Pernai praūžę rinkimų maratonai pasaulyje išgąsdino ne vieną. Nors globalizacija ir pliuralizmas jau atrodo nebesustabdomi, visgi, tai vienur, tai kitur pasigirsta nuogąstavimų, ar neprarasim savo tapatybės, gal geriau būtų užsidaryti sienas ir t. t., ir pan. Daugelį amžių žmonės pažinojo tik savo aplinką, savo kultūrą, savo religiją. Besikeičiančios kartos viena kitai perduodavo religiją kaip paveldimą tradiciją ir apie asmeninį pasirinkimą nebuvo labai svarstoma. Šiandien taip nebėra. Nors mūsų krašte vis dar išlieka stiprus kolektyvinis religingumas ir čia neturime tokios sekuliarizacijos kaip Vakarų Europoje, vis dėlto šiuolaikinė atvertis kitoms kultūroms, religijoms ir apskritai kitokiam žmogui, tarp kitų užaštrina taip pat ir mūsų religinės tapatybės klausimą. Juk neneigsi, kad yra puikių, pagal sąžinę gyvenančių žmonių, kurie mąsto ir tiki kitaip nei mes. Tačiau kiekviena religija patiria pagundą užsisklęsti savyje pasmerkiant kitus: „Tai mes žinome tiesą“ – štai čia ir prasideda konfliktai. Yra žmonių, liudijančių, kaip jie nutolo nuo Bažnyčios, nes buvo prievarta į ją varomi. Šiandien tai pasitaiko vis rečiau, nes kone visi žino apie žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą.

Ir vis dėlto – kurgi yra tiesa? Krikščionybėje, judaizme, islame, budizme? Pasaulis šiandien apskritai sako: „tiesos nėra, yra tik skirtingos nuomonės ir požiūriai“. Oksfordo žodyno redakcinė kolegija 2016 metų žodžiu pripažino žodį „post-tiesa“, reiškiantį, kad, atsižvelgdami į daugybę subjektyvių faktorių, mes renkamės, kuo norime tikėti, arba, kuo kažkas kitas nori, kad tikėtume.

Apaštalas Petras sako: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“ (1 Pt 3, 15). Žinoma, galima švaistytis ir kietais argumentais apie tikėjimo teoriją, tokių ginklų turime sočiai. Tačiau racionalioji teorinė prieiga – tik viena iš galimų. Tikėjimas juk žiūri kur kas giliau ir toliau. Tikėjimas kviečia labiau įsiklausyti nei teigti savo tiesas. Viešpaties Kristaus sergėjimas širdyje – tai ne išorinis, „iš viršaus nuleidžiamas“ tiesos ir argumentų karkasas, bet vidinio gyvenimo darna ir harmonija, įgalinanti mus liudyti tikėjimo viltį pasaulio sumaištyje.

Tarp reikšmingiausių Vatikano II Susirinkimo temų, be abejonės, buvo katalikybės atverties kitoms religijoms išryškinimas. Garsioji deklaracija apie Bažnyčios santykius su nekrikščionių religijomis „Nostra Aetate“ sako, kad „Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį.“

Ši atvertis tapo tikra revoliucija. Popiežius Paulius VI susitiko su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru I. Popiežius Jonas Paulius II Asyžiuje pradėjo melstis su kitų religijų atstovais. Popiežius Pranciškus Kuboje susitiko su Maskvos patriarchu Kirilu ir nuvažiavo švęsti reformacijos jubiliejų į Švediją, kad būtų kartu su besidžiaugiančiais ir t. t. Anais laikais tai buvo neįsivaizduojama, griaudėdavo anatema. O šiandien – dialogas, kviečiantis įsiklausyti, nes katalikybė nekalba apie jokias monopolines nuosavybės teises į tiesą. Esame pašaukti visa apimančiai Tiesai.

Juk ir pats žodis „katalikybė“ graikų kalba reiškia universalumą ir visuotinimą. Išpažindami savo tikėjimą sakome, kad tikime visuotinę Bažnyčią. Nesakome: „aš tikiu katalikybę ir atmetu kitus“, bet – „aš tikiu į Bažnyčios katalikiškumą“, tai reiškia – jos visuotinumą. Katalikybė yra siuntimas pas visus ir visokius žmones, nes iš Kristaus mes semiame išganymo priemonių pilnatvę (KBK 830–831). Čia nėra galimybės įsitvirtinti savo supratime lyg minkštame, patogiame fotelyje. Katalikas nėra žmogus, kuris, prisirišęs prie savo supratimo, bijo prarasti kažkokią, jam pačiam aiškią tiesą. Priešingai – tai žmogus, ieškantis ne skirtumų, bet bendrumų ir turintis atvertį Tiesai, kuri visada yra daugiau ir plačiau, negu mes suprantame ir manomės žiną. Tiesa nėra mūsų kišenėje, „mūsų pažinimas dalinis“ (1 Kor 13, 9). Susitinkant su kitaip mąstančiais ir tikinčiais bei siekiant išlaikyti švelnumą ir atsargumą, kuriam kviečia apaštalas Petras, verta prisiminti Apaštalų darbuose Šventosios Dvasios mums perduotus Gamalielio žodžius: „Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais“ (Apd 5, 39).

Jėzus, būdamas žydas, daugybę laiko praleido Galilėjoje, krašte, kuris neturėjo geros reputacijos. Natanaelis netgi įtariai klausė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ (Jn 1, 46) Tačiau mūsų Viešpats drąsiai buvo tarp kitaip mąstančių, toli nuo komfortabiliai savy užsisklendusio religingumo.

Šiandien mažai kas drįsta neigti Dievą, tikėti taip pat niekas netrukdo, tačiau dažniausiai liekama Jam abejingais. Šiuolaikiniam žmogui, net ir laikančiam save kataliku, nekyla problemų pasidaryti individualų religinį-dvasinį „miksą“. Socialinis pliuralizmas persimetė ir į tikėjimo sritį. Tradiciškai paveldėtam katalikiškumui dažnai stinga sąmoningos ir reguliarios praktikos bei realaus ryšio su kitomis gyvenimo sritimis. Ir vis dėlto šis, ir būtent toks, Dievo pasaulis – tai mūsų Galilėja. Jame nelengva, nes niekam nereikia iš anksto paruoštų protingų pamokymų. Bet neišsigąskim: čia niekas negrasina mūsų tikėjimui, greičiau jau tik išmėgina jo autentiškumą. Šiuolaikinė Galilėja taip pat trokšta ir kenčia dėl vidinės tuštumos ir meilės stygiaus. Iš dvasinio vakuumo kylantis nerimas veja žmogų slėptis po kaukėmis, besaikiu užimtumu, desperatišku emocinių malonumų vaikymusi ir pan. Visas tokias patirtis galiausiai žmogus išgyvena kaip prakeikimą. Tačiau juk tai – Edeno ilgesys. Ir Jėzus sako: „palaiminti“, nes tos sunkios patirtys skirtos tam, kad nukreiptų į tikrą artumą su Dievu ir su kitais.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *