilio darbininkės pakyla gal pora metrų aukštyn ir lekia sau. Čia aš visada jaučiu, kad bičių skridimo takas yra aukščiau mano galvos. Todėl nebaugu sustoti, pasižiūrėti ir pasiklausyti. Ir ypatingą kvapą užuosti nesunku. Visuomet šiame Svetulevičiaus miškelio pakraštyje laikosi stiprus, geras kvapas.

O ką ten veikia prie mėlyno avilio viena besisukiojanti bitė? Taip greitai skraidžioja šen ten, tarsi šoka. Ė, taigi čia tikriausiai ir yra vadinamasis bitės šokis, ir, ko gero, jis skirtas nusakyti kitoms bitėms, kur nauji žiedai atsirado. Bitės šokis yra tarsi raštas, pranešantis konkrečią žinią. Bežiūrint prapuola ore siaučanti bitukė, bet po minutės ir vėl atsiranda. Ir vėl siaučia. Išlenda iš avilio darbščių draugių kuopelė ir kyla aukštyn, į tą šokėją tarsi nekreipia dėmesio, o toji kažkodėl visokiais hieroglifais vis sukasi prieš pat avilį. Nežinau, ką galvoti, reikės palaukti bičiulio Uzdilos paaiškinimo. Bet staiga su šypsena prisimenu, kad vieną sykį panašiai kaip šitas zigzagais besisukinėjantis vabzdžiukas netikėtai pasinešė šokti toks rusvaplaukis bernaitis Audrius. Tai buvo toli nuo čia, pačiame Lietuvos pakrašty, Kabelių kaime. Visi mačiusieji tvirtino, kad breiką vaikinas šoka profesionaliai ir kad būtent tam šokiui jo smagi figūra labiausiai tinkanti. Audrius iš tiesų viską daro linksmai, greitai ir, sakytum, nerūpestingai, bet pasižiūrėjęs į tą savotišką jo būdo lengvumą, tuoj pat pagalvoji apie motyvuotą jo užsimanytos ūkinės veiklos perspektyvą ir gal net apie drąsų polėkį gyventi kaime. Ir kaip tad patikėtum, kad jis kilęs iš Kauno? Buvo miesčionis ir breiką puikiai šoka, o dabar štai tau – didžiulės avių kaimenės šeimininkas ir sūrių spaudėjas! Jis taip ir apibūdina kasdienį savo gyvenimą: jam pats didžiausias džiaugsmas yra dirbti, nesvarbu ką – malkas skaldyti, karves melžti, mėšlą mėžti.

… Nuaidėjo virš didžiulės parapijos apylinkių net iki pat Uzdilos bityno atgaudžiančių varpų dūžiai. Ir netikėtai atnešė man svarbų priminimą: nejučiom suskaičiavau penkioliką dūžių, o juk praėjo penkiolika metų, kai aš čia šitaip vis kylu ir kylu į tą patį kalną, vis kažko žvalgausi, vis kažką regiu, ir juk tikrai ne beprasmis mano toks žvalgymasis. Tokia nepretenzinga darbinė nacionalinio parko metraštininko privilegija.

Henrikas Gudavičius. Gedimino Kajėno nuotrauka

Tiesaus taikymo laimikiai

Praėjo penkiolika metų nuo tos dienos, kai į mano pirmuosius dienoraštinius užrašus lyg ir netyčia įsibrovė gana kategoriška kaimo senbuvių ir atėjūnų tema, o dabar gal jau būtų galima šiek tiek ir sušvelninti tą kategoriškumą. Ir ne vien dėl to, kad tikrųjų etnografinių senbuvių kasmet lieka vis mažiau. Be to, žiūrėk, jau ir ankstesni atėjūnai darosi nepaneigiamais senbuviais.

Pačiu akivaizdžiausiu ir patvariausiu atvykėliu laikytinas Kleponis, prieš daugelį metų atsikraustęs čionai iš Dubičių parapijos. Vakar jis štai šituo pačiu keliuku leidosi žemyn su dviem plastmasiniais kibirais – iš tolo buvo matyti, kad abu kibirai ligi kraštų prikrauti kazlėkų, tokių didžiulių, jau senstelėjusių. Tempia nepailstantis judruolis Kleponis namo tuos slidžiakepurius iš Silvanavičienės pušynų ir suspėja paaiškint man, kad žiemą ištraukti iš šaldiklio jie bus labai geras papildas viralui. Nereikia nė gličios odos nulupti, kaip kiti daro, tik parsinešęs nedelsk ir išvirk kazlėkus, užšaldyk ir lauk žiemos. Kleponis viską daro greitai ir užtikrintai. Per penkiolika metų aš turbūt nė karto nemačiau jo ramiai einančio ar stoviniuojančio, vis bėga ir bėga. Jeigu ir žingsniu žengia, tai paknopstom, palinkęs į priekį. Toks apsukrus spartumas, kad ir senėjimas nieko nekeičia, nesvarbu, kad greitis kiek sumažėjęs – išlikusi skubėjimo būtinybė. Svarbu, kad akys skubėtų, ne tiktai kojos.

Teisingai sakydavo žvejys Bubnelis: jaunystėje Kleponis ir nusičiurkšti nestabtelėdavo, bėgdamas leisdavo, nebuvo laiko sustoti. Ir grybaudavo Kleponis ne taip kaip kiti. Jis net juokdavosi iš tų, kurie „eina vien tiktai savo tropelėmis” ir ,,vien tiktai savo, o ne svecimus baravykus rauna”. Reikia landžioti, mokė ir mane Kleponis, reikia brautis ,,skersai visų tropelių” per tankiausius bruzgynus, kur niekas niekada nevaikšto. Ir dabar Kleponis dažnai parsineša labai didelių, persenusių baravykų. Vienąkart jį netikėtai sutikau žmonių nelankomuose šaltekšnynuose. Leidosi su krepšiu pakalnėn lyg briedis laužydamas šakas, tik žvilgtelėjo mano pusėn ir skubiai nutolo, prapuolė tartum fantastinis ateivis, keistokai muistelėjęs geltonu šalmu gal nuo briedmusių apsaugotą žilą galvą. Keisčiausiai atrodė tas blizgantis motociklininko šalmas. Ir krepšys bulvinis, ir šalmas ne grybautojui skirtas. Galima pasijuokti, bet juk svarbiausia rezultatas: niekas kitas tiek daug senų baravykų neranda, tiktai Kleponis. O ar senas grybas blogesnis už jauną? Ir senas geras, ir sukirmijęs geras. Jei nenori virti ar kepti, galima išdžiovinti duonkepėje krosnyje ir sumalti piestoje – bus kvepiantys miltai. Sako, prancūzai ir vokiečiai iš sukirmijusių baravykų daro pačius brangiausius prieskonius…

Žinoma, grybaudamas šiose apylinkėse nieko per daug nenustebinsi, nesvarbu, kad taip gudriai su galvosauginiu šalmu po visus krūmynus išlandžioti sugebi. Kai gerai dygsta lepeškos, visi juk grybauja. Bet vien tiktai Kleponis yra pasižymėjęs tokiu ypatingu spartumu ir taiklumu, kad netgi yra užmušęs pasiutusią lapę ir normalią, nepasiutusią kiaunę. Lapę – su kastuvu, o kiaunę – su lazda. Medžioklės pabūklas, matyt, galėtų būti bet koks, tiktai svarbu pataikyti galvon. Bet jeigu tu esi ne iš Dubičių krašto, tai ir nepataikysi. O Kleponis muša taikliai todėl, kad jo tolimi protėviai tame krašte buvo paties Vytauto osočnykai, kitaip sakant – žvėrių sekėjai. Kas nors gali ir nepatikėti, kad iš praeities gentainių jis paveldėjo tokią taiklią ranką, bet aš gi ir pats mačiau, kaip krito ta lapė. Atbėgo ji į kaimą po pietų, kai visi grybautojai, supirktuvėj grybus pridavę, jau plempė alų iš didelių bambalių prie Jasnulio krautuvės. Atskuodė lyg priekvailė ir vaiposi iš visų. Bematant kilo sumaištis – visi tik šaukia, tik mojuoja tais bambaliais, bet mušti jau neturi potencijos. Išgirdęs triukšmą atkurnėjo iš karvidės pasienio Kleponis su kastuvu, nė nesustodamas paleido kastuvą – tiesiai galvon! Ir guli lapė, nekruta nei galva, nei uodega. Tuoj pat Kleponis užkūrė laužą už tvarto ir su mėšlinėm šakėm nutempė savo laimikį gal prosenolių deivei Žvėrūnai paaukoti.

Kol užmušta atklydėlė degė laužo liepsnose, aš užėjau į parduotuvę, vildamasis išgirsti smulkesnių naujienų: iš kur čia dabar ir kas tą nelaimingą lapę atvijo, gal tikrai buvo pasiutusi. O sužinojau, kad tas mitrus Kleponis prieš mėnėsį dar nudobė ir kiaunę Cegelnioj. Papasakojo tai Salomėja, atėjusi nusipirkti duonos. Kleponis tada taisęs jos svirnelio duris, o ji, lazduke pasirėmusi ir rodžiusi, kaip čia ką reikėtų padaryti, kad būt gerai, bet tik pažvelgusi į kluoną ir aiktelėjusi – išlenda kiaunė ir šokuoja miškan!.. Kleponis tik pagriebęs iš jos lazdukę ir paleidęs tiesiu taikymu  kiaunei galvon… Aš lyg ir suabejojau besiklausydamas, todėl Salomėja šitaip to nuotykio istoriją užbaigė: jeigu kas netiki, tegu pasižiūri, kaip sekmadienį Kleponienė į bažnyčią eina, ogi jos paltas su tos kiaunės blizgančiu kiaunierium! Kleponis tada baigęs taisyti Salomėjos svirnelio duris, užsikėlęs nukautą kiaunę ant dviračio bagažinės ir išvažiavęs. O išdirbęs kailį toks fizinio auklėjimo mokytojas Leipalingyje, labai gražiai padaręs, net blizga, jis tenai, žinok, visokius kailius greit išdirba, tik paduok!

Nuomininko iškeldinimas

Atsibundu išprakaitavęs, jaučiu, kaip spaudžia šlapimo pūslę, bet negaliu atsikelti, rodos, dar tęsiasi sapnas, baugu net pajudėti. Gal ne sapnas, o gyva fantasmagorija, nes viskas taip aišku ir baisu, kad net širdis daužosi kaip kūjis. Rodos, bėgioju lyg kerpamas avinas po nelemtai man du kambarius išnuomojusios Profesorkos kiemą ir nerandu, kur pasislėpti, tik žiūriu – išsiropščia iš verandos pati Profesorka ir pėdina baltomis, dar neįdegusiomis kojomis per gatvę, o tada jau labai greit iš kaimynystės atsitempia senąjį Kleponį, rodo į mane, iš baimės trypčiojantį už pilkų rastų klėties kampo, ir neišpasakytai aukštu balsu užspiegia: ,,Matai, kur myža!?. Visi pakampiai apmyžčioti… Būsi liudininkas, kad šitas abuojas pribuišis visus mano kiemo pakraščius apdergė… Pasižiūrėk, net gėlės nulinkusios…”. Kleponis muistosi kaip senas arklys, kurį puola širšė, ir tik mirksi, mirksi, kol pralemena: ,,Aš nemačiau…” Profesorka lyg ant viškų pasistiebdama gieda: ,,Gerai, jeigu tu nematai ir netiki, kas tau pirštu rodoma, tai aš tuoj pat šaukiu kaimo sueigą, ir mes tuoj pamatysim, ar čia jis mano kiemą dergia, ar ne jis… O tu, Kleponi, prisimink, kad jaunesnis būdamas ir tu visur tik saviškai viską darei… Visuos pašaliuos myžčiojai, kol savo teritoriją apžymėjai. Tau gi nebuvo laiko sustot, reikėjo vis daugiau svetimo turto aprėpt… Ar ne tu įvarei mirtiną dusulį kaimo arkliui, kai vogtą pušį į kalną žemėvalka parsitempei? Prisimink viską, Kleponi, ir kad už pusės valandos man visas kaimas būtumėt čia…”

Vaje, vaje, galėčiau ir žodis žodin pakartoti, kokia tūžminga pasirodė man Profesorkos giesmė! O dėl ko? Juk nieko taip mirtinai smerktino nepadariau. Tiktai mano šunelis Mumis išrauliojo gilokomis duobukėmis nemažą jos samanoto kiemo plotelį. Kaip dabar jai reikės įvaryt ir pasistatyt savo automobilį!? Ir jau toks jos rėksmo grėsmingumas, toks gvoltas, kad visi  tuoj pat susirenka į staigią sueigą, o pirmininkauja stebėtinai ramus dėstytojas Domas Tapkus, buvęs dialektinio materializmo specialistas ir net katedros vedėjas iš Žemės ūkio akademijos laikų. Ir nuteisia jis mane labai tolerantiškai, tarsi juokais, bet matau, kad Profesorka lieka patenkinta, nes aš jau iš tikrųjų pripažintas kaltu. O jau man pačiam tikra bėda taip suspaudusi pilvo apačią, kad vos beiškenčiu ir nubidzenu svirno pasieniu jausdamas, kad nebesuskubsiu iki būdelės. Bet tuo metu, žiūriu, ir mokytojas Juozas, pasislėpęs už kerpėtos obels, atsargiai rodo man perspėjančius ženklus, todėl tuoj pat susivokiu, kad privalėsiu gintis, nes jis tartum žada jau stoti mano pusėn. Man jau lyg ir drąsiau darosi po tokio didžio išgąsčio, ir todėl, net spaudžiančio reikalo nebeatlikęs, imu prieštarauti draugiško teismo pirmininkui: ,,Neskubėkit, draugas Tapkau, nuteisti… Čia ne Lenkija. Jūs manot, kad jeigu jau tenai taip žvitriai susiorientavot Solidarumo revoliucijoje, tai ir čia taip lengvai viską išsiaiškinsit!?. Ne, gerbiamas Domai, nepavyks… Paklausykim, kaip paprasti čiabuviai reikalą apibūdins, jie geriau žino, kur čia teisybė, kai tokiai aptingusiai miesčionkai, vos pora mėnesių per metus tepagyvenančiai paveldėtuose tėvų namuose, visas kaimas jau ir kaltas dėl visų jos kaprizų, visi kaimynai tučtuojau turi pulti jai tarnauti, vos tik susierzinusi pareikalauja. Aš jos nebijau, aš nieko smerktino nedarau. Sakyk, Juozai, ką galvoji apie tokį teismą!.. Ar tai aš turiu lipti ant stogo ir valyti liepų pernykščius lapus iš latakų, vos tik ji užsigeidžia? Ar tai aš, nebūdamas mūrininkas, turiu jai kaminą ant stogo naujai permūryti?!. Išpyliau savigynos aitrią kalbą, ir matau, kaip istorijos mokytojas Juozas be baimės išnyra iš savo priedangos, o dvi apyjaunės lenkų autobuso turistės kaip niekur nieko pritūpusios lengvinasi tiesiog Profesorkos kambario palangėje, po didžiuoju putino krūmu. Kleponis jau trina savo mitriose rankose nežinia kaip atsiradusios musių pliauškynės kotą, lyg ruoštųsi toms įžūlioms laputėms į pasturgalius nusitaikyti, o tuo tarpu ir Vaiciekiūtis pats sau kažką itin oriai sumurma, aptikęs pašaly vakar Levukų pamestą tuščią vyno butelį… Tad visi jau, rodos, lyg ir mano pusėje, bet staiga pabundu…

Tas sapnas pasirodė ne tik absurdiškai juokingas, ne tik be jokios išvados, bet ir apgaulingas: neapgintų manęs tokioje šiurpioje situacijoje nei taiklus Kleponis, nei atsargus Vaiciekiūtis, nei Prancūzijoj prapuolęs tylusis Silvanavičienės žentas, nei koks kitas menkesnio statuso atėjūnas. Ir niekas man dorai neišaiškins, kodėl vis kaip tyčia tie keli svarbiausieji vietiniai, nuo prosenelių laikų čia įsitvirtinusių atsparesnių šeimų palikuonys, jaučiasi tokie visagalintys, vos tik iškyla koks nors buitinis ginčas, tartum tik jie turėtų teisę valdyti situaciją ir komanduoti visiems kitiems menkesnės reikšmės čiabuviams ar pokvailiams pribuišiams. Gal tad labai padoru ir pagirtina, kai tokia išnašaus stoto Profesorka taip įnoringai diriguoja visiems kitiems nevykėliams vien todėl, kad jos tėvas kadaise čia buvo gerbiamas bažnyčios patarnautojas, be to iki mirties solidžiai sutardavęs su pačiu Miku Galiniu, ir tas tolimas dar Smetonos laikų, suprask, verslo bendrystės faktas dabar visą laiką turi iškilti kaip pakankamai svarus kaimo senbuvių argumentas nepaneigiamai Profesorkos pirmenybei pabrėžti prieš visų kitų menkesnį reikšmingumą. Ar tai tik todėl, kad tas jos tėvo prietelius Mikas Galinis turėjęs malūną, laikęs veislinį eržilą ir ne už dyką pagelbėdavęs visų kaimynų kumelėms svarbiuose reikaluose? Na, bet jeigu tu esi ne čionykštis ir neišmanai tokių ar panašių senbuviškos padėties privalumų, tai čia jau tavo bėda, tavo mąstymo riba. Taip ir puikuojasi ambicingi plačiau garsėjusių senbuvių palikuonys, tokiais nepaneigiamais tarybinio pakaustymo inteligentais bei kaimietiškosios tikrovės žinovais besidėdami, nors pagyventi gimtame kaime sugeba tik vasaromis, o atvažiavę ničnieko nedirba, net menkiausio daržiuko nesusikasa, tik nesiliauja puikuotis įkyriais patarimais ar priekabėmis dažniausiai prie ne savo šuns būdos. Iš praeities žinomų kaimo giminių autoritetas vis tiek lemia jiems pirmeiviškai paveldėto pranašumo statusą.

Vietinio čia niekas nepasmerks ir nenuteis net už didžiausią nesąmonę. Kad ir kaip bjauriai aną vasarą girtas Markevičius išardė akmeninio grindinio likučius prie žydų kapų šlaito, tai argi bent vienas iš supratingųjų kaimo senbuvių bent perspėjo jį, kad turėtų pats ir sutaisyti ką išardęs. Ne, visi žino, kad to vietinio traktoriaus, to dūmijančio „Belaruso” bet kada kiekviename ūkyje dar gali prireikti. Nesvarbu, kad nuo jo nuolat varva tepalai, apsmirdindami viską aplinkui, kaip ir tą nelemtą kartą, kai buvo užsiblokavęs priekinis ratas, todėl ir pradėjo art senovinį bruką lyg plūgas. O jeigu kokį puskvailį pribuišį ne tik sapnuose prispaudžia šlapimo pūslės priepuoliukai ir jis kartkartėmis prasižengia nusilaisvindamas kur papuola, tai jam čia pat į akis reikia išrėžti kaltinamąjį nuosprendį ir neatidėliojant ištremti iš bendruomenės į kuo nuošalesnį vienkiemį drauge su tuo per garsiai lojančiu jo šuneliu, kasdien bjauriai sutrikdančiu atostogaujančios Profesorkos pokaičio miegą. Keisčiausia, žinoma, kad mano gėdingo urologinio sapno teismui vadovavo pakankamai patyręs, daugybę ne menkesnių visuomeninių kazusų išnarpliodavęs jaunų dienų kolega, prisimenant dar ir tai, kad mūsų akademijos visažinančoji katedra anuomet irgi labai autoritetingai puikuodavosi, kadangi būsimųjų žemdirbių filosofija tais laikais privalėjo šlietis tik prie „marksizmo-leninizmo”… O prie ko gi dabar būtų geriausia glaustis beišnykstančiam senovinio lietuvių kaimo solidarumui ir supratingumui?

Sodybos paveldėtojo suolelis

Net sapnuose neišsprendžiami hierarchiniai vietinių ir atėjūnų prieštaringumai dažnai mane išmuša iš vėžių. Pamirštu štai ir dabar visus planuotus šios dienos darbus, suku dviratį pas Galinį, ano kadaise pasiturinčiai gyvenusio malūnininko dukters sūnų. Apie žūklę pasiteirausiu, o netyčia gal ir ką etnografiškesnio dar išgirsiu. Levukai parduotuvėje paleido kalbas, kad priklydusi prie Galinio kažkokia Barbutė. Užvakar kaip tik apie juos abu ir aiškinosi su Parnarauskiu: ,,Ar iš dviejų tinginių gausis vienas darbinykas?” Ne, atsakė dar ne visai nukaušęs Parnarauskis, kuris ir pats sugeba nepervargti nuo darbų: ,,Ne, iš tokių dviejų tikrai vienas nesigaus, bus mažiau…”. Suprask, kaip nori – ar jis apie juos, pačius Levukus, ar apie Galinį su ta jo nauja sugyventine šitaip atsiliepė? Todėl ir susidomėjau. Motinai mirus, nuo miestietės žmonos jau senokai atsiskyręs Galinis dabar juk pats gryniausias kaimo senbuvis, tegul ir beprasigeriantis, tačiau jo senelių ir tėvų garbus atminimas neleidžia ir jo reliktiškai išvaizdžios povyzos negerbti, nesvarbu, kad darbingos praeities sodyboje jis dabar tikrų tikriausias tinginys likęs, o dar ir kažkokią atklydėlę priglaudęs. Tai kas čia dabar tokio pavydėtinai vieningo iš jų dviejų galėtų gautis?

Sunkokai kylu į Teplioriaus kalną. Atremiu dviratį į seną pušį, leidžiuosi į upelio slėnį ir paslapčia prisiartinu prie Galinių sėdzybos. Kartais taip gražiai dzūkai ir pasako: ne sodyba, o sėdzyba. Sėdi, matyk, čia toji didžioji šeimyna, kurioje ne mažiau kaip penkiolika asmenų, ir viską jie pasidaro sau patys, todėl ir gali ramiausiai sėdėti savo darbščiame dvarelyje, piliakalnio pašonėje,  atskirai nuo visų. Taip būdavo. Nebėra tokio sėdėjmo, o žodis liko. Liko kaip idėja, kaip galimybė, kaip kadaise buvusi sodybos harmonija ir santarvė. Nors ir aišku, kad visko tokiose natūrinio ūkio šeimose pasitaikydavo. Štai ir šitas paskutinysis Galinis – pats tikriausias tinginys. Ne vagis, ne brakonierius, ne apgavikas, o tiktai tinginys.

Va, ir Galinių šaltinėlis upelio šlaite. Sako, kad vanduo tame jų šulinėlyje labai šaltas, tiktai aštuoni laipsniai. Ir dabar gi, žiūrėk, kažkas ten šaldoma… Ai, ai ai, taigi agurkai trilitriniame stiklainyje!.. O kodėl viršuje baltos putos? Ir visas dangtelis išsipūtęs. Ė, tai tau, Galini, agurkai jau smarkiai perrūgo, pamiršai tu apie juos, kaip matyt… Kopiu šlaitu aukštyn, praskleidžiu nusvirusias klevelio šakas ir matau visą Galinių sėdzybą. Pats Galinis, viso to senovinio ūkio tikrasis paveldėtojas, antai, ir sėdzi ant suolelio, ir ko gero markstosi prieš saulutę. Suolelis prigludęs prie šimtamečio ąžuolo taip, kad sėdėdamas žmogus galėtų regėti ir piliakalnį, ir pietų saulę. Kažin ar tik man dabar taip pasivaideno, ar kažkada ir to suolelio supratingas meistras galėjo būt apie tai pagalvojęs? Tačiau dabartinis Galinis tiktai niūkso vienumoj susikūprinęs, tartum nieko aplinkui nejaučia, gal snaudžia. Staiga ryškiau sušvinta spindulingoji dangaus motinėlė, ir geltona besibaigiančios vasaros šviesa nuauksina visą ramų kraštovaizdį.

Pagaliau snaudžiantis žmogus sukrunta, pasimuisto, o tada pažvelgia į laukelį, kuriame kažkas lyg irgi juda. Neįžiūriu, kas ten galėtų judėti, bet aukštėliau pakilti šlaitu nenoriu, bus gana, jei gerai matysiu patį Galinį, tą paskutinį šių kraštų jotvingį. Argi tai ne piliakalnio praeities paveikslas? O juk tikrai taip ir yra: tarp dabesų išnirusi saulė paauksintu kontūru apibrėžia vienišo vyriškio figūrą, ir būtent dabar, šią minutę, galiu pavadinti tai paskutinio jotvingio siluetu. Nesvarbu, kad anie išnašūs raiteliai kadaise po svečias šalis jodinėjo, kad namo grįždavo visokio turto prisiplėšę, juk likdavo gal ir tokių sėdinčių. Kažkas juk turėjo sodybas su moterimis ir vaikais pasaugoti, visiems kantriai belaukiant sugrįžtančių. Štai ir Galinis kažko ypatingai laukia. Sėdi ant suolelio po ąžuolu ir laukia. Laukiu ir aš, niekur neskubu. Galiu tik įsivaizduoti, kad esu vienintelis visoje Dainavoje regintis paskutinį jotvingį. Mano sėlinimas su foto aparatu prie Galinio sodybos, dar nežinant, ką ten pamatysiu, ir staiga atsiradusi saulė tėra atsitiktinumas. Bet ar ne tokios smulkmenos labai dažnai parodo tikrąjį mūsų pasaulio grožį? Ne tiktai kraštovaizdį, bet ir jo snaudžiančią istoriją, labai tolimą  krašto praeitį… Stoviu ir bijau pajudėti, nors žinau, kad niekas čia manęs ir niekaip nepastebės. Nei šuns, nei katino Galinis neturi. Šunį gal vilkai nusinešė, o katinas išėjo, kai motinai mirus namų šeimininkas visiškai pasitingėjo, net žūklę pamiršo. Sako, pabandė bulvių maišą kilstelėti ir išvaržą gavo. Taip kalbėjo vyrai parduotuvėje, nes kur daugiau tokias naujienas besužinotum…

O ten, už to garbingos giminės ąžuolo, už snaudžiančio Galinio kukšteros, vis dėlto kažkas kruta. Ėgi jau ir artinasi iš lėto. Ir krežį atvelka, o kitoje rankoje – matyt, kauptukas. Čia ir bus toji priklydusi moterėlė, tokia neaukšta, o dar ir paslanki, jei tik ne kokia ragana. Ji kažką sako pabudusiam Galiniui, iš tolo jam kažką aiškina ir trinagiu kauptuku ore kažkokį ženklą pabrėžia. Negirdžiu, bet galiu tiesiog atspėti, ką jie kalba. Čia ne vaizduotės, o pokalbio numanymo reikalas, juk jeigu ilgiau bendrausi su švepluojančiu, tai viską suprasi, ką jis sakys, o kartais net ir nieko negirdėdamas savaime suvoksi, ką vienas kurčnebylys kitam porina.  Žmogaus  judesiai tokie pat iškalbingi kaip ir liežuvis.

– Ar radai bulbių? – regis, taip klausia pabudęs Galinis.

– Radau, – atsako toji moterėlė. Gal ji ir Barbė, o gal ir ne, kadangi vyrai parduotuvėje daug ką savaip pakrikštija.

– Ar didokos?

– Drabnos, visai menkos tavo bulbaitės.

– Sausra buvo.

– Bet ir apžėlusios, pats pažiūrėk, apravėt reikėjo.

– Užkaisk, tegu verda, tai aš pažiūrėsiu puodą, kad neprisviltų, o tu nuveisi alaus parnešt.

– Skolon neduos, jau anuokart nedavė.

– Tu nemoki prašyt… Aš sapnavau, kad senelio malūną atstatėm, o tu tenai miltus šinkuoji kaip žydelkaitė, tokia spritna, kad, rodos, galėtum ir iš karvamėšlio cveką nukalt…

– Sapnuok, sapnuok! Gali pats ir nuveit, tokis spritnas. Ir alaus paprašysi, ir kokio storesnio dešrigalio, bo tavo tik nususęs šmotelis beliko.

– Dar ką subliuznysi! Tai neisi?

– Neisiu.

Galinis pagaliau atsistoja kiek ilgas, pabando nebesikūprinti, kad prieš tą moteriškaitę visai jau neįgalus nesijaustų, ir parodo jai lazduke į upelį, o ten kadaise ir stūksojęs tas ką tik susapnuotas jo senelio malūnas, kol Nemunas vienais metais per potvynį jo nenusinešęs. Esu girdėjęs šitą jų giminės poringę ne vieną kartą. Ir apie malūną, ir apie nepaprasto ilgumo trubicą, ir apie eržilus anksčiau Galinis labai mėgdavo be paliovos pasakoti. O tu žinai, klausdavo jis, – kokį pelną nešė tie eržilai? Visi ūkininkai važinėjo kumelėmis, ir kai tik atvažiuoja kas su tokia eržilo pasiilgusia kumele, tai tau nieko nereikia daryt, eržilas dirba, o tau iškart į rankas pinigas šviežias. Taip ir su trubica: pasišaukei porą bernų, ir jie užtraukia iki pusės Nemuno, užsuka ir bežiūrint išvelka porą centnerių žuvies. Tada jau duodi žinią žydams – ir tik skaičiuok pinigus!.. Nieko nedirbi, o pinigas eina… Kai šitaip savo senelio apsukrumu Galinis pasigiria, tai ir pasipučia visas – o kodėl aš čia turiu dirbti, jei senelis nieko nedirbdamas kaip ponas gyveno… Žinok, iš gudiškos prošaknies jotvingių kilusi visa Galinių padermė. Bet dabar, atrodo, jam taip lengvai nepavyks net pasiųsti savo Barbutę parnešt alaus…

Jau šiek tiek geriau jų ginčą girdžiu, o Galinio veidas regis toks pasigailėtinas, kadangi susirūpinęs svarsto žmogus, kokį dabar vėl teks surast pasiteisinimą pardavėjui, kai pinigų skoloms grąžinti dar neturįs, o alaus gi žūt būt reikia. Ana, jau ir nukėblina jis, lazduke pašvytuodamas kaip itin gerbtino ūkio savininkas. Bežiūrint nusileis takeliu į plentą, o Barbė įsliūkins vidun užkaisti bulvių. Nebematau nė vieno, bet ir neskubu palikti saugios užuolandos. Leidžiu dar ir tam nebe jaunam savo dviračiui kiek pailsėti. Ir saulė pasislėpė už debesų, pašvietė tik tiek, kiek reikėjo maloniau pamigdyti tą mano tik iš tolo įsivaizduotąjį paskutinį jotvingį. O tai juk tebuvo geibus, nevalyvas ir savoj aplinkoj nelabai jau besusivokiantis apkeipėlis, kuris tik abuojiškai prisnūdo ant protėvių suolelio, bet ir vėl greit atkuto dėl neatidėliotinai skubaus reikalo.

Krintančio lapo plevenimas

Tylu, negirdžiu net bičių. O kaip jos čia dūzgė pavasarį, kai žydėjo klevai ir obelys! Ši vieta iš tiesų ypatinga, nes ir senoji Galinienė, taigi šito apsnūdėlio motina, kaip šventą paslaptį man yra parodžiusi, kur auga sulaukėjusios pipirmėtės, kur didieji debesylai ir kaulažolės. Jos motina buvusi ir labai darbšti, ir garsi žolininkė, visas žoles gyduoles žinojusi. Tėvas gi visus smagiai spausdavęs prie darbo, o pats kartais ir patinginiaudavęs. Rodė man senoji Galinienė nuotrauką, kur jos tėvas, visoje parapijoje plačiai gerbtas Mikas Galinis, bestovintis prie alyvų krūmo su kunigo per atlaidus įteikta knygele rankoje, o moterys gražiai belaikančios gėles, visos moterys ir mergaitės – su gėlėmis. Anais laikais taip reikalavęs keliaujantis paveiksluotojas, tokia buvusi mada… Viską gerai prisimenu, ką tuomet išpasakojo man savo širdį netikėtai atvėrusi, pati čia gimtąjį dvarelį viena bepuoselėjusi senoji Galinienė, o kalbėjomės gi net prieš penkiolika metų. Ir kaip aiškiai dabar suvokiu, kad šitas bevališkai niūriai tokiame gražiame kieme rytą vakarą dykinėjantis jos sūnus, viso tokio vertingo senovinio ūkio paveldėtojas, tikrai gal dėl polinkio patinginiauti labiau į senelį bus atsigimęs, o ne į močiutę, kuri dėl savo nepaprasto darbštumo ir numirusi jauna, tiesiog sukniubusi prie šulinio ir nebepasikėlusi…

Ana, tas nieko dirbt nebeišgalintis slaunos šeimynos palikuonis Galinis jau stovi ant tiltelio ir spokso į Nemuną. Ilgai stovi, gal prisimena, kaip prieš trejetą metų pasisekė jam ištraukti net trijų kilogramų ūsorių. Tas tai tiesa, ir Vaiciekiūtis  jam padėjo ištraukti, o paskui parduotuvėje visi svėrė, tai gražaus būta ūsoriaus. Ir pasakojo vis apie tą patį laimikį Galinis daugybę kartų. O vieną sykį žvejys Bubnelis, pasiklausęs tos niekaip nepabaigiamos pasakos, taip jam patarė: kai prisitrauksi prie kranto kitą tokį per daug mandrą ūsuotį, o neturėsi graibšto, tai drėbk jam į akis molio, turėk visada kišenėje šlapio molio, ir bus garantuota vakarienė – kai tik jam akis uždrėbsi, jis tavo fizionomijos nebematys, tai ir nesibaidys, tykiai krantan išeis. Gal ir dabar į parduotuvę neatidėliotinai kylantis pusalkanis Galinis vėl visiems primins tą pagarbos vertą savąjį ūsorių, kurį taip gardžiai anuomet su motina išsikepė. O ką gi daugiau begalės paporinti nuolatiniams sugėrovams? Jo gyvenimas ryškesniais laimikiais nebepasižymi. Nebent ta Barbutė dabar… Taigi pastovėjo ir jau kopia kalnan, sunkiai sliūkina, matyt, vis dėlto nebesumoja, kaip reikės pergudrauti parduotuvės savininką Giedrių, kad pavyktų išprašyti alaus. Čia visi į tą statų kalną labai sunkiai kopia tada, kai neturi pinigų, o kai tik jau turi, tai lekia kaip dveigiai eržilai. Pamatei, kaip vietinis žmogus kyla į tą krautuvę ir iš tolo žinai, iš jo eisenos supranti, kas jo kišenėje.

Eisiu ir aš, leisiuos į plentą neskubėdamas, nes man iš įpratimo vis rūpi pasiklausyti, kaip alma upelis per žvirgždo rėvas, kaip kliokia srovė, krisdama nuo didelių akmenų. Krioklių ir kriokliukų kaskados, suvirtę seni juodalksniai, apžėlę keistomis kerpsamanėmis, rausvi, labai geležingi, virduokliški pakrančių šaltiniai, pasagos formos sufoziniai cirkai, primenantys gerokai sumažintą legendinio Raigardo vaizdą – šitokių upelių nedaug belikę Lietuvoje. O štai apyniai, tik pažiūrėk, kaip stropiai sukasi apie šeivamedžius ir šunobeles! Viskas čia man žymiai suprantamiau nei dabartinių kaimo herojų gyvenimiškose vingrybėse, kai tik pabandau pats sau išsiaiškinti, kodėl vienas mitruolis kaip užsuktas  pluša nuo ryto iki vakaro, o kitas paliegėlis tik snaudžia prieš saulutę valandų valandomis, kol pažadintas neįninka vis taip pat nuobodžiai kartoti kiekvienam, kas tik norėtų klausytis, neišpasakotą savo senelių gerovės legendą arba įkyrų vienintėlės sugautos savo gyvenimo didžuvės anekdotą.

Suprantama, ta žalsva kerpsamanė maršancija želia prie pat upelio srovės todėl, kad jai būtinai reikia drėgmės. Ne vandens reikia, o to menko rūko drėgmės, kurią visada sukelia kriokliukas. Nuolatiniame rūke ir yra maršancijos oikumena. Apynys gi sukasi aplink šunobelę, nes nori savo spurgas iškelti aukštai, kur šviečia saulė. Ir ne bet kaip sukasi, o pagal laikrodžio rodyklę. Tik pabandyk apynį atsukti, atvynioti, jis vėl per pusdienį susisuks taip, kaip jam reikėjo. Nepamokysi tu jo, jis žino geriau. Ir dirba taip, kaip liepia jo vijoklinė prigimtis. O žmogus tai gali visaip… Ilgai žiūriu į apynį ir matau, kad labai aukštai vienas jo lapas visiškai jau geltonas. O juk atsitiks, kad ims ir nukris tas didelis, plaštakiškas vijoklinio augalo lapas. Bus toks akimirksnis. Ar kas nors pastebės, kaip krinta vienas lapas? Krinta ne todėl, kad užėjo vėtra, o todėl, kad pasibaigė to lapo gyvenimas. O ar galima išgirsti lapo kritimą? Gal krintančio lapo plevenimas šiame mažo upelio slėnyje yra toks pat svarbus, kaip ir srovės šniokštimas per akmenis. Kaip ir atlaidų varpo viską švarinantis gaudesys.

Prasiskolinimo spąstai

Kylu į statų šlaitą, suku į parduotuvę – staiga pasidarė lyg ir svarbu, ką ten dabar pasakys alaus ištroškęs Galinis. Ir jau iš tolo girdžiu, kaip griežtai jį auklėja senoji mokytoja Kleponienė, vos ne užtvodama per sprandą, pilka skraiste apklėstomis rankomis lyg žąsies sparnais mojuodama, o Galinis tik muistosi visas susigūžęs lyg antrametis ketvirtokas per ilgąją pertrauką. Bet staiga jis pakelia galvą ir užsiplieskia:

– Ponia Kleponiene, aš tamstos pamokymus, kad durnam ir pautai – zvanas, jau dešimtis kartų buvau girdėjęs, bet dabar tai jūs mane tiesiog įžeidėt… O taip! Va, net širdį užgulė…

– Nieko, nieko, susigulės! – atrėžia Kleponienė ir nueina sau.

Galinis dar nori kažką sakyti, bet prie jo prisigretina jau iš kažkur atsiradęs Vaiciekiūtis, ir abu pasišnibždėdami įsėlina į parduotuvę. O durys lieka praviros, todėl viskas gerai girdėti.

– Giedriau, – klausia Galinis parduotuvės vedėjo, – ar turi spąstų?

– Kokių spąstų? – nustemba Giedrius.

– Pelėms. Mane užpuolė pelės. Naktį pabundu – eina sienomis! Pašokau, daviau šepečiu – tiesiai į Vytauto paveikslą, stiklai tik pažiro ant grindų, labai gaila. Viskas, sakau, rytą eisiu spąstų pirkt. Ar turi?

– Giedriau, – kukliai įsiterpia į kalbą Vaiciekiūtis, – jis gi prašo alaus, bet neturi pinigų, todėl žada pirkti spąstus, bo žino, kad neturėsi. Duok tu jam didelį alaus…

Bet Galinis atstumia tokią pagalbą:

– Ne tavo reikalas, aš ne tau aiškinu, kaip buvo. Man paveikslą draugas iš Varėnos padovanojo, o tu gal nesi net matęs kunigaikščio Vytauto, tau tik pasišaipyt… Aš su tavim net šnekėt nenoriu.

– Tai gal meluoji, Galini, – suabejoja Giedrius, – nesu matęs, kad pelės eitų sienomis.

– Ar aš kada melavau? Aš nesu gyvenime nieko pamelavęs. Tu geriau paklausk, kodėl jos eina sienomis. Mano moteriškė išklijavo pirkią naujais tapetais, o toks naujoviškas klijus, ružavas ir tirštas, nu, kaip kisielius, ir kvepia neblogai, tai pelės tuo išdžiūvusiu klijum negali atsigardžiuot ir baigia visus tapetus nugraužt. Nemeluoju, tokios visai nedidelės pelytės… Iš piktumo kaip dėjau batų šepečiu! Labai gaila man to paveikslo… Tai neturi spąstų?

– Neturiu, važiuok į „Senukų” apyvokos skyrių ir gausi. Jeigu tik ne baltos jūsų tos pelės…

Vaiciekiūtis tik suprunkščia susinepatoginęs ir išsliūkina lauk, jam čia nieko įdomaus jau nebus. O iš pažiūros dar lyg ir ne visiškas senukas, bet pensijos iš niekur sulaukt nebesitikintis ir savo išvaržos operacijai pašalpos reikalauti nesiruošiantis Galinis prikiša graudžiai susuktas lūpas prie pat Giedriaus ausies ir kažką maldaujamai šnibžda. Tas abejoja, paskui atsiverčia juodąją skolų knygelę, pasižymi kaip jau įprasta ir, išrinkęs iš lentynos didelį alaus bambalį, atkiša prašytojui nieko nebesakydamas.

Sandėris baigtas. Galiu  ir aš spūdinti sau, pasiėmęs laikraštį ir kepalą duonos, ir tai juk ne koks konspiracinis landaus stebėtojo veiksmas, nes man gal nebūtinai ir norėjosi išgirsti, kokia įtikinanti buvo ta vėl skolon du litrus alaus išprašiusio Galinio gudrybė. Tik pardavėjui pagaliau paaiškėjo, kad Galinio priimtoji moteriškė šiandien tikrai išvirs bulves, patarkuos krienų, viską pasistengs padaryti kuo meiliau, nes jau ir alaus bus. Gal ne balius, bet ir ne badas. Ne taip juk yra, kaip ką tik Kleponienė visiems girdint ėmė ir apšmeižė. Čia gi ne koks buvusio mokinio paskutinis pasispardymas, o tiktai kasdienės jo bejėgystės spalvinga variacija, be to – su visai priimtina atpasakojimo išmone. Svarbiausia, kad išmonė būtų vis nauja. Nesakysi kaip įkyruolis Adomas kiekvieną dieną kartojantis pardavėjui, kad štai ryt poryt atvažiuos geležies laužo supirkinėtojai ir užmokės daug pinigų, tada ir skola bus grąžinta. O kad ne taip greit tie supirkėjai po kaimus važinėja, tai visi žino. Kasdien privalai sukurti vis geresnį pasižadėjimą. Juo labiau, kad iš geros širdies  priėmei savo globon dar ir tą neaiškią moteriškę. Ir elgeta juk palankiau vertinamas ne tas, kuris ilgiau išsėdi atkišęs ranką, o tas, kuris moka savo nepriteklius tikroviškiau apsakyti ir graudžiau apvaidinti, kad žmonės iš karto patikėtų. Reikia gyvo išmanymo, kurio nestokoja ir Vaiciekiūčio tėvas, susirenkantis prieplaukoje nemažai grašių iš laivu atplaukiančių kurortininkų.

Keliauju prie savo upelio. Bet gi to bėdžiaus Galinio sėkmės pergalingas virpulys ir manęs nepalieka. Kartais visai netikėtai paaiškėja, kokia teisinga liaudies išmintis: elgeta niekada nebankrutuoja. Neišauklėsi tu nei elgetos, nei tinginio, bet jiems ir nereikia auklėtis, jiems ir taip gerai. Yra gamtoje tokių medžių, kurių gyvenimo strategijos nepakeičia genėjimas – jie vis tiek auga taip, kaip jiems reikia. Gali negailestingai nupjauti riešutmedžio viršūnę, o jis vis tiek augs aukštyn, bet ne į šalis. Todėl, kad tokia yra jo gyvenimo linija. Apie tai, beje, yra rašęs Vladimiras Korolenka, artimai draugavęs su Rusijos tremtiniais ir katorgininkais. Vienas jo apsakymo herojus bėga iš katorgos dvylika kartų, o sugautas kartoja, kad ir vėl bėgs, nes tokia yra jo gyvenimo linija. Kitaip jis nemoka.

Paskutinio jotvingio prapultis

Niūrus rytas. Galva kažko apsunkusi, negaliu nusėdėti prie dienoraščio. Ir jokie įdomesni prisiminimai, matyt, nepadės. O juk toli dar tas niūrus ruduo, kai panašius aptingimus galėsiu pateisinti vien pasižiūrėjęs į dangų. Kieme staugia Bluskis. Iškelia galvą aukštyn ir negarsiai ūkia. Negeras tas jo ūkimas. Jeigu staugtų garsiau, rodos, būtų ne taip gūdu. Bet jis, tikriausiai, turi jam vienam būdingai užeinančių melancholijų etapus. Gal po kiek laiko pradės vėl skardžiai loti. Kažką turbūt jaučia. Debesys danguje tamsiai mėlyni, beveik juodi, kaip jotvingių antpuolio žirgai… Palieku vienkiemyje ant stalo išskleistus popierius ir ,,išjoju” savo darbiniu dviračiu į kaimą. Sustoju ten prie skelbimų lentos, skaitau linksmus raštelius apie „parsiduodančią neseną karvę, apsiveršiavusią du mėnėsiai atgal” arba apie „neskausmingą nukrėsto sprando atstatymą”, apie „be vaistų išgydomą stuburo išvaržą”. Naujų linksmesnių žinių nėra. Bet stoviu lyg būčiau mąslus benamis, užsiglaudęs už platoko skelbimų skydo, tarsi ko laukčiau. Staiga pradeda lyti. Kaip gerai, kad ši informatyvi lenta turi šiokį tokį stogelį. Net ir dviratį patogiai atrėmęs, galiu tolyn žvelgdamas kurį laiką stebėti, kaip keičiasi Nemuno slėnio miškai, kaip lyg žaltys sublizga piliakalnį apjuosiantis juodas asfaltas.

Matau ir tai, kad iš Vaiciekiūčio pirkios iškėblina susikūprinęs žmogynas ir slenka patvoriu sopulingai svirduliuodamas į šonus. Negaliu garantuoti, bet panašus į Galinį. Labai panašus, nes  taip svirduliuoja, tartum jo ta išvarža iki pačių paslėpsnių įsigraužusi sopėtų. Ir kur gi jis taip sunkiai benukėblins? Suka į parduotuvę, bet prie akmeninių laiptų sukniumba, o tada jau ropščiasi aukštyn visomis keturiomis. Niekaip neužsikerėplina ir keikiasi. Išeina iš parduotuvės Giedrius ir bara jį. Tikriausiai bara, nes ką daugiau galėtų sakyti, kai tokio keturpėsčio svečio vizitas darosi tikrai nepatrauklus prie beveik kasdien baltu laivu atplaukiančių poilsiautojų pamėgtos parduotuvės. Bet Galinis vis dėlto atsistoja, įnirtingai remdamasis į per žemą dekoratyvinį suolelį, ir kažką jotvingiškai riaumoja Giedriui, abiem rankom skeryčiodamas. Galiu garantuoti, kad štai dabar, šią minutę, ten kuriama nauja būtinosios ginties ir skubios pagalbos versija, kuri turėtų sujaudinti geradarį pardavėją. Ir tikrai: pardavėjas greit užrakina parduotuvę, net susiriesdamas skuba savo kieman, tuo tarpu Galinis sėdasi ant to žemo suolelio. O lyja vis dar smarkiai. Negaliu per lietaus čiurkšles įžiūrėti, bet įsivaizduoju, kaip šiepia dantis tas apspangęs nevaleika. Visas šlapias ir murzinas, o vaiposi lyg zombis, nė pats nebesiorientuodamas prieš ką. Ant kelio jau burzgia raudona Giedriaus mašiniukė. Galinis visa gerkle sustaugia, lyg jo tėvų namai būtų užsidegę, paslysta verždamasis laiptais žemyn, ir man iš tolo baugu, kad pargriuvęs susižalos. Nuvažiuoja. Po keliolikos minučių Giedrius sugrįžta vienas. Dabar jau ir aš pas jį užeisiu. Paprašysiu taipogi skolon grikių, žalių žirnelių, margarino „Vilnius” ir latviškų jautienos konservų. Lietus jau nebe toks smarkus, tad stumiu dviratį parduotuvės link ir jaučiu, kad išgirsiu naują kaimo vyrų intermediją. Iš kažkur atbindzena Parnarauskis, matyt, iš tos pačios Vaiciekiūčio pirkios, ir lyg atgailaudamas pradeda stebėtis:

–  Ar žinot, kas tam Galiniui pasidarė!?.

– Kaip nežinosiu… – atitaria Giedrius, – vos tik pamačiau jį, tai persigandau, kad šlapias  lokys atšleivoja laiptais. Argi normalus žmogus per tokį lietų rėpliotų visom keturiom?..

– Taip nesakyk, mes nedaug išgėrėm. Ir nebuvo jis girtas, tik baisiai nelaimingas. Barbutė iš jo pabėgo. Ar tau nesakė?

– Sakė, bet ar čia laimė, ar nelaimė?

– Jis visu balsu rauda, kad nelaimė. Ir negarbė. Todėl, kad Barbutę naktį apkramtė žiurkė. Pabėgo, prakeikusi visą Galinių sėdzybą.

– Ne taip kalbi, – prieštarauja Giedrius, – pirmiausia, tai jis pats atrodė mirtinai prasikeikęs, rankos dreba, liežuvis kliūna… Sako, gal tu nori, kad aš prie tavo krautuvės numirtau… Dejuoja, kad baisus gaudesys galvoj… Gyva prapultis! Jeigu nenori greitų pakasynų, tai vežk mane namo… Ir ką aš darysiu – nuvežiau. O dėl Barbutės apkramtymo niekaip nepatikėčiau. Gal žiurkė, o gal ir ne.

– Žiurkė. Man Galinis niekada nėr pamelavęs, – giriasi Parnarauskis.

– O gal koks žiurkinas tyčia jiem kortas pamaišė. Tik kažin ar toli pabėgo?

– O kur nubėgs? Tik prie savo Upėsnio. Tokia maža pirkaitė, jos motka dar gyveno, paskui numirė išėjus prieglaudon. Aš buvau jų trobukėn užtaikęs begrybaudamas. Užėjau atsigert, tai neatspėtum, ką jos abi ten pietums kepė. Didžiausia skaurada svogūnų! Ir ant stalo krūva svogūnų. Tai argi čia pietūs? Aš tik išgėriau kaušą vandenio, pažiūrėjau į tuos svogūnus ir išėjau, o kieme – dilgėlynas, nė kokio daržo nemačiau. Aišku, kad tie jų svogūnai buvo vogti.

– Nebūtinai. Jos motina buvo užkalbėtoja, tai gal užkalbėjimais ir užsidirbo tų svogūnų iš kurios gaspadinės.

– Ji vagilka buvo, ne užkalbėtoja. O duktė valkatėlė. Gal ir gerai, kad pabėgo. O tai būtų jau baigtas kriukis Galiniui. Neduok, Dzie… Ir patikėk tu dabar, kad čia jau dvidešimt pirmas amžius.

Dzūkijos nacionalinis parkas, 2017 09 05

Žurnalas ,,Dainava“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *