Andrius Dručkus. Fotografijos autorius Klaudijus Driskius

Balandžio 9 dieną sukanka 90 metų laisvės kovų metraštininkui, nuostabaus rezistencijai skirto muziejaus Obeliuose, Rokiškio rajone, steigėjui Andriui Dručkui.

Jis gimė Šiaurės Rytų Lietuvoje, Vaičėnų kaime, neturtingų ūkininkų šeimoje. Nors šeima vertėsi sunkiai, bet labai stengėsi, kad visi vaikai gautų išsilavinimą. Kaip teigia pats A. Dručkus, jam ypač didelę įtaką padarė mokytojas Alfonsas Gurevičius. Nors ir pati Dručkų šeima buvo patriotiška, tačiau mokytojas paskatino Andrių domėtis Lietuvos istorija, pasakojo apie tai, kas vyksta pasaulyje. Tai buvo ypač neramūs laikai. Sklido kalbos apie karą Europoje, netrukus karas atėjo ir į Lietuvą. Jei pirmosios dvi okupacijos (sovietų ir nacistų) šokiravo, tai, vėl sugrįžus sovietinei kariuomenei, vyrai skatino vieni kitus veikti. Pradėjo formuotis partizanų pulkai ir vienas pirmųjų į pasipriešinimą įsijungė A. Dručkaus vyresnysis brolis Balys.

Aukštaitijoje vyko įnirtingos kovos tarp okupantų ir partizanų. Jos pareikalavo daug aukų. 1945 m. gegužę, viename iš mūšių, žuvo ir Balys Dručkus. Brolio mirtis neišgąsdino Andriaus, bet tik sustiprino ryžtą kovoti. Nepaisant jauno amžiaus, jis įsiprašė pas partizanus, davė priesaiką ir pasirinko Keršto slapyvardį.

Balys Vaičėnas, vietos partizanų vadas, labai vertino jaunojo partizano ryžtą, tačiau matė, kad jaunatviškas užsidegimas gali pridaryti bėdų ir nusprendė duoti jaunuoliui ypatingą užduotį. Jis liepė A. Dručkui grįžti namo ir tapti laisvės kovų metraštininku. B. Vaičėnas realistiškai vertino situaciją, matė, jog labai sunku tikėtis sėkmės – pergalės prieš okupantus. Kita vertus, jis suprato, kad, nepaisant tragiškumo, partizaninis judėjimas labai svarbus saugojant tautoje meilę Laisvei ir Tėvynei. Taip pat jis nerimavo, kad sovietinė valdžia gali nuspręsti diskredituoti partizaninį judėjimą, „apjuodinti“ partizanus, rengti provokacijas ir labai svarbu, kad būtų sąžiningų liudininkų, metraštininkų, kurie vėliau leis žmonėms suprasti, kas, ką ir kodėl darė. Tokia vado užduotis labai nepatiko A. Dručkui, kuris buvo pasiryžęs mirti už Tėvynę, kovoti su ginklu rankose iki galo. Tačiau jaunuolis turėjo paklusti, buvo prisiekęs vykdyti vadovybės įsakymus.

A. Dručkus labai rimtai žvelgė į metraštininko misiją. Darė nemažai nuotraukų, perimdavo saugoti įvairius archyvus, dokumentus, partizanų leistus laikraštėlius, Pirmaisiais metais jis reguliariai susitikdavo su B. Vaičėnu ir šis perduodavo į archyvą vertingos informacijos. Deja, B. Vaičėnas buvo stribų įviliotas į spąstus ir nužudytas 1951 metais.

A. Dručkus puikiai suprato, kaip pavojinga saugoti archyvą. Jei valdžia būtų suradusi bent dalį jo, būtų garantuotas sušaudymas. Nemažą dalį archyvo teko sudėti į trilitrinius stiklainius ir užkasti po žeme. Deja, ne viską pavyko išsaugoti. Dalis archyvo žuvo dėl prastų laikymo sąlygų ar kas nors atsitiktinai aptiko slėptuves…

Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai, 1946 m. Vaičėnų k. Fotografijos autorius Andrius Dručkus

A. Dručkaus sesuo buvo partizanų ryšininkė. Ji buvo suimta ir kankinama. Fizinė prievarta buvo taikoma ir jos vaikui, kuris visam gyvenimui liko neįgalus. Andriui pavyko viso to išvengti, nes pasitraukė į Radviliškį, kur studijavo geležinkelininkų mokykloje, rengusioje mašinistus. Vėliau buvo pašauktas tarnauti į sovietinę kariuomenę, iš kurios grįžo jau 1954 m., kai partizaninis judėjimas praktiškai buvo išsekęs.

Po kariuomenės A. Dručkus pradėjo studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Po jų persikėlė į Aleksandravėlę, kur įsidarbino mokytoju. Gyvenamąją vietą dažnai tekdavo keisti, kad saugumiečiai neišsiaiškintų jo sąsajų su šeima, kuri susijusi su partizanais. Būtent Aleksandravėlėje A. Dručkus nuosekliau pradeda domėtis kraštotyra. Jis nusprendžia, kad be laisvės kovų įamžinimo, labai svarbu puoselėti Tėvynės meilę. Deja, sovietmečiu tokia veikla buvo traktuojama kaip nacionalizmo kurstymas ir A. Dručkui teko vėl ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Jis bandė įsikurti Prienų rajone, tačiau ir čia susidūrė su įtariu požiūriu, tada nusprendė persikelti į didesnį miestą, nes jame daugiau anonimiškumo – tapo kauniečiu.

Kaune jam pavyko įsidarbinti darbų mokytoju. Bendradarbiai labai vertino jį už sąžiningumą ir darbštumą. Nenuostabu, kad netrukus sulaukė pasiūlymo ir iš anuomet prestižinės J. Jablonskio mokyklos. Čia atsirado galimybė kurti kraštotyros muziejų, daug darbo buvo įdėta.

1974 m. mokyklos direktorius iškvietė A. Dručkų ir informavo, kad kraštotyros muziejus turi būti uždarytas. Pernelyg jis tapo populiarus ir patraukė valdžios dėmesį. Netrukus teko išgirsti ir konkrečių valdžios kaltinimų už esą antisovietinę veiklą. Pavyzdžiui, A. Dručkus buvo kaltinamas, jog saugo ir dalinasi A. Šapokos istorija, kad ketino kurti fondą S. Kudirkos artimiesiems remti. A. Dručkus labai tvirtai laikėsi tardymų metu ir tardytojams nepavyko pateikti pakankamai įrodymų, jog jis užsiima antisovietine veikla. Tačiau su darbu mokykloje teko atsisveikinti.

Per pažįstamus skulptorius pavyko gauti sudėtingą darbą – liejo formas iš metalo skulptūroms. Tai leido šiaip taip išgyventi visai šeimai. Netrukus prasidėjo Atgimimas, vėl atsivėrė J. Jablonskio gimnazijos durys, A. Dručkus labai aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Beje, buvo aktyviai kalbinamas kandidatuoti į Seimą, tačiau atsisakė, nes buvo įsitikinęs, kad jo kelias – ne politiko, bet metraštininko.

1988 m. A. Dručkus buvo paprašytas Rokiškio rajone organizuoti specialią parodą. Ji sulaukė didelio susidomėjimo. Žmonės pradėjo prašyti, kad neišvežtų eksponatų atgal į Kauną, bet Obeliuose įkurtų pastovią ekspoziciją. Taip atsirado Obelių muziejus. Jo tikslas – ne tik parodyti, kad partizanai kovojo, bet ir tai, už ką jie kovojo.

Šiandien Obelių muziejui jau trisdešimt metų ir jis vertinamas kaip viena svarbiausių laisvės kovų įamžinimo vietų. Na, o A. Dručkus gali pasidžiaugti ne tik muziejumi, nuveiktais darbais, bet ir tuo, kad sąžiningai ir sėkmingai įgyvendino B. Vaičėno priesaką – tapo tikru laisvės kovų metraštininku, kuris labai prisidėjo prie to, kad Lietuvos priešams nepavyko suklastoti pokario istorijos, nepavyko išlaikyti sovietmečiu kurto mito apie valdžią palaikančius žmones ir „banditus“, kurie pasitraukė į miškus, norėdami plėšikauti. Informacinis karas nėra tik dabarties išradimas, jis tęsiasi labai seniai, tik kiekvienoje epochoje įgyja savitus pavidalus.

Parengė Dominyka Navickaitė, nuotraukos iš asmeninio A.Dručkaus archyvo ir youtube.com

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *