„Gimiau 1968 metais Atkočiuose (Ukmergės rajone), žemę dirbančiųjų šeimoje. Mažas būdamas slėpdavausi tuometinio Karolio Požėlos kolūkio kukurūzuose. Girtuokliauti ir grybauti su vyresniaisiais broliais eidavau į netoli esantį raistą. Maudytis – dviračiais – į Siesikų ežerą. Pirmoji perskaityta knyga – Vlado Dautarto „Sapnuoju karalystę“. Į pasaulį per akinius žiūriu, regis, nuo septintos klasės. Buvau Deltuvos vidurinės mokyklos Tryčiaus vardo pionierių draugovės pionierius. Esu aukštaitis. Gimtoji tarmė – puntininkų.“ – taip savo autobiografiją pradeda lygiai prieš 50 metų, balandžio 3 d. gimęs Ričardas Šileika.

Įvardyti šį žmogų vien kaip poetą ir fotografą būtų stipriai per kuklu. Žymiai tiksliau ir aiškiau būtų pasakyti – Šileika. Šis terminas XXI a. lietuvių kasdienės kalbos žodyne turėtų reikšti „žmogų, iš niekų ir smulkmenų kuriantį džiaugsmą“. Jo rankose net ir įprasčiausių kasdienybės daiktai tampa vertingi. Surūdijusios geležėlės, savo priminę, praktinę reikšmę praradusios detalytės, smėlis, sėklos – visu tuo Šileika žaidžia nieko nesureikšmindamas, palikdamas smulkmes būti smulkmenomis. O kartu jas sugrąžina į gyvenimą.

Niekas, matęs Šileikos geležėlių parodą, jau negali ramiai gatvėje praeiti pro surūdijusią geležėlę – tokią būtinai reikia pakelti ir nešti Šileikai, nes jis žinos, ką su ja daryti.

Niekas, iš Šileikos gavęs dovanų maišelį ar stiklainiuką su žinomo-nežinomo krašto smėliu, jau negali iš savo kelionės grįžti be maišo ar stiklainio smėlio, kurį kaip geriausią lauktuvę neša Šileikai, nes jis žinos, ką su tuo daryti.

Niekas, iš Šileikos dovanų gavęs „Mažąją galeriją“ – degtukų dėžutėje įkomponuotą fotografiją ar visokiausių smulkmenėlių instaliaciją, – neišmes, ko nereikia, nes visko gali prireikti Šileikai.

Štai šitaip Šileikos menas tampa atrakcija, performansu, kurio negalima įsprausti nei į laiko, nei į erdvės ribas. O ir dalyvių skaičius vienu metu gali būti begalinis, nes kas žino, kuriame pasaulio krašte šią akimirką kas nors rado geležėlę, nusišypsojo, pakėlė ją nuo žemės ir įsidėjo į kišenę…

Viskas, kas sutinkama ant šio svieto, viskas, kas randama kasdienybėje, viskas kas nereikšminga, įprasta, banalu, viskas gali tapti menu, būti eksponuojama žmogaus rankose, kišenėje, kuprinėje, ant sienos. Nes pati kasdienybė Šileikai jau yra gyva ekspozicija.

Šalia daiktų poezijos yra ir žodžių poezija, kuriai Šileika taip pat atranda savas – atvirlaiškių, trumpųjų žinučių, nuogirdų, provincijos istorijų – formas. Kartais jos gyvuoja tik tarp dviejų žmonių, yra asmeniškos, ir todėl labai kasdienės. O kartais jos persikelia į tradicines formas – leidinius, knygas, albumėlius – ir tampa viešomis. Kaip kažkas kažkur rašė, „R. Šileika yra poetas, visur ieškantis tų pačių deimančiukų: fotografijoj, eilėraštyje, sename laikraštyje ar surūdijusioje geležėlėje, provincijos istorijoje. Jo tekstai, žaidžiantys tariamais paviršiais, atsitiktinumais, nesureikšminimu nors yra konceptualūs, bet turbūt prireiks dar nemažai laiko, kol į juos bus pažiūrėta rimčiau“.

Comments are closed.