1926 metų balandžio 5 d. Veiveriuose (Prienų r.), vargonininko šeimoje, gimė Kostas Ostrauskas – ryškiausias lietuvių avangardistinės dramaturgijos kūrėjas, sukūręs tokias absurdo dramas kaip „Gyveno kartą senelis ir senelė “, „Duobkasiai“, „Kvartetas“, „Lozorius“, „Čičinskas“, „Gundymai“, „Kaliausės mirtis“ ir daugelį kitų.

Iki prasidedant II Pasauliniam karui K. Ostrauskas mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, išlaikęs konkursinį egzaminą buvo priimtas į Kauno jaunimo teatrą, lankė dramos studiją. Tačiau 1944 m. prie Lietuvos artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. studijavo Pabaltijo universitete Hamburge, o vėliau persikėlė gyventi į JAV, kur ir mirė 2012 m., o 2014 m. birželio 9-ąją urna su jo palaikais palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

„Drama man pirmiausia yra literatūra, o ne teatras…“, – teigė rašytojas, savo pirmąją dramą „Pypkė“ parašęs 1951 metais ir ja aiškiai parodęs savo avangardistinę kryptį. Jo kūrybą nuosekliai buvo publikuojama Amerikos išeivijos spaudoje – „Aiduose“, „Metmenyse“. Neatsitiktinai ir jų pirmieji pastatymai taip pat buvo lietuvių trupių Čikagoje bei Tabor Farme.

Nors daugelyje K. Ostrausko pjesių vyrauja komizmas bei absurdo poetika, tačiau atskirą jo kūrybos dalį sudaro „rimtosios“ dramos. Kaip teigia Bronius Vaškelis, „daug klaustukų savo dramose palieka Kostas Ostrauskas, bet jam ir pati tremties dilema, bent tiesiogine prasme, yra antraeilis klausimas, nes jį domina kas kita – būtent mirtis ir meilė, jų nesibaigiantis tarpusavio žaidimas, kuriame, kaip kortos ant stalo, metami žmonių likimai, jų svajonės, jų siaubas prieš nebūtį…“

K. Ostrauskas savo kūriniuose atsisakė tradicinių personažų, o vietoj jų dramose įvedė metaforiškus veikėjus. Įprastą dramai konfliktą pakeitė žmogiškosios būties problematika iracionalioje, dažnai absurdiškoje situacijoje. Jo dramos tartum niekur neveda, čia nėra jokio galutinio išeities taško, kuriame būtų išspręstos, palengvintos veikėjų kančios. Todėl dramų kalba labai dažnai yra lakoniška, fragmentiška, jose daug nutylėjimų, o ir patys kūriniai tampa paradoksais ir mįslėmis.

Sovietmečiu K. Ostrausko kūriniai Lietuvoje nebuvo publikuojami. Tačiau jei kam pavykdavo slapta gauti išeivių žurnalą „Metmenys“, tie turėjo galimybę susipažinti ir su K. Ostrausko kūryba. Nepriklausomybės laikais Lietuvoje išleistos ne tik Ostrausko knygos, bet ir paskiri tekstai periodikoje bei rinktinėse, o į jo kūrinius savo dėmesį atkreipė ir literatūrologai bei režisieriai.

K. Ostrauskas buvo ir veiklus išeivijos spaudos bendradarbis, pasirašinėdamas pavarde arba slapyvardžiais: Andrius Baltaragis, A. Baltaragis, A. B., bet daugiausiai – K. O., K. Ost-as. Savo kritinius bei literatūrologinius straipsnius publikavo žurnaluose „Literatūros lankai“, „Aidai“, „Metmenys“.

1997 metais Lietuvoje išleista K. Ostrausko kritikos straipsnių, atsiminimų knygą „Žodžiai ir žmonės“.

Nuotraukoje Kosto Ostraukos lietuvių rašytojų draugijos pažymėjimas. Nuotrauos šaltinis http://maironiomuziejus.lt/

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *