1936 metų balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone, gimė būsimasis poetas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, visuomenininkas Marcelijus Martinaitis. Net ir po staigios mirties 2013 metais jo kūryba tebedomina skaitytojus: 2018 metais išleistas rašytojo dienoraštinių užrašų knyga „Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai“, knygų serijoje „Lietuvių literatūros lobynas XX a.“ 2017 m. išleista poezijos rinktinė „Vakar ir visados“, 2016 m. atsiminimų apie poetą knyga „Marcelijus: atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį“, 2015 m pasirodė šmaikšti knyga apie katinus „Kaip katinai uodega peles gaudo“, 2014 m. – niekur neskelbtų eilėraščių rinkinys „Nenoriu nieko neveikti“, 2013 m. – prof. Viktorijos Daujotytės monografija „Boružė, ropojanti plentu“ kuria autorė kasasi gilyn į M. Martinačio kūrybos klodus.

Pasak V. Daujotytės, „Marcelijus Martinaitis – palanki apibendrinimams, bet ir iš jų išprūstanti figūra – aktyvistas (Atgimimo, Sąjūdžio laikų viešasis veikėjas, deputatas) ir kartu atsiskyrėlis, sunkiai išviliojamas iš savo sodo, iš savo Nuošalės, kalbantysis(vien dirbdamas Vilniaus universitete turėjo perskaityti kelis šimtus paskaitų) ir kartu tylintysis, daugiau kaip prieš trisdešimt metų mįslingai ir neatšaukiamai ištaręs „O toj tyloj ir man yra kažkas, / kažkas iš to, ką žemėn kas“. Archainis žmogus, žemdirbys, augintojas, augalų ir gyvūnų ištikimas globėjas ir bičiulis. Archainės vaizduotės poetas, atmintyje atidengiantis gijų, dar mitinių lietuvių pasaulėjautos klodų. O kartu ir lietuvių poezijos modernistas, modernizatorius – ypač sunkiuoju laiku, septintuoju-devintuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu…“

Poeto kūrybinę biografiją sudaro keliolika poezijos knygų, keletas eseistikos bei publicistikos rinkinių, pjesės lėlių teatrui, eilėraščių knygos vaikams. Neabejotinai tarp svarbiausių jo knygų paminėtinos „Saulės grąža“ (1969), „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974), „Kukučio baladės“ (1977, papildytas 1986), „Atmintys“ (1986), „Laiškai Sabos karalienei“ (2002), „K. B. įtariamas“ (2004), „Mes gyvenome“ (2009), „Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai“ (2013) ir daugelis kitų. Beje, ypatingai poetas tapo žinomas po to, kai pasirodė Vytauto Kernagio albumas „Akustinis“, kuriame ne viena daina parašyta pagal M. Martinaičio tekstus. Vėliau šių dviejų menininkų duetas nemažai apkeliavo Lietuvos miestų ir miestelių su bendra poetine programa.

Štai kaip apie kintančią mūsų visuomenę bei jos raiškos būdus M. Martinaitis kalbėjo 2007 metais interviu: „Šiandien mes daugiau gyvename apsupti vadinamosios virtualios tikrovės vaizdais bei vaizdiniais, jų „negaminame“ arba nenorime gaminti pasitelkę vien kalbines priemones. Sakysime, ką daro žmogus skaitydamas knygą? Jis pats iš žodžių kuria ar atkuria vaizdus, jais įvairiai manipuliuoja. Dabar mums nereikia vargintis – patys vaizdai lenda iš ekranų, iš reklaminių skydų, muilo operų, trilerių. Štai, žiūrėk, vienas kitam duoda į snukį, ir viskas aišku. Kur nors ir pats  galėsi pakartoti kokiam tamsiam skersgatvyje, savo „klientui“ prieš tai neištaręs nė žodžio, nebent nusikeikęs. Dabar nesunku suprasti, kodėl taip kriminalizuojama kalba ne vien gatvėje, bet ir teatre, filmuose, įvairiuose TV šou, mokyklose, literatūroje. O juk šia kalba yra siunčiami tik tam tikri agresyvūs signalai.

O žodžiais tai papasakoti būtų ne taip paprasta, nes kalba perteikia daugybę niuansų – kaip trenkė, kaip viskas vyko, galų gale – už ką trenkė. Kalba visuomet turi ir tam tikrą vertinamąjį motyvą, iškelia kitų kalbos registrų, klausimų. Dalykai, apie kuriuos nėra žodžių arba nieko apie juos nepasakyta, tam tikra prasme neveikia kaip žmoniškieji veiksniai. Todėl, mintyse turėdamas kūrybą, galiu tik pakartoti: žodžiai, kalba kuria pasaulį.“

2004 metais pasirodė labai netikėta M. Martinaičio poezijos knyga „K. B. įtariamas“, kurioje nebeliko ankstesnei jo kūrybai būdingo lyriškumo, folkloro, archaikos bei žemės metaforų, o vietoj jų pasipila įkalčiai, tardymai, pirštų antspaudai, protokolai, pareiškimai policijai, provokatorių skundai, bylos, liudijimai iš kurių veržte veržiasi svetimumas gimdantis nerimą ir baimę. Tai savotiškas Kukučio tęsinys, atgimimas nauju laiku, naujoje visuomenėje, naujoje kasdienybės aplinkoje.

Akivaizdu, kad poetui rūpėjo ne tik literatūros ir jos kūrėjų padėtis kintančioje visuomenėje. Kelių kartų sąmonėje Marcelijus Martinaitis – ne tik poetas, bet ir kultūrininkas. Jo eseistinis žodis tapo ypač svarbus Atgimimo laikotarpiu. Martinaitis buvo veiklus sąjūdininkas, nepriklausomos valstybės formuotojas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Vėliau nebedalyvavo politikoje, tačiau liko aktyvus politinių ir kultūrinių procesų stebėtojas ir neretai kritikas.

Savo dienoraštiniuose užrašuose poetas nuolatos kalbėjo apie kultūros ir politikos santykį, biurokratiją, socialinę atskirtį, lietuvių tautos išlikimą. Aktualūs ir jo pamąstymai apie sostinę Vilnių, paveldą, urbanistiką. Sistemingai M. Martinaitis gilinosi į nacionalinės savasties dalykus, įsipareigojimus tautos kultūrai, lietuvių kalbai.

2009 metais išleista M. Martinaičio autobiografinė knyga „Mes gyvenome“ pelniusi ne vieną premiją bei sulaukusi bent kelių leidimų. Knygos pasakojimas prasideda vaikystę ir baigiasi ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas. Memuariniam pasakojimui ypatingo savitumo suteikė poeto etninės įžvalgos, praeities ir dabarties apmąstymų pynės, jautriai ir subtiliai atkuriamas kaimo gyvenimas, kasdienė aplinka, žmonės, papročiai, įvykiai kurie, neabejotinai, kreipė Marcelijų kūrybos pusėn.

Kaip taikliai yra pastebėjęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas, „Martinaitis įėjęs į tautos sąmonę. Atmintyje yra jo eilutė, posmai, žodžių jungtys, pastebėjimai – tartum jau atsiskyrę nuo jo, tartum visų nuosavybė“.

Evgenios Levin nuotraukos

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *