„Savyje sunku susivokti – vardan ko aš visa tai darau ir kodėl? Bet aš negaliu nedaryti. Štai kodėl aš kažką darau. Taip aš ir tampu kūrėju, menininku, ieškotoju. Nors gal aš nelaikyčiau savęs menininku, labiau eksperimentuotoju, ieškotoju… Nes man viskas įdomu, ko aš dar nemačiau, kas nebuvo daroma. Nežinau, gal tai ir blogai. Gal tai yra antimenas, kuris taip pat fainas ir reikalingas. Nežinau, tai jau sužinos kiti, kurie tai pamatys arba vėliau ras padėtą kaip kokį daiktą ar įrašą, pažiūrės, – žmogus juk čia buvo, kažką darė…“ – taip viename interviu kalbėjo Artūras Barysas (1954–2005), nuo neatmenamų laikų tarp Vilniaus neformalų, alternatyviosios kultūros puoselėtojų, kitokio kino mėgėjų, knygininkų bei muzikos ieškotojų žinomas kaip Baras.

Tuo metu, kai „Fluxus“ idėjas Amerikoje įgyvendino Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas & Co, po tarybinį Vilnių su 16 mm filmavimo kamera vaikščioti ir lietuviško avangardo kiną kurti pradėjo Baras. Filmuose, kuriuos pats ne tik režisavo, bet ir juose vaidino, montavo ir įgarsino tuo metu žymiausių Vakarų grupių muzika, Baras šmaikščiai ir itin kinematografiškai perteikė unikalų ir beprotišką vieno žmogaus gyvenimą tarybiniais metais. Juose gan dokumentiškai atsiskleidžia šio laikotarpio tikrovė, „gėlių vaikų“ epochos blyksniai Lietuvoje, Vilniaus kiemų ir gatvių detalės, ano meto kasdienybės absurdas.

Baro kinas galėjo egzistuoti todėl, kad jis kūrė paralelioje tikrovėje. Tuo metu viskas, kas buvo rodoma kino teatruose, turėjo pereiti griežtą cenzūrą. O Baras kūrė kino mėgėjų aplinkoje: jie turėjo savo festivalius, savo apdovanojimus, todėl galėjo egzistuoti viso sovietinio maskarado nuošaly. Tuo metu oficialiame kinemotagrafe eksperimentinis žanras neegzistavo. Tačiau jis kuo puikiausiai buvo puoselėjamas kino mėgėjų. Neabejotinai, ryškiausia šio žanro figūra sovietinėje Lietuvoje kaip tik ir buvo A. Barysas.

Nors nebuvo baigęs jokių su kinu susijusių mokslų, išskyrus tas pamokas, kurias gavo Jaunųjų technikų rūmuose pas Algimantą Mačiulį, tačiau A. Barysas puikiai išmanė kino kalbą – sugebėjo ją valdyti, todėl vaizdai jo filmuose siejasi į visumą ir kuria bendrą atmosferą, atskleidžia jo idėjas. Jis buvo subtilus kūrėjas, o pagrindinė jo mokykla – kino salė, kur jį dėl silpno regėjimo visada galėjai matyti sėdint pirmose eilėse. Kinas jam buvo itin artima meno sritis, nes jis buvo puikus fantazuotojas, aplink save sugebėjęs kurti unikalų asmeninį pasaulį tiek savo neįprastu mąstymu, tiek ir pačiu gyvenimo būdu. Būtent per kiną – įvairių menų sintezę – jis galėjo save išreikšti visiškai. Ir tai darė nesivaržydamas, be jokių stabdžių ar gėdos jausmo.

A.Baryso kūrybinėje biografijoje priskaičiuojama daugiau nei trisdešimt trumpametražių, dažniausiai komiškų, absurdo poetikos persmelktų filmų. Deja, bent 10 jų nėra išlikę. Keletas – „Jos meilė“, „Jo ieško“ – yra ilgesni.

Jis kūrė taip, kaip niekas iki jo Lietuvoje nedarė. Jis pats savo filmus režisavo, juose vaidino, rinko „aktorių“ komandą, montavo, įgarsino. Turint galvoje tuometines sovietines realijas, Baryso filmai išties buvo išskirtiniai, kuriantys ypatingą atmosferą ir nuotaiką bei buriantys apie save kitokio plauko, kitokio mąstymo jaunus žmones. Pats A. Barysas apie tai yra sakęs: „Visa mano kino kūryba, kuri nutrūko 1984 m., yra tiksli to laikotarpio dvasia, pradedant madomis, apsirengimu ir baigiant vidiniu pasauliu, mąstysena ir žmonių bendravimu. Tai yra tikras metraštis. Filmuose hipizmas nelabai atsiskleidžia, nes aš truputį pavėlavau, 1973 m. hipių mada ėjo jau į pabaigą. Mano karta – tai hipizmo likučių karta, kuri nesitraukė iš savo pozicijų, nors keitėsi mąstymas, atėjo pankų judėjimas.“

Savo kinu Barysas peržengė dvi epochas – jis gyveno laisvas sovietinėje Lietuvoje, išdarinėdamas tai, kas tik jam šaudavo į galvą – vaikščiojo po miestą moteriškais drabužiais, vaišino žirafą cigaretėmis, praeiviams pirštu rodė į dangų, po miestą trankėsi nešdamasis suplotą kibirą ir t. t., ir pan. Jo filmų kūrimas bei rodymas anuometiniam jaunimui tapo savotiška paraleline tikrove, nuoroda, kad savo kūrybinę laisvę reikia susikurti pačiam.

Tiek savo filmais, tiek mąstymu, tiek gyvenimo būdu, tiek pasaulėjauta Baras buvo avangardistas tikrąja to žodžio prasme. Laisvas ne poza, bet savo vidumi. Iki šiol lietuviškame kine nebuvo kas pranoktų jo trumpametražių darbų. O turint galvoje, kad tie filmai sukurti sovietmečiu, mažų mažiausiai apima nuostaba – iš kur pas žmogų tiek vidinės laisvės daryti tai, ką jis rodė kine, kvailioti iki kraštutinumų, juoktis iki beprotybės.

Kinas nebuvo vienintelis Baro veiklos „baras“. Aktyvus domėjimasis alternatyviąja muzika dar tarybiniais laikais peraugo į plokštelių, vėliau – kompaktinių diskų verslą ir tapo jo aistra. Ja Baras užkrėtė ir su tuo metu mažai kam žinomu už geležinės uždangos verdančiu muzikos pasauliu supažindino ne vieną bičiulį bei kitokios muzikos ieškotoją. Iš esmės tai Baras Vilniuje buvo ta grandis, per kurią į Lietuvą iš už geležinės uždangos patekdavo įvairiausių pasaulio grupių muzika – nuo populiaraus roko iki visiško eksperimento. Jį visuomet traukdavo kraštutinumai, matyt dėl to jis pats labiausiai žavėjosi triukšmo muzika, taip vadinamu noizu, kurio klausėsi iki pat mirties.

Turėjo jis ir fenomenalią atmintį – galėjo laisvai išvardinti visus kurios nors užsienio grupės albumų pavadinimus nuo pirmo iki paskutinio, leidimo metus, grupės sudėtį ir jos pasikeitimus. Ir tai ne apie vieną ar kelias, o apie daugybę grupių. Beje, Baro muzikos, o ypač avangardinės, kolekcija buvo didžiausia ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

Būdamas labai nepraktiškas ir nereiklaus savo kasdienybėje, Baras šventai žiūrėjo į muzikos bei senų knygų verslą, kurie iki pat jo mirties buvo vieninteliai jo pajamų šaltiniai.

Šalia plokštelių pas Barą visada galima buvo rasti įvairių ekskliuzyvinių dalykų, kurie anais laikas buvo neįtikėtini. Pavyzdžiui, Rene Magritte‘o, Salvadoro Dali darbų albumus arba pogrindžio sąlygomis spausdintą ir išleistą Hitlerio „Main Kampf“ ar Daniilo Charmso tomelius.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje keičiantis technologijoms baigėsi ir kino juostos epocha. Barui tai buvo tikras smūgis. Po 1984 metų jis tesukūrė vieną filmą, kuris ir pačiam menininkui netapo reikšmingu posūkiu kino kūryboje. Būtent tuomet Baras mirė kaip kino kūrėjas tam, kad netrukus atgimtų kaip dainininkas, šoumenas, performansų kūrėjas su grupe „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“. Tiesa, nepriklausomybės laiku Baro kinas tapo įdomus jaunajai kartai, todėl neretai buvo rengiamos jo filmų peržiūros. 2002 m. eksperimentiniame meno centre Londone buvo surengta Baro filmų retrospektyva ir tai pačiam kūrėjui buvo didelė nuostaba ir malonumas.

Na, o grupė „Ir Visa Tai Kas Yra Gražus Yra Gražu“ savo muzikinį kelią pradėjusi nuo pasirodymo pankų festivalyje Alumnato kiemelyje, sparčiai ieškojo savo skambesio, savo vaizdo. Muzika jiems visuomet buvo dalis sceninio spektaklio. Ir čia Baras vėl galėjo tapti aktoriumi, šį kartą – su mikrofonu ir šmaikščiais, ironiškais tekstais, klaikiomis, gąsdinančiomis mizanscenomis bei eksperimentiniais žaidimais.

Grupė buvo kreivo grožio propaguotojai, todėl jie išmoko groti ne kvadratais, bet trikampiais.

Baras, be jokios abejonės, buvo šio kolektyvo frontmenas. Nors pats jis ir mažai kūrė muzikos, tai darė Artūras Šlipavičius-Šlipas, be jo grupės niekas neįsivaizdavo. Daugelis eidavo į koncertus ne tik pasiklausyti, bet ir pažiūrėti į Barą, išgirsti jo „riaumojimą“ bei pamatyti beprotiškų, užburiančių Baro šokių. Nesvarbu, kokiame stovyje jis dalyvaudavo koncerte – jam viskas būdavo atleidžiama, jis – grupės „vinis“.

Per beveik du dešimtmečius iki Baro mirties grupė labai kryptingai tobulėjo į savo skambesį įmaišydama džiazą, akademinį avangardą, etno bei eksperimentinę muziką. Tokios dainos kaip „Šunparkis“, „Margis“, „Eiti eiti“, „Mokykla“, „Tuk tuk“, „Lavonai“ tapo šios grupės vizitinėmis kortelėmis ir skamba scenoje iki šių dienų, tik jau be Baro.

Tačiau ir savo kasdieniame gyvenime Baras buvo linkęs į pokštus ir kvailiones (beje, ilgametės kvailionės su alkoholiu jį galiausiai atvedė prie ankstyvos mirties). Jis buvo tokia asmenybė, apie kurią negalėjo nesklandyti įvairiausi mitai ir legendos, būtos ir nebūtos istorijos tiesiog lipte lipo prie jo povyzos.

Dar Barui esant gyvam režisierės S. Januševičiūtė bei D. Minkevičiūtė sukūrė apie jį animacinį filmą „Arabaras“, o režisierė Giedrė Žickytė – dokumentinį filmą „Kuo kvepia laisvė“. Tačiau tos pačios režisierės 2009 metais sukurtas filmas „Baras“ buvo pripažintas geriausiu metų televizijos filmu ir režisierei pelnė „Sidabrinę gervę“. Taip pat savo kinematografinius pasakojimus apie Barą sukūrė režisieriai D. Mažulis ir R. Morkūnas. 2012 metais pasirodė G. Kajėno sudaryta atsiminimų, pokalbių bei vaizdų knyga „Pasaulis pagal Barą“, išsamiai pristatanti šios legendinės Vilniaus asmenybės gyvenimą ir kūrybą.

Nuotraukos iš Artūros Baryso-Baro archyvo

Parengė G. K.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *