Galbūt kiek kalambūriška minėti rašytoją ir politinį veikėją Petrą Cvirką, kalbant apie Lietuvos šimtmetį. Bet nepaisant jo politinių pažiūrų, jo pavardė tikrai įsispaudė giliai į mūsų kultūrą ir  tautos atmintį. Jo tekstus skaičiau ir aš mokykliniame suole, nuo kurio praėjo vos tik ketveri metai. Tad ligi dabar jo vardas skamba, žinomas daugumai. Man labiausiai asocijuojasi su cukriniais avinėliais, o mano mama Vilniuje dabartinę „Islandijos“ stotelę vis dar vadina „Cvirkos“ – retam ši pavardė nėra žinoma. Ir tikrai ne tik blogiausiomis konotacijomis.

Petras Cvirka atėjo į šį pasaulį 1909 metais kovo 25 dieną Klangiuose, Veliuonos valsčiuje, tuometinėje Rusijos imperijoje ant aukšto Nemuno skardžio. Buvo vyriausias vaikas, kuris anksti neteko tėvo, iš kurio greičiausiai paveldėjo ir norą kurti bei lakią fantaziją. Sakoma, kad rašytojo motina buvo itin mielaširdė ir jautri, tad asmenybę galimai paveldėti Petrui pavyko iš jos. Jo kūryboje tikrai atsiskleidžia jo jautrumas ir emocingumas, mokėjimas pastebėti detales ir vaizdžiai jas aprašyti. Pažinoję jį, unisonu atsiliepia, kad jis mokėjo užkrėsti gera nuotaika, buvo itin malonus ir šviesaus charakterio žmogus, mažakalbis.

Petras Cvirka – vienas žymiausių XX a. pirmos pusės rašytojų, prozininkas, socialinio tipo realistas, vaizdingo žodžio meistras. Psichologinių-socialinių, satyrinių ir folklorinių romanų autorius, novelistas, vaikų rašytojas.

Jo naudoti slapyvardžiai: Cvingelis, Cezaris Petrėnas, J.K. Pavilionis, K. Cvirka, Kanapeikus, Kazys Gerutis, Klangis, Klangis Petras, Klangių Petras, L.P. Cvirka, Laumakys, P.Cvinglis, P. Cvirka-Rymantas, P. Gelmė, P. Veliuoniškis, Petras Serapinas, S. Laumakys.

„Kaip gyvą atsimenu jį. Ak, vaikai, vaikai! Juk ir mudviejų su Simuku kūdikystės dienos buvo tokios pat pilnos džiaugsmo ir keistų nuotykių, ir mes apverkėm karštomis ašaromis kiekvieną nepasisekimą ir nuoskaudą. Ir nuo mūsų juoko plyšo giria, laukas, kai mes buvom laimingi pabaidę paukštį, atradę pirmąją išsirpusią uogą! Ir dabar matau savo draugo strazdanomis lyg sėmenų grūdeliais išmargintą veidą.“

1926 m. P. Cvirka baigė Vilkijos progimnaziją, 1926-1930 m. mokėsi Kauno Meno mokykloje. 1924 m. periodinėje spaudoje pasirodė pirmieji P. Cvirkos eilėraščiai, o 1928 m. jis išleido eilėraščių rinkinį Pirmosios mišios.

Mokytis jam visada sekėsi neblogai, o nuo pradinės išsiskyrė ypatingais meniniais gebėjimais, mokytojus žavėjo savo piešiniais.

1930 m. išėjo jo pirmasis novelių rinkinys – Saulėlydis Nykos valsčiuje.

Pirmoji novelių knyga parašyta ekspresyviu poetiniu stiliumi. Pasakojimą reguliavo jaunatviška ekspansija, kupina savimi apsvaigusios jėgos, besiveržianti į veiksmo ar vidinio išgyvenimo laisvę, jau nepaklūstančią išorinėms aplinkybėms.

1930-1931 m. P. Cvirka dalyvavo darbininkų klubo „Viltis“ veikloje, bendradarbiavo žurnale „Trečias frontas“, kurį laiką gyveno Paryžiuje, kur studijavo literatūrą ir meną.

1934 m. jis buvo priimtas į Lietuvių rašytojų draugiją, aktyviai dalyvavo žurnalo „Literatūra“ leidyboje. 1939 m. P. Cvirka tapo Rašytojų draugijos valdybos sekretoriumi, o 1940 m. – LTSR Rašytojų sąjungos nariu bei jos organizaciniam komiteto vadovu.

Romanas „Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis“ (1934) buvo sumanytas kaip kapitalistinės sistemos satyrinė panorama, paremta JAV lietuvių kairiosios spaudos informacija, argumentais ir vaizdinėmis klišėmis, išradingai nuspalvinta biznierių, valdininkų, oficialių oratorių, pamokslininkų, laikraštininkų parodijuojančia stilizacija.

„Meisteris ir sūnus“ (1936) – ne tik liaudies buities, bet ir jos kultūrinės atminties romanas, pakeliąs kaimo žmogų į bendrųjų vertybių lygmenį, kur jis tampa veikiančiu ir kuriančiu subjektu.

1935 m. susituokė su dailininke Marija Račkauskaite, susilaukė ir išaugino du vaikus: sūnų Andrių ir dukrą Eleną.

„Nors Simukas supranta, kad čia aidas kartoja jo žodžius, bet jam vis dėlto neaišku, kaip gali grįžt jo balsas. Ne, turbūt aidas ir yra toks didelis, samanomis apžėlęs kerplėša senis, kuris nori tik pasijuokti.“

Toliau leido knygas, noveles ir porą romanų ir net eilėraščių, neslėpdamas, jog pagrindinės idėjos dažniausiai būdavo kritika kapitalizmui, buržuazijai ir nagrinėjo socialinę tematiką, tapė paprasto žmogaus nelaimingos dalios peizažą, neslėpė neigiamų emocijų „Žemės reformai“. Dalyje novelių taip pat poetizavo tautos pasipriešinimą hitleriniams krašto okupantams.

Cvirka išplėtojo lietuvių literatūroje klasikines realizmo formas ir parengė jo transformaciją į socialistinio realizmo vėžes. Jo kūriniai išversti į rusų, estų, gruzinų, lenkų, bulgarų, vengrų, vokiečių, rumunų, kinų ir kt. kalbas. P.Cvirka buvo plataus stilistinio spektro realistas, paveldėjęs iš gimtojo kaimo aštrų pastabumą, guvų humorą, improvizacinio pasakojimo dovaną ir absorbavęs XX a. meninės kultūros pokyčius. Nepaisant puikaus meninio stiliaus, įvairialypių naratyvų, Petras Cvirka labai akivaizdžiai per didelę dalį savo kūrinių išreiškė savo politines pažiūras, kurios buvo veikiau sovietinės Rusijos, o ne laisvos Lietuvos pusėje.

„Už „Žemę maitintoją“, už „Kasdienes istorijas“ Cvirka yra gavęs premijų, bet jokios premijos negali taip rašytojo apibūdinti, kaip jo idėjingumas ir populiarumas skaitytojų masėse.“ Taip apie P. Cvirką žurnale „Mūsų jaunimas“ 1939 metais atsiliepė literatūros kritikas Julius Būtėnas.

Petras Cvirka sąmoningai pasirinko tarnauti Tarybų valdžiai ir labai aršiai laikėsi įsikibęs savo politinių įsitikinimų. Jam teko gauti ir šlovės, nes patiko tuometinės valdžios elitui, bet nemažai teko patirti ir nemalonumų, kai dėl savo elgesio buvo cenzuruojamas, iškeldinamas ar peikiamas. Universiteto bendrabutyje, pasakoma, kad nukabinęs Vytį ir vietoj jo pasikabinęs Kūjo atvaizdą ir prikabinęs plaktuką. 1939-aisiais šis rašytojas iš kairuolio inteligento ir sovietų simpatiko jau buvo tapęs atviru Kremliaus penktosios kolonos veikėju. Dar po metų, 1940-ųjų rugpjūtį, jis atsidurs tarp dvidešimties žmonių, parvešiančių iš Maskvos Stalino saulę, kurios kaitra Lietuvos valstybę pavertė pelenais.

„Kas galėjo mums tada pasakyti, kad ne kiekviena uoga yra valgoma, kad krūmuose ir giriose sirpsta girtuoklės ir velniauogės, nuo kurių pasidaro trošku gerklėje, mažus vaikus pradeda tąsyti, ir nuo jų susergama… Kad dažnai, bevaikščiojant miške, po kojomis išauga grybas, kuris peršasi mūsų nelaimei.

O mes taip godžiai viską grobėme, sėmėme, taip greitai norėjome viską patirti, įgyti, apglėbti rankomis, įdėti burnon…“

Kontraversiškai vertinama asmenybė, tai tiesa. Politinės pažiūros buvo tikrai anti-lietuviškos ir draugiškesnės Rusijos pusei. Ne veltui ta „Cvirkos“ stotelė Vilniaus centre pervadinta į „Islandijos“ – juk ne iš sportinio intereso. Vis tik – žmogus visada yra kur kas daugiau nei politinės pažiūros, o jo kūryba iki dabar kelia šypseną daugelio veiduose. O ir parašė tiek daug kūrinių, o nemažą dalį ir vaikams. Iš karto pagalvoju apie cukrinius avinėlius ir pasidaro saldžiau burnoje. Neišteisinant, bet tiesiog neneigiant fakto, kad tai buvo kūrybingas rašytojas, palikęs daug savo išleistos kūrybos.

Vis tik gyvenime jam buvo duoti vos 38 metai. Jaunas, lyg ir sveikata nesiskundęs žmogus paliko šį pasaulį pakankamai anksti. Spėjo parašyti daug kūrinių ir palikti visą spektrą savo literatūrinio paveldo.

Jo mirtis 1947 metais gegužės 2 d. irgi reikalavo tyrimo ir buvo vertinama nevienareikšmiškai. Buvo gandų, kad rašytojas buvo nunuodytas, bet tai neįrodyta. Kaip teigiama, buvo paguldytas į ligoninę Vilniaus mieste, nes skundėsi pilvo skausmu. Paguldytas į palatą pirmame aukšte, pabėgęs per langą, nes jo niekas negydė, kol gydytojai teigė laukiantys chirurgo, nes budinčio nebuvo. Pagal oficialią versiją, kai Petras Cvirka buvo sugrąžintas į ligoninę, jam padėti jau buvo per vėlu, nes jam trūko apendicitas, prasidėjo kraujo užkrėtimas ir buvo per vėlu operuoti. Palaidotas Rasų kapinėse. Vis tik sklando gandai, kad galėjo būti ir nušautas ar rašytoją tiesiog ištiko infarktas. Istorikai tyrę bylas nesutarė dėl vienintelės teorijos, kuri galėtų būti teisinga. Bet, kokia bebūtų priežastis, žmogaus nebėra, tad galime tik skaityti, piktintis ar žavėtis jo kūryba ir leisti menininkui ilsėtis. Su cukriniais avinėliais burnoje ar be jų…

Visos citatos iš novelės „Cukriniai avinėliai“
Parengė Dominyka Navickaitė

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *