Jėgą turi toks meno kūrinys, kuris susišneka su kitų žmonių širdimis. Tapytojai Birutei Nomedai Stankūnienei menas pirmiausia yra širdžių pokalbis. Spalvas pirmiausia pamato akys, tačiau per regą žinutė greitai perduodama ir giliausiai mūsų esybės daliai. Tai, kad tapytojos darbai paliečia kitų žmonių širdis, pirmą sykį pastebėjo katalikės vienuolės. Jų paskatinta, kūrėja pati pradėjo rengti seminarus, kuriuos žmonės ilgai stebi jos paveikslus, o paskui įvardija kilusius pojūčius.

Birutė Nomeda Stankūnienė nebijo, kad jos kūriniai žmonėms nepatiks. Daug svarbiau, kad paveikslas turi galią mums parodyti tai, ko savyje nenorime matyti. Išmokę priimti nemalonius jausmus, galime atsiverti pokyčiams.

Evgenios Levin nuotrauka

Menininke tapote vėlai – jau atšventusi keturiasdešimtmetį. Ar tai reiškia, kad prieš tai nesidomėjote menais?

Ne. Apie menus pradėjau svajoti labai anksti vaikystėje. Labai liūdėjau, kai penktoje klasėje manęs nepriėmė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Vaikas nežino, kaip reaguoti į tai, kas jam atrodo neteisinga. Neužtenka drąsos pasakyti tėvams: „Padėkite man, kad galėčiau gyvenime eiti savo keliu“.

Vėliau ėmiau lankyti architektūros ir piešimo kursus. Tačiau vėl pritrūko pasitikėjimo savimi, buvo sunku pakelti kritiką. Pasakiau sau: „Neišeis iš tavęs menininkė, būk „normalus“ žmogus“. Kadangi sekėsi tikslieji mokslai, įstojau į Kauno politechnikos institutą – ėmiau studijuoti odos gaminių technologijas. Baigusi studijas, „tvarkingai“ ištekėjau ir susilaukiau vaikų. Dirbau „Lelijos“ fabrike cecho technologe. Paskui prasidėjo naujo darbo paieškos. Išmėginau daugybę darbų – buvau ir administratorė, ir kelionių organizatorė, ir finansų tvarkytoja.

Tuščia motina, aliejus, drobė, 100x120x2 cm, 2016

Tuomet aiškiai suvokėte, kad nesate patenkinta savo gyvenimu?

Suvokiau, kad „kažkas ne taip“. Tačiau dar negreit leidau sau pasakyti, kad esu menininkė ir kurti yra mano gyvybinis poreikis. Įsisąmoninau tada, kai fizinė ir dvasinė sveikata ėmė klykti: „Daugiau nebegaliu“. Tuo metu apsisprendžiau studijuoti dizainą Vilniaus Dailės akademijoje.

Aišku, be vyro palaikymo būtų buvę labai sunku. Jis yra inžinierius vadybininkas, tačiau širdyje irgi turi menininko gyslelę. Negaunu velnių nuo jo, kad visus namus ištepliojau. Mano dukroms irgi buvo smagu matyti tapančią mamą.

Netgi sakyčiau, kad menas į mūsų šeimą atnešė darną. Tą labai aiškiai pajutau, supratusi, kad anksčiau buvo liūdna, neradusi savo vietos, pikta, besiblaškanti. Akivaizdu – kai mama liūdna, tai veikia ir visą šeimą. O kai moteris rami ir džiaugiasi, tai visiems aplink ją geriau.

Sakėte, kad menas yra širdžių dialogas. Turbūt pirmiausia tai yra būdas užmegzti ryšį su savo širdimi?

Man tapyba yra būdas užmegzti ryšį su tuo, kas nepavaldu laikui ir mirčiai. Visos religijos kalba apie panašų ryšį, kuris užsimezga per tikėjimą. Nežinau, iš kur ateina kūrybinė idėja, net kaip atsiranda paveikslas. Dažnai jaučiuosi, kad nesu autorė to, kas per mano rankas buvo sukurta.

Tapymas yra mano tikroji malda. Pastebėjau, kad man geriausiai taposi sekmadieniais. O jeigu Dievas yra širdyje, tai Jis juk mato, kad būtent tapydama esu nuoširdžiausia ir atviriausia. Jis žino ir supranta, kad melstis tekstais iš knygos nesugebėčiau. Man geriau sekasi viską Jam išsakyti spalvomis ir formomis.

Paskutinis pokalbis, aliejus, drobė, 90x120x2 cm, 2014

Gal todėl tiek daug darbų pavadinimų yra susiję su žmogiškais jausmais?

Nėra taip, kad siekiu nutapyti neviltį ar liūdesį, atleidimą ar džiaugsmą. Darbų pavadinimai atsiranda vėliau. Pamenu, vieną vasarą buvo apėmusi būsena, kurios negalėjau žodžiais nusakyti. Tik kai nutapiau darbą, po kiek laiko ta būsena įsivardijo kaip neviltis. Įdomiausia – kai įvardijau, slegiantis jausmas pasitraukė. Galėjau stebėti būseną lyg iš šalies, atsitraukusi anksčiau jaudinusių įvykių.

Galbūt ši patirtis jus paskatino savo darbus parodyti ir kitiems žmonėms?

Buvo kitaip. Dalyvavau krikščioniškose susitaikymo rekolekcijose. Po jų vienuolėms nuvežiau savo darbus ir pasakiau, kad spalvomis išreiškiau tai, kas manyje vyko. O jos apsidžiaugė: „Taigi čia puiki priemonė žmonėms, kurie ateina pas mus“.  Aš irgi labai nudžiugau, sulaukusi tokio pripažinimo. Seserų tikėjimas, kad mano darbai gali kitiems pagelbėti, buvo didžiulė dovana.

Vienuolės padėjo man išleisti knygelę „Septynios Jobo dramos“. Jos ėmė siūlyti rekolekcijose dalyvaujantiems žmonėms įsižiūrėti į mano darbus. Kai kuriems žmonėms tai visai nepatikdavo. Tačiau gavau atsiliepimų, kad daliai žmonių tai labai padėjo atverti ir įvardinti savo gyvenimo patirtį.

Pats didžiausias nustebimas mane ištiko, kai netikėtai gavau laišką. Žmogus laišką pradėjo taip: „Ruošiausi jums parašyti dvejus metus“. Toliau jis aprašė istoriją, kaip jis rado išmestas mano knygeles. Pasirodo, bankrutavus spaustuvei, dalis leidinių atsidūrė šiukšlyne. Tas žmogus susirinko visus leidinius ir išdalijo savo draugams. Sau pasiliko penkias knygas.

„Vieną knygą nuolat vežiojuosi su savimi mašinoje ir ji man padėjo išgyventi sunkiausius gyvenimo įvykius“,  – kai perskaičiau šį sakinį, man net šiurpuliukai per kūną nuėjo. Nejauku net tai pasakoti, atrodo kaip panegirika. Tačiau man pačiai buvo patikėti, kad taip gali būti.

Evgenios Levin nuotrauka

Jei nenorite per daug savęs girti, tai pasakykite, kokių neigiamų nuomonių apie savo darbus teko sulaukti.

Galiu. Tuomet turėjau galeriją Liejyklos gatvėje ir pati susitikdavau su mano darbais besidominčiais žmonėmis. Į galeriją užėjo elektrikė – kažką reikėjo pataisyti. Ir ji labai drąsiai išreiškė nuomonę apie raudoną paveikslą, kurį aš pavadinau savo autoportretu. Pasakė: „Jei šis paveikslas mano namuose kabėtų, norėčiau nusižudyt“. Skamba žiauriai. Tačiau aš net nežinau, ar tai yra neigiamas  įvertinimas, ar kaip tik įrodymas, kad mano kūrinys palietė giliai jos viduje esančias žaizdas.

Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad meno kūriniai leidžia saugiai prisiliesti prie tų dalykų, kuriuos pamatę pasaulio tikrovėje mes galėtume išprotėti. Aš irgi manau, kad žvelgimas į meno kūrinius yra nemokama terapija. Jei kažkas meno kūrinyje mums nepatinka, visuomet turime galimybę patyrinėti, kas mumyse sukelia tokį atsaką. Štai moteris pasakė, kad nusižudytų, pasikabinusi mano autoportretą – tai gali liudyti, jog jai baugu matyti kito žmogaus atvirumą.

Netikrumas, aliejus, drobė 70x90x2cm, 2017

Menas atspindi tai, koks yra pasaulis – ir teigiamą, ir neigiamą jo pusę. Jei menininkas yra patyręs daug traumų, tai atsispindės ir jo kūriniuose. Tačiau labai svarbu ir tai, kaip menininkas geba išgyventi savo jausmus. Ne visi menininkai kuria iš širdies. Kai kurie prie savo jausmų nė nepriartėja, jie mėgaujasi filosofiniu žodžių žaismu. Jei intelektas ieško intelekto, jis ir ras intelektą. Bet intelektas nėra labai svarbus, jeigu širdis ieško širdies.

Dalyvaujate pasauliniame judėjime „Menas lėtai“. Kodėl į meno kūrinius reikia žiūrėti neskubant?

Labai dažnai į muziejų ar galeriją užėję žmonės į meno kūrinius žvilgteli tik kelioms sekundėms. Todėl pasaulyje ir gimė idėja, kad reikia perkeisti patį žiūrėjimą į meną. Daug geriau išsirinkti kelis meno kūrinius ir stebėti juos ilgiau – apie dešimt minučių. Žiūrint į kūrinį dešimt minučių, gali užsimegzti ryšys arba kilti vidinė kova. Paskui susirinkę dalyviai gali dalintis tuo, kas nutiko stebint.

Aš pasukau labiau psichologiniu keliu – man rūpėjo, kaip mano kūriniai veikia žmonių jausmus. Padarėme kelis „Meno lėtai“ renginius, kuriuose žmonės stebėjo paveikslus ir paskui dalijosi savo patirtimi – sulaukėme atsako, kad tai įdomu.

Svarbiausia, kad šie užsiėmimai buvo įdomūs man pačiai. Žvelgdami į tą patį paveikslą, žmonės mato skirtingus dalykus. Vienas mato šuniuką, kitas – pilį ir jūrą. Būna, kad aš pati nei pilies, nei šuniuko iš pradžių nematau, o pradėjus kažkam apie tai pasakoti – pamatau. Vienas tame pačiame paveiksle gali matyti neviltį, kitam tai gali būti labai gražu.

Kryžiaus nešimas, aliejus, drobė, 100×120 cm, 2012,

O kaip patariate elgtis žmogui, kuriam meno kūrinys kelia neigiamas emocijas?

Svarbiausia tų jausmų nebijoti. Jei meno kūrinys sukėlė tam tikrą atsaką, tai yra gerai. Tai yra galimybė pažvelgti į tai, kas mane erzina. Kas mane kūrinyje trikdo, kodėl negaliu tiesiog ramiai stebėti?

Jausmai yra gyvenimo dalis. Nejaučiantis žmogus yra kaip robotas. Tačiau daugumai žmonių sunku į gyvenimą įsileisti jausmus, nes jie nežino, kaip su jais tvarkytis. Todėl jie ir stengiasi, kad niekas iš šalies emocijų neišprovokuotų.

Nesu dvasinė mokytoja ir negaliu patarti, kaip su emocijomis tvarkytis. Tačiau esu kūrėja ir dėl to visiems sakau: „Kurk ir būsi išgelbėtas“. Jei apėmė pyktis – eik ir kurk. Jei norisi verkti – gali kartu ir verkti,  ir kurti.

Juk viskas yra kūryba. Galima sukurti lysvę darže – svarbiausia, kad tą daržą sukastum su meile. Galima langą namuose išvalyti. Tada pro jį aiškiau pamatysi paukščius, gražiau švies saulė –  vadinasi, sukursi daugiau šviesos.

Kalbino Ginta Gaivenytė

Daugiau dailininkės darbų www.birutenomeda.com

3 Comments