Marko Šagalo pavardė mums paprastai siejasi su paslaptimi, mistika, fantazijų pasauliu, psichoanalize ar magija. Tačiau visų pirma tai yra Šagalas, žmogus, ir aš jį sutikau. Sutikau jį namuose, tarp medžių, tarp gėlių, visiškoje tyloje…

Jacques’as Chancel’is, „Radioscopie“ žurnalistas.

Juodais plaukais, visuomet iš nuostabos į viršų pakeltais antakiais, plačiai atmerktomis, pasauliu besižavinčiomis akimis. Markas Šagalas savo dirbtuvėje praleido didžiąją gyvenimo dalį, nes buvo įsitikinęs, kad tik daug dirbdamas pasieks gerų rezultatų. Toliau pateikiamas „Radioscopie“ žurnalisto Jacques’o Chancel’io 1971-ųjų pokalbis su Marku Šagalu. Šagalas, būdamas vienu žymiausių XX a. menininkų, kukliai kalba apie savo, kaip menininko, karjerą, prasidėjusią 1910 m. Prancūzijoje. Šagalas vis dar dvejoja savo talentu, tačiau jis įsitikinęs dėl vieno dalyko – meilė yra aukščiau visko. Todėl žvelgdamas į savo prabėgusias dienas apgailestauja nebent dėl to, kad meilei neskyrė pakankamai laiko.

Džiaugiuosi galėdamas su jumis susitikti, Šagalai. Mačiau jūsų darbus, o štai dabar aš jūsų namuose. Esu Saint-Vincent-de-Paul miestelyje ir sutinku čia Šagalą. Matau, kad jums čia gera, tokia ramybė… Iš tiesų, tai ką tik jus mačiau su žmona. Iš pradžių neradau Šagalo – atradau jį poroje, atradau kartu su žmona.

Tikrai taip. Žinote, mano žmona – tai kažkas nuostabaus… Ji – ir logika, ir stabilumas, ir žavesys. Ji yra visa, kas aš nesu.

Kiek jums metų?

Ne ne, to nesakysiu (juokiasi).

Tačiau atrodote labai gerai!

Na, nes daug negeriu, tik kartais truputį vyno. Jei geras vynas, tai kodėl gi ne! Tačiau labai retai. Taip pat anksti einu miegoti. Visai norėčiau dirbti vėlai, naktimis, bet mano žmonai tai nepatiktų.

Ar jūs susirūpinęs?

Visada buvau susirūpinęs, nežinau kodėl… Ir vis dėlto aš linksmas, visuomet šypsausi. Be galo myliu žmones. Myliu gerus žmones. O būnu liūdnas tada, kai skaitau laikraščius: tos blogos naujienos… Dar labai myliu jaunus žmones. Ir niekada nesiskundžiu.

Ką galėtumėte pasakyti apie jaunystę?

Vajė… Man labai patinka jaunystė! Ir jūs, kuris dabar sėdite priešais mane, esate jaunas. Aš net pavydžiu jauniems žmonėms, tiems maištautojams. Aš irgi maištaudavau: mūvėdavau skirtingų spalvų kojines – viena mėlyna, kita raudona, nešiodavau žalią švarką, piešdavau neįmanomus paveikslus – atskirdavau nuo kūnų personažų galvas ir padėdavau jas ant žemės. Labai myliu jaunus žmones ir netgi atleidžiu jiems tuos dalykus, kurie man atrodo keisti, nepriimtini iš jų pusės. Jie yra tokie puikūs žmonės…

Mėgstate dirbti?

O kaipgi kitaip? Reikia dirbti, dirbti, dirbti. Reikia nuolat dirbti. Negalime pasiekti tobulo rezultato nedirbdami. Apskritai nedirbdami mes tik švaistome savo laiką. Visuomet reikia stengtis atiduoti save šimtu procentų. Jei dirbdami atiduodate save devyniasdešimčia procentų, tai nėra gerai. Reikia dirbti iki galo, daug. Ir ne dėl pinigų. Reikia stengtis dėl rezultato, kokybės. Kokybiškai atliktas darbas suteikia gyvenimui prasmę. Šiandien pasigendu tokio požiūrio į darbą.

Ar jaučiatės laimingas gyvendamas būtent šiame laikmetyje?

Laikraščiuose, per radiją nuolat girdime, kaip kas nors ką nors nužudė, tik blogas naujienas. Retai išgirsime, kad kas nors parašė nuostabų eilėraštį ar ką nors panašaus…

Ir vis dėlto… Karas.

Taip, karas. Jis vyksta. Bet galime kalbėti apie meną, o ne apie blogus įvykius, galime skaityti Šekspyrą, Bibliją, nueiti į muziejų, klausytis Mocarto…

Sakote, kad pavydite jauniems žmonės. Ar tai dėl to, kad gailėtumėtės savo jaunystės? Įsivaizduoju, kad ji buvo graži!

Graži (juokiasi). Pavydžiu dėl to, kad žvelgdamas prieš save aš matau jau prabėgusį gyvenimą, o jauniems žmonėms –viskas dar prieš akis.

Jei galėtumėte iš naujo nugyventi prabėgusias dienas, ar ką nors keistumėte?

Tai būtų šiek tiek varginantis dalykas, nes gyvenčiau taip pat, kaip gyvenau. Beveik. Gailiuosi, kad praradau daug laiko. Buvau amoralus…Geriau nekalbėsiu apie tai. Ir dar – buvau labai susirūpinęs darbu, tad buvau nekoks romantikas. Tik sėdėdavau savo dirbtuvėje ir tapydavau paveikslus.

Jaunystėje taip stipriai žavėjotės tik vienu dalyku – tapyba.

Iš tiesų. Nežinojau, kuo užsiimti gyvenime. Kai matydavau savo tėtį, kuris sunkiai dirbdavo, kad išlaikytų savo aštuonis vaikus, galvodavau, kad negalėčiau taip, kaip jis. Nebuvau gabus, nebuvau geras mokinys, ko tikriausiai nereikėtų sakyti jaunuoliams (juokiasi). Buvau visiškai pasimetęs ieškojimuose, kol visai atsitiktinai vienas mokinys man parodė juodai baltą piešinį ir kažkaip supratau, kad man tiktų ir patiktų užsiimti tapyba.

Ar šiandien jaučiatės laimingas, Šagalai?

Jei tik mano žmona nėra per daug pavargusi, jaučiuosi laimingas. Sakiau jums, kad esu laimingas, nes myliu žmones. Svarbiausia per daug neskaityti naujienų, ypač pirmųjų laikraščių puslapių pavadinimų, patys suprantate…

Cituoju jūsų žodžius iš 1910-ųjų: „Atvykau į Paryžių, tarsi likimas mane būtų čia atvedęs. Burnoje strigo iš širdies plaukiantys žodžiai, kurie, tarytum nekantraudami užsidegti ir pasipuošti Paryžiaus šviesa, veržėsi į išorę, kone dusino mane. Mikčiojau. Atvykau į Paryžių su tokiomis mintimis ir svajonėmis, kokios įmanomos turbūt tik dvidešimtmečio galvoje, tačiau, ko gero, tos svajonės nusėdo manyje ilgam laikui.“ Toks buvo jūsų atvykimas į Prancūziją.

Taip, tai buvo kažkas nepaprasto. Buvau tarytum apakintas visų tų kavinių ir jose sėdinčių žmonių grožio, tų impresionistinių Paryžiaus šviesų. Tuo metu pirmąkart savo gyvenime patyriau tokį stiprų susižavėjimą. Po to jaučiau, kaip jis po truputį blėsta, baigiasi… Norėčiau gyventi ir mirti Prancūzijoje.

Pasakyčiau, kad Šagalo paveikslai nelogiški. Jie prasilenkia su logika, tačiau kartu juose yra kažkoks nepaprastas aiškumas.

Jei menas nėra kažkas, kas pranoktų realybę, tai nėra menas. Jei meno kūrinyje nėra kokių nors su logika prasilenkiančių detalių, tai toks menas nėra tikras. Tai sakydavau dar tada, kai buvau visai jaunas ir manęs klausdavo, kaip taip gali būti, kad tame pačiame paveiksle vaizduoju ant žemės parblokštą mirusįjį ir ant stogo grojantį muzikantą, kodėl atskiriu žmonių galvas nuo jų kūnų ir panašiai. O aš nežinau, bet taip jaučiau pasaulį, kaip apverstą grožį, tačiau nesu teoretikas ir negaliu paaiškinti kodėl.

Jūsų paveiksluose vyrauja sapno ir pabėgimo nuo realybės temos.

Iš tikrųjų tai visas mūsų gyvenimas yra sapnas. Kai buvau dar vaikas, jaučiau, kad esame tarytum pakabinti ore, kad vaikštome oru. Tai atrodo neįmanoma, tačiau juk taip ir yra. Taip, gyvenime ir mene yra fantastiškų dalykų, bet nereikėtų stengtis kažkaip ypatingai to perteikti. Mes tokie esame ir tiek. Aš niekada nestudijavau universitete, buvau blogas mokinys. Nieko ten neišmokau. Tai, ko gyvenime išmokstame, išmokstame gyvendami pas tėvus. Iš savo tėvo, motinos išmokau daug dalykų. Kai matydavau savo tėtį, sunkiai dirbantį, kad išlaikytų didelę šeimą, mamą, gaminančią aštuoniems vaikams… Tai buvo tikroji mokykla. O visi mano paveikslai… Nebaigiau jokios specialios menų akademijos, nes man labiau patinka, kai paveikslas blogai nutapytas. Tai, kas blogai nupiešta, man yra gražu.

Jūs esate smalsus, Šagalai.

O ką reiškia būti smalsiam? (juokiasi). Nesu nei Einšteinas, nei Froidas. Jie – didieji protai. Einšteinas buvo nepaprastas žmogus. O aš esu vargšas, paprastas žmogus. myliu žmones, dirbu beveik už veltui. Tačiau esu pripažintas, gerbiamas ir tai…

Tai malonu?

Ak, taip! Žinote, labai svarbu yra jaustis mylimam. Meilė… Kartoju tai visą laiką – nėra nieko, tik meilė. Jei tik žmonės manęs klausosi, aš maldauju, išgirskite, kad niekas nėra taip svarbu, kaip meilė. Tai dėl to, kad mums trūksta meilės, ir išgyvename visus tuos košmarus, karą… Tai siaubinga.

Šagalai, ar yra kokia nors kita šalis, kuri jums galėtų suteikti tai, ką jums suteikė Prancūzija?

Ak… Nėra tokios šalies. Tai per daug sudėtinga. Neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kur nors kitur. Šiuo metu tai – tik Prancūzija.

Ar jūs prancūzas?

Be abejo, taip! O kas dar norėtumėte, kad būčiau? Esu gimęs Rusijoje, bet išvykau į Paryžių ieškoti visų tų spalvų – mėlynos, baltos, to oro, kurį jaučiau čia esant…

Jūsų draugai… Kas jie šiandien?

Mano draugai… Žinote, neišeinu dažnai iš namų. Mano žmona yra nuostabus žmogus, o draugai… Kad ir jūs, jūs esate mano draugas! Nes kodėl gi ne? Jūs esate mielas, todėl esate mano draugas. Visi žmonės – mano draugai. Visi geri žmonės yra mano draugai.

Kai jūs žiūrite į savo paveikslus…

Nieko nesuprantu.

Nieko nesuprantate?

Kai tik įsižiūriu į juos, susidaro įspūdis, kad nieko nežinau, nesuprantu. Tačiau kai žiūriu į savo senus paveikslus, stebiuosi. Stebiuosi, kokia nuostabi yra jaunystė. Ir kaip man ji patinka! Jaučiu ją kontūruose, spalvose. Apskritai, kaskart žiūrėdamas į savo paveikslus pagalvoju, kad turėjau stiprybės, buvau drąsus.

Kaip manote, ar po dviejų ar trijų šimtų metų tebebus kalbama apie Šagalą?

Sakyčiau, kad užduodate nepaprastus klausimus. Ką norėtumėte išgirsti iš manęs? Na, ir keistuolis, kad užduodate tokius klausimus! Galima kalbėti tik apie paveikslų išlikimą. Jei žemės drebėjimai nenusiaubs žemės, tai jie išliks, o visa kita nieko nereiškia. Neverta sakyti, kad paveikslas tobulas, nuostabus, nes galbūt po penkiasdešimt metų jis bus nieko vertas. Apskritai, visa šioje žemėje yra nesvarbu, išskyrus meilę. Meilė gali viską. Jei mylime, galime turėti absoliučiai viską.

Ką tik į jus įdėmiau įsižiūrėjau. Kartais atrodo, kad jūsų mintys klaidžioja kažkur kitur, kad jūs nebe čia. Tuomet į kambarį įeina jūsų žmona ir jūsų veidas nušvinta. Jūs įsimylėjęs. Atrodote kaip jaunas įsimylėjėlis.

Kodėl gi ne! Žinoma, kad esu įsimylėjėlis, galiu krėsti kvailystes. Atrodau kaip įsimylėjelis todėl, kad su meile žiūriu į žmones, į jus, į moteris, į kiekvieną žmogų.

Ar mėgstate žiūrėti į gražias moteris?

Žiūriu į gražias moteris ir tada, kai esu su savo žmona. Kodėl gi ne! Bet man užtenka mano žmonos Vavos. Tai priesaika.

 Jūs daug dirbate…

Reikia dirbti. Dirbu daug.

Kiek valandų per dieną?

Keliuosi 8 val. ryto, einu į dirbtuvę, skaitau, stebiu, paišinėju. Nežinau, neturiu sistemos. Reikia daug dirbti, bet tai nereiškia, kad turite dirbti organizuotai. Negerai skubėti, jausti įtampą. Pavyzdžiui, jei man kas nors nurodinėja, kaip ką turiu daryti, susinervinu.

Sakėte, kad į Prancūziją atvykote ieškoti mėlynos spalvos. Argi tam tikra spalva priklauso tam tikrai šaliai?

Taip, arba tiksliau būtų sakyti, kad tam tikra spalva priklauso tam tikram žmogui. Manau, kad man tinkanti spalva – mėlyna. Dar balta, juoda… Galbūt jau nuo pat gimimo kiekviename iš mūsų yra įrašyta tam tikra spalva.

Jei vieną dieną jūs taptumėte kritiku ir turėtumėte įvertinti Šagalo kūrinius?

Na jau ne, tik ne tai! Vertinti kūrinius… Tai visai nekuklu.

Ir vis dėlto, kokie yra jūsų mėgstamiausi paveikslai?

Jokie.

Tačiau juk džiaugiatės lubomis, kurias nutapėte Paryžiaus operoje.

Taip, džiaugiuosi. Kai mano kūrinys įgyja kokią nors reikšmę, džiaugiuosi, tikrai džiaugiuosi juo! Džiaugiuosi ir savo padarytais vitražais Jeruzalėje. Tai nereiškia, kad tie kūriniai būtinai gyvuos ilgai, bet tai įrodymas, kad kažką padariau, kad tai įprasminta.

Visa, ko išmokote, išmokote gatvėje stebėdamas žmones.

Tikrai taip, ir savo tėvų namuose. Svarbiausias gyvenimo pamokas gavau iš savo tėvų – sąžiningų žmonių. Vėliau Prancūzijoje stebėdavau vaikštinėjančius, dirbančius žmones. Man labai patiko toks mokymosi metodas. Ne tik apžiūrinėjant Monė ar Chardin’o paveikslus galima mokytis.

Ar nutinka taip, kad jaučiate kam nors pavydą?

Taip, iš tikrųjų esu pavydus. Pavydžiu Rembrantui jo paveikslų, pavydžiu Goya’ai kai kurių jo nutapytų portretų ir pavydžiu jums, kad esate jaunas!

Sakyčiau, kad jūs ir už mane jaunesnis, Šagalai. Dėkoju už interviu.

Tai jums ačiū, mano mielasis!

Pokalbio šaltinis:

http://ici.radio-canada.ca/premiere/emissions/les-grands-entretiens/segments/entrevue/15866/entrevue-jacques-chancel-marc-chagall-amour

Nuotraukų šaltiniai: https://pelhamcommunications.com, www.tuttartpitturasculturapoesiamusica.com, 

Parengė Karolina Šiaulytė

Žurnalas „Ateitis“

One Comment

  1. Kaip galima publikuoti paveikslus be jų pavadinimų, o vat savo ko0mpiliacinį tekstuką – su savo pavarde?…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *