Jungtinės Karalystės rašytoja Emma Haughton į jaunimo literatūros pasaulį įžengė ilgai delsusi ir dvejojusi, tačiau jau savo pirmuoju romanu „Dabar tu mane supranti“ (iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė, Dominicus Lituanus, 2015) įsitvirtino kaip puiki įtempto siužeto trilerių jaunimui kūrėja. Prieš apsispręsdama imtis išsvajotos grožinės literatūros kūrimo, E. Haughton dirbo žurnaliste, taip pat rašė negrožines knygas, skirtas mokykloms, kuriose gvildeno rimtas – mirties, įtampos, narkotikų – temas. Ir nors pirmasis jos grožinis kūrinys buvo paveikslėlių knyga vaikams „Lietinga diena“ (angl. „Rainy day“, 2000 m.), tikrasis autorės talentas ir pašaukimas atsiskleidė išleidus įtempto siužeto romaną jaunimui.

Keturių vaikų mama jau išleido tris romanus, skirtus paauglių ir jaunimo auditorijai, o šie susilaukė ne tik skaitytojų, bet ir kritikų įvertinimų – knyga „Dabar tu mane supranti“ buvo nominuota Karnegio medaliui ir jaunimo literatūros apdovanojimui „Amazing Book Awards“.   

Verta pastebėti, kad kol kas vienintelė į lietuvių kalbą išversta E. Haughton knyga nepalieka abejingų ir suaugusių skaitytojų – istorija apie paslaptingai dingusį trylikametį Denį, trejus skausmingus metus nežinios ir paieškų, vėliau dar paslaptingiau grįžusį sunkiai atpažįstamą pražuvėlį, gvildena platų temų spektrą, o iki paskutinio puslapio neatslūgstanti įtampa kuria erdvę apmąstymams apie tėvystę, brendimą, paslaptis, siekiant įsivaizduojamo gėrio virstančias skausmingais padariniais bei artimų santykių puoselėjimą.

Siūlome skaitytojams pokalbį su Emma Haughton – apie tikrais įvykiais paremtą pirmąjį romaną, rašymo iššūkius bei trilerio žanrą.

„Dabar tu mane supranti“ – įtemptas trileris su euforiška pabaiga, ši knyga galėtų tapti puikiu filmu, prikaustančiu žiūrovų dėmesį iki paskutinės akimirkos. Ar rašydama nuo pat pradžių žinojote, kad romanas baigsis būtent taip, ar galbūt iš pradžių buvote numačiusi niūresnę pabaigą? Turiu prisipažinti, kad man patinka pakylėjančios pabaigos.

Ačiū! Iš tiesų paklausėte labai įdomaus klausimo, nes ankstesnės knygos versijos pabaiga buvo daug dviprasmiškesnė – ir, žinoma, niūresnė, kur lieka neaišku, kas nutiko pradingusiam berniukui. Tačiau kadangi paskui, sulaukusi įžvalgių pastabų, reikšmingai keičiau [pagrindinės veikėjos] Hanos istoriją, permąsčiau ir pabaigą. Kaip ir jums, man patinka pakylėjančios pabaigos, nors, žinoma, žinau, kad gyvenimas retai kada jas atitinka.

Kalbant apie tikrąjį gyvenimą, gal galėtumėte papasakoti apie tai, kas jus įkvėpė šiam romanui? Ar tiesa, kad jis parašytas remiantis tikru įvykiu? Ir jeigu taip, koks jausmas tikro žmogaus istorijai suteikti išgalvotą posūkį? Ar dėl to jautėte kokių nors prieštarų?

Šios knygos gyvenimas prasidėjo kaip straipsnis, kurį skaičiau viename „Observer“ šeštadienio priedų prieš keletą metų, apie Amerikoje dingusį berniuką. Ta istorija buvo kone pernelyg keista, kad ja patikėtum – ir visgi tai buvo tiesa. Pagavau save vis pagalvojant, kad tai būtų puiki medžiaga jaunimo romanui.

Visgi prireikė labai daug laiko atrasti santykį su šia istorija, pasiimti iš jos pačią esmę ir perkurti viską grožine forma. Daugeliu atžvilgiu tai sunkiau nei tiesiog išgalvoti dalykus, nes reikia stengtis atsiriboti nuo to, kas iš tiesų nutiko. Šiek tiek užtruko, kol suvokiau, kad man nereikia laikytis įsikibus faktų – o žurnalistei tai sunku! – kad galiu tiesiog paimti pačią istorijos esmę, situaciją, jausmus ir naudotis jais kurdama visai kitokius personažus. Be to, kai kurie tikrieji istorijos faktai buvo tokie keisti, kad niekas nebūtų jais patikėjęs, jei būčiau sudėjusi juos į knygą.

Tai, kaip vaizduojama dingusio vaiko šeimos situacija, yra labai tikroviška. Ar dar kuo nors domėjotės, tyrinėjote, kad taip tikroviškai pavaizduotumėte išgyvenimus ir veiksmus, kurių imasi pradingusių vaikų tėvai?

Perskaičiau viską, ką tik galėjau rasti internete, ypač kas liečia policijos procedūras ir veiksmus, susijusius su dingusiais vaikais. Be to, įsivaizdavau, koks tai būtų jausmas man pačiai tokiomis aplinkybėmis – keturių vaikų mamai tai nebuvo sunku. Tiesiog nukreipkite vaizduotę šia nuvalkiota tėvystės košmaro linkme.

Viena pagrindinių veikėjų, dingusio Denio sesutė Alisa turi Dauno sindromą. Ji taip jautriai ir vėlgi – tikroviškai – vaizduojama, kad kyla klausimas, ar jos personažas kurtas pagal kokį nors realų vaiką?

Ačiū! Ne, ji buvo kurta nesiremiant kuo nors konkrečiu. Pasirinkdama vaizduoti negalią turinti vaiką turėjau konkrečią priežastį – norėjau, kad Denis turėtų įžvalgią sesę, tačiau jai būtų sunku saviraiškos prasme. Kartu manau, kad mums reikia daugiau negalią turinčių veikėjų literatūroje, tačiau nebūtinai tokių, apie kurių negalią suktųsi visas knygos veiksmas. Pavyzdžiui, kaip Walteris „Bręstančiame blogyje“ – nors jam cerebrinis paralyžius, iš esmės jis tiesiog vienas puikios istorijos veikėjų.

Koks jausmas sulaukti atsiliepimų, kritikos?

Siaubingas. Jei nuoširdžiai, tik po pirmojo knygos įvertinimo suvokiau, kad mano knyga yra išleista, kad ji ten, vieša, o žmonės gali sakyti, kas jiems joje patinka. Šis viešumo suvokimas prilygo siaubingam šokui. Lyg viename tų sapnų, kuriame susivoki esąs vakarėlyje visiškai nuogas. Tik tai ne sapnas.

Dabar jau esate vadinama jaunimo trilerių rašytoja. Kas jus taip traukia šiame žanre? Ar esate išbandžiusi ir kitus žanrus?

Mane trilerio žanras traukia ne tiek per se, kiek kaip gera istorija. Daug laiko gyvenime skiriu labai literatūriškų romanų skaitymui, tačiau visuomet jaučiau silpnybę kūriniams, kur daug dramos, jausmų ir intrigos. Tokioms istorijoms, kurios nuolat kelia klausimą, kas gi vyksta ir kaip visa tai išsispręs, o kartu jas skaitant nuoširdžiai rūpi veikėjai ir kas jiems nutiks.

Labai mėgstu siužetus, kurie kelia klausimus ir verčia skaitytoją versti puslapius siekiant sužinoti atsakymus, ir manau, kad būtent todėl trileriai yra tokie populiarūs. Kiekvienam patinka neatsakyto klausimo varomoji jėga, poreikis sužinoti, kodėl kažkas vyksta ir ką tai reiškia.

Meistriškai kuriate įtampą, jūsų romanuose daugybė įvykių ir posūkių. Ar prieš rašydama žinote kiekvieną būsimą siužeto detalę, ar jos atsiranda rašymo metu?

Labai plačia prasme turiu bendrą siužeto pojūtį, tačiau didžioji jo dalis vystosi rašant, nors dažnai turiu labai stiprų pojūtį dėl mano norimos pabaigos. Naudojuosi įvairiausiomis priemonėmis, padedančiomis man irtis pirmyn – minčių žemėlapiais, veikėjų charakteristikomis, pačios istorijos pasufleravimais, iš esmės bet kuo. Visgi nesu „sėdu ir tiesiog rašau“ tipo rašytoja. Man patinka žinoti, ką stengiuosi pasiekti tam tikra scena, kol dar nesiėmiau jos rašyti. O jei atsiduriu akligatvyje jau rašydama, taip būna todėl, kad nepakankamai žinau, kur link einu ar kas iš tiesų vyksta aprašomoje situacijoje.

Tad kaip tuščias lapas virsta romanu? Kokie šio virsmo etapai jums mieliausi? Ar yra dalykų, su kuriais kaskart turite sunkumų?

Su visais! Ne, rimtai, sunkiausias dalykas mokantis rašyti romaną buvo supratimas kaip iš tiesų tai daroma. Kai to ėmiausi, neturėjau apie tai žalio supratimo, tad keletą metų kepurnėjausi vietoje. Dabar turiu gana gerai apibrėžtą procesą, kurio metu nuo tuščio Word dokumento nukeliauju iki pabaigtos knygos – netgi pati sau esu užsirašiusi pastabų, pasufleravimų, kad kiekviename rašymo etape žinočiau, ką tuo metu turėčiau daryti ir neprisileisčiau baimės.

Etapas, kurio labiausiai nekenčiu, yra pirmasis juodraštis. Man tai išties prilygsta sunkiam darbui – ištraukti visą tą medžiagą iš savo galvos ir sudėti ją į puslapius. Naudojuosi įvairiausiomis gudrybėmis tam, kad tai taptų labiau pakenčiama, tačiau esu didelė „sluoksniuoto santykio“ su rašymu gerbėja, t. y. neužkraunu savo smegenų poreikiu padaryti per daug vienu kartu. Taigi, viename juodraštyje susikoncentruoju ties siužeto vingiais, kitame koncentruojuosi į personažų motyvacijas ir biografijas, ir taip toliau. Jei stengiuosi visa tai padaryti vienu kartu, mano smegenys perdega ir nebegaliu rašyti.

Labiausiai man patinka paskutinieji etapai, kai koncentruojuosi vien tik į stilių, į žodžius ir kaip jie dera tarpusavyje. Mėgstu krapštytis su sakiniais, ieškoti naujų būdų pasakyti tam tikrus dalykus.

O kada nusprendėte, kad norite būti rašytoja ir koks buvo jūsų kelias iki pirmosios knygos išleidimo?

Manau, kad visada norėjau rašyti, tačiau vis vilkinau tai ir įprasminau savo troškimą rašyti grožinę literatūrą tapdama žurnaliste. Prireikė daug metų, kad sukaupčiau drąsą parašyti romaną, ir dar keleto metų, kad pamatyčiau jį išleistą. Daugybė iššvaistyto laiko, kurio gailiuosi.

Norėčiau, kad būčiau supratusi anksčiau, kad mokymasis rašyti yra procesas, o ne kažkoks talentas, kurį turėdamas gimei. Mane pernelyg gąsdino galutinis apsisprendimas rašyti, nes galbūt neturiu to, ko rašymui reikia, nesuvokdama, kad labiausiai už viską tam reikia atkaklumo.

Kokius tris patarimus duotumėte norintiesiems tapti rašytojais?

Pirma – rašykite. Skamba kaip savaime suprantamas dalykas, tačiau pažiūrėkite į ankstesnįjį mano atsakymą.

Antra – būkite pasiruošę nesėkmėms. Nesigraužkite, jei iš pradžių tai, ką rašote, nebus kažkas labai gero. Vėliau jums seksis geriau, be to, visų dalykų pradžios yra šiek tiek sumautos.

Trečia – iš pradžių labiau koncentruokitės į siužetą, o ne į gražius sakinius – net geriausias stilius pasaulyje nekompensuos nuobodžios ar lėkštos istorijos. Kai įgusite su siužetu, galite koncentruotis į žodžius – kad jie dainuotų.

Parengė Diana Gancevskaitė, authorallsorts.wordpress.com, vulpeslibris.wordpress.com, margaritamorris.com

 

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *