1931 m. balandžio 2 d., lygiai prieš 87 metus, Gulbinėnuose (Pasvalio raj.) gimė Lietuvos grafikė, knygų iliustratorė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė. Pati dailininkė yra sakiusi, kad jau vaikystėje ją stipriai veikė paveikslai, kaboję ant sienų senelių ir gimtuose namuose. Tai buvę dėdės Olio iš gamtos aliejiniais dažais tapyti maži vaizdeliai, brolio piešti labai tikslūs tetų portretai.

Būsima dailininkė augo tuo metu žymių žmonių šeimoje. Jos tėvas – Lietuvos generolas Kazys Ladiga 1919–1920 metais grūmęsis su bolševikais už Lietuvos nepriklausomybę, 1926–1927 metais – karo apygardos viršininkas. Motina – Stefanija Paliulytė-Ladigienė – gabi publicistė, įtaigi paskaitininkė, kelių knygų autorė, visuomenininkė, ateitininkė, išrinkta į Trečiąjį Lietuvos seimą, ji atstovavo katalikų blokui. Įsidėmėtini Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai apie jos motiną: „O kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą“. M. Ladigaitė pasakojo, kad jos vaikystė baigėsi, kai jai tebuvo 9-eri – mat tada buvo suimtas jos tėvas. Būtent dėl to jai teko daug kartų keisti mokyklas: nuo pradinės Gulbinėnų kaimo mokyklos iki Vilniaus, Vabalninkų, Kauno ir vėl Vilniaus. Kone kasmet eita vis į kitą mokyklą. Jau ankstyvoje jaunystėje būsimai dailininkei teko patirti sovietinio režimo išbandymų. Viename interviu ji yra pasakojusi:

„Didžiausi mano autoritetai buvo tėvai ir vėliau sutikti žmonės, kurie ypač brangino tiesą, sąžiningumą, atsakomybę. Mokytojas Budrevičius Salomėjos Nėries gimnazijoje, Vilniuje, buvo įpareigotas kaip klasės auklėtojas agituoti mus į komjaunimą, tačiau jis apsiribojo Švietimo ministerijos įsakymo perskaitymu, nuo savęs nieko nepridėdamas. Vabalninkuose mokyklos direktorius Tamonis ir auklėtojas Dulieba tada perspėjo mane, šešiolikmetę, apie fabrikuojamą bylą ir gresiantį areštą. Liepė man tučtuojau išvykti. Taip išvengiau tremties, o mokyklos direktorius netrukus buvo suimtas ir nuteistas dvidešimt penkeriems metams.“ (iš šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyno)

1960 m. baigė Maskvos poligrafijos instituto Grafikos fakultetą. 1966–2000 m. su pertraukomis dirbo Vilniaus mokyklų dailės mokytoja. Nuo 1964 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Individualios parodos surengtos Vilniuje (1964 m. su V. Vildžiūnu), Gilforde (Didžioji Britanija, 2001 m.). Dauguma darbų atlikti monotipija, šilkografija, tušu plunksnele, akvarele, tempera, nespalvotais ir spalvotais pieštukais.

Pati dailininkė ne kartą minėjusi, kad visą gyvenimą daug skaitė, tad nestebina, jog viena mėgstamiausių jos veiklos sričių – knygų iliustravimas. Daugiausia iliustravo vaikų literatūros knygas: Petro Cvirkos, Janinos Degutytės, Kazio Sajos, Violetos Palčinskaitės, Marijos Gimbutienės ir kt. autorių. Nutapė miniatiūrų, sukūrė estampų. Sukūrė estampų ciklus „Motinystė“ 1966–1967 m., „Senoji Europa“ 2001 m.

Dailininkės vyras (a.a.) buvo žymus skulptorius Vladas Vildžiūnas (m. 2013), šeimoje užaugo trys vaikai: duktė žurnalistė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė ir du sūnūs – dokumentinio kino režisierius ir operatorius Domantas Vildžiūnas bei dailininkas skulptorius, iliustratorius Kunotas Vildžiūnas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *