XX a. Lietuvoje galima atrasti daug asmenybių, kurių gyvenimas primena įtemptą Holivudo trilerį.  Net keista, kad niekas iki šiol nesiėmė kino kalba pasakoti mūsų disidentų nuotykių. Na, o jei režisieriams nesinori imtis politinių temų, siūlome atsigręžti į neįtikėtinai įvairiapusišką Stasio Krasausko asmenybę. Tuo labiau, kad jis idealiai atitinka amerikietiškojo „save sukūrusio“ žmogaus idealą.

Stasys Krasauskas gimė 1929 m. gegužės 29 dieną, jau įsitvirtinus Lietuvos Respublikai. Šeima, deja, jam netapo tvirta atrama ir saugia užuovėja. Tėvai pykosi ir netrukus pradėjo gyventi atskirai. Vaikas buvo mėtomos it „karšta bulvė“ tai pas vieną, tai pas kitą, kol neapsikentęs senelis ėmėsi vaikaičio ugdymo. Būtent senelis Leonas tapo svarbiausiu žmogumi Stasio vaikystėje, „užkrėtė“ meile gamtai ir, kas vėliau tapo labai svarbu, išmokė plaukti ir skirti dėmesį fizinei stiprybei.

Stasys buvo per jaunas, jog jam tektų kariauti ar rinktis tarp partizanų ir kolaborantų. Karo metu jis gyveno netoli Krakių ir turėjo kuriam laikui nutraukti mokslus. Paskui bandė „vytis“ Kauno suaugusiųjų mokykloje. Pokaris Kaune artimųjų neturinčiam, bet itin užsispyrusiam Stasiui buvo tikras išbandymas. Kaip jis pats pasakodavo, mieliausias širdžiai to meto užsiėmimas jam buvo plaukiojimas Nemune. Tai leido atsipalaiduoti, pajusti laisvę ir, neabejotinai, išugdė puikius plaukiko gebėjimus. Tad nenuostabu, kad labai greitai į jį atkreipė dėmesį plaukimo treneriai. Per karą sugriautoje Lietuvoje praktiškai nebuvo sporto varžyboms tinkamų baseinų, natūralu, trūko ir gerus pasiekimus galinčių demonstruoti sportininkų, ir čia Stasys buvo tikras „deimantas“.

Jau 1947 m. jis įrodė, kad yra geriausias plaukikas Lietuvoje. Dar po metų jis jau gerino praktiškai visus Lietuvos plaukimo rekordus. Panašu, kad jis tikrai nebuvo talentingesnis plaukikas už konkurentus, bet niekas jam neprilygo darbu, atkaklumu ir gebėjimu atiduoti visas jėgas.

Stasys Krasauskas, Plaukimo federacijos nuotr.

1948 m. Stasys Krasauskas tapo Baltijos respublikų čempionu. Netrukus jis tapo prizininku ir Sovietų Sąjungos čempionate. Ar galėjo pasiekti daugiau? Šiuo atveju dera atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, nors Stasys Krasauskas buvo labai atkaklus, užsispyręs ir nuosekliai siekdavo užsibrėžto tikslo, jis turėjo per daug talentų, kad galėtų susitelkti tik į kurį nors vieną. Jį labiau nei bet ką kitą galima vadinti Renesanso žmogumi, t.y. asmenybe, kuri sugebėjo daug nuveikti skirtingose srityse. Buvo labai įvairiapusiškas. Kitas dalykas, pirmasis uždaras baseinas, turintis 12,5 m. ilgio plaukimo takus, buvo pastatytas Lietuvoje tik 1949 m. Tačiau išliko „maža“ smulkmena – jis buvo nešildomas ir labai dažnai vandens temperatūra čia nesiekė 10 laipsnių.

1949 m. Stasys Krasaukas pasijuto atsidūręs kryžkelėje. Viena vertus, jis buvo sportinės formos pike ir galėjo toliau gerinti savo pasiekimus. Kita vertus, jį vis labiau traukė menas, piešimas. Net ir plaukimo treniruotėse jis daug laiko praleisdavo neišleisdamas pieštuko iš rankų. Tiesa, atsiskleidė ir dar vienas jo talentas – muzika. Tad rinktis buvo sunku. Pagalbininkais tapo broliai Nasvyčiai, kurie išgyrė Stasio piešinius ir pasakė, kad jis tiesiog privalo stoti į Dailės institutą.

Iliustracija E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Era“. Stasys Krasauskas

1952 m. Krasauskas nutraukė studijas Kūno kultūros institute, tačiau visų sąsajų su sportu tikrai nenukirto. Na, o sunkiausia, stojant į VDI, Stasiui buvo pasirinkti sritį, nes gabumų jautė įvairioms. Pasirinko grafiką. Veikiausiai todėl, kad joje galima atrasti taip pat ir muzikos, poezijos atšvaitų.

Apsigyvenęs Žvėryne Krasauskas greitai tapo kultūrinės bohemos siela. Jo įžvalgas vertino ne tik dailininkai, bet ir poetai, rašytojai. Tuo pat metu, dairydamasis būdų pragyventi, Stasys išbandė save karikatūrų ir šaržų piešimo srityse. Jo darbai tapo dažnu „svečiu“ Lietuvos periodikoje. Kitas svarbus žingsnis – knygų iliustravimas. Ir čia jis tapo vienu iš lyderių. Atrodė, kad nesvarbu, kurią sritį Stasys Krasauskas pasirenka, viskas jam puikiai sekėsi. Pavyzdžiui, kai jau atrodė, kad sportininko karjera liko praeityje, 1957 m. jis tapo Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonu ir treneriu.

Stasio Krasausko diplominiu darbu Vilniaus dailės institute tapo Vaižganto knygos „Dėdės ir dėdienės“ iliustravimas. Dailininkas visus vertintojus sužavėjo romantizmu, kuris persmelkė grafikos darbus. Tai buvo nematytas reiškinys Lietuvos grafikos istorijoje.

Iliustracija Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Žmogus“. Stasys Krasauskas

Pabaigus studijas, vėl teko rinktis: ar daugiau laiko skirti skalsesnę duoną žadančiam darbui Lietuvos periodiniuose leidiniuose, ar susitelkti į knygų iliustravimą ir panašius darbus. Galiausiai jis pasirinko antrąjį kelią ir dar po kurio laiko pareiškė, kad labiausiai jį traukia iliustruoti poezijos kūrinius. Beje, vienu didžiausių iššūkių jam tapo užsakymas nupiešti Eduardo Mieželaičio rinkinio „Žmogus“ iliustracijas. Tai buvo ypatinga, specifinė poezija ir jai buvo reikalingas specialus vaizdinis palydėjimas. Tai Stasiui Krasauskui puikiai pavyko ir galima sakyti, kad būtent po šios knygos iliustravimo Stasys Krasauskas galėjo drąsiai vadintis vienu iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo titanų.

Deja, jis gyveno sovietmečiu, kai talentas, sunkus darbas dar nebuvo viskas, reikėjo taip pat ir ideologinio kūrėjų lojalumo valdžiai. Šioje srityje Krasauskas laikėsi tvirtai. Jo tikrai nebūtų galima pavadinti disidentu, tačiau jis niekada nebuvo konformistas. Jis nestojo į komunistų partiją, nevykdė ideologinių užsakymų, nebandė įtikti valdantiesiems. Net ir tuos kūrinius, kuriuos jis piešė karo, sovietinio gyvenimo temomis, pateikė tiek savitai, kad ideologiniai veikėjai liko nepatenkinti. Todėl ir į Dailininkų sąjungą jis buvo pakviestas tik 1962 metais, o valdžios privilegijų nesulaukė ir paskui. Ilgai lauktą dirbtuvę valdžia jam skyrė tik 1966 m. Tiesa, galima pasidžiaugti bent jau tuo, kad ji buvo puikioje vietoje – priešais šv. Jonų bažnyčios varpinę.

Žvelgiant į Stasio Krasausko gyvenimą, susidaro įspūdis, kad jis kiekvienoje srityje, kurios imdavosi, bandydavo įrodyti sau pačiam, ką sugeba. Atrodė, kad jis varžosi ne su kitais, bet su pačiu savimi. Kai suprato, kad sporte pasiekė pakankamai daug, jis ėmėsi grafikos, kai pamatė, kad ir čia neturi sau lygių, vis labiau pradėjo domėtis kitomis meno sritimis. Pavyzdžiui, pradėjo daugiau laiko skirti soliniam dainavimui, išbandė save kaip kino aktorius. Beje, amžininkų teigimu, Stasys Krasauskas galėjo padaryti puikią karjerą operinio dainavimo srityje, tačiau, panašu, kad jie nenorėjo panirti tik į vieną kurią sritį. Todėl labai džiaugėsi, kai režisierius Raimondas Vabalas pakvietė jį vaidinti kino filme „Žingsniai naktį“ ir čia Krasauskas neapvylė režisieriaus.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Nepaisant savojo įvairiapusiškumo, Krasauskas vis dėlto nebeapleido grafikos. Tuo labiau, kad jam pasitaikė puiki proga piešti iliustracijas tiek Šekspyro sonetams, tiek pačiai poetiškiausiai Biblijos knygai „Giesmių giesmė“.

Pirmoji personalinė Stasio Krasausko paroda Vilniuje buvo surengta tik 1970 m. Atrodė, kad pagaliau ateina laikas tikrajam talentingojo dailininko viešam įvertinimui. Tačiau, kai jau atrodė, kad pasiektas kūrybinės brandos laikotarpis, „pokštą“ iškrėtė kūnas. Stasys Krasauskas visa gyvenimą buvo itin tvirtos sveikatos ir nežinojo, ką reiškia sirgti. Tačiau 1976 m. jam buvo diagnozuotas gerklų auglys. Jis jau buvo gerokai įsigalėjęs. Dailininkas buvo išsiųstas į tuo metu garsiausią Sovietų Sąjungoje onkologinį centrą Maskvoje. Tačiau medicina jau buvo bejėgė.

Visiškai išsekęs Stasys Krasauskas paskutinį kartą pasirodė viešumoje, kai 1977 m. sausį priėmė jam suteiktą LSSR liaudies menininko vardą. Tačiau tai jau jam negalėjo suteikti džiaugsmo, liga jį buvo tiesiog „suėdusi“ – 1977 m. vasario 10 dieną Maskvoje Stasys Krasauskas mirė.

S. Krasausko kapas Antakalnio kapinėse

Stasys Krasauskas yra nupiešęs nemažai autoportretų. Vienas ryškiausių iš jų pavadintas „Kas aš?“ Jame matome išoriškai labai stiprų žmogų, kuris įsitempęs, nerimastingai bando atsakyti į klausimą – kokia yra mūsų gyvenimo šioje žemėje prasmė? Krasauskas nuolat ieškojo atsakymo į šį klausimą. Dalį atsakymo jis perteikė piešiniais, tačiau pats išliko paslaptimi. Jis visur labai skubėjo, dosniai dalino savo talentus kitiems, gal dėl to ir nesulaukė net penkiasdešimties metų. Kita vertus, per savo gyvenimą jis nuveikė tiek daug įvairiausiose srityse, jog to pakaktų bent penkiems gyvenimams. Labai norėtųsi, kad jo paliktas ryškus pėdsakas nebūtų nepelnytai pamirštas.

Comments are closed.