Kunigas Egidijus Kazlauskas visą pokalbį šypsosi ir pokštauja. Regis, net lietinga ir vėjuota diena už lango tampa giedresnė. Kalbamės Šešuolių klebonijos svetainėje, kur svečiai – įprastas dalykas. Po pokalbio ilgai geriame arbatą, nes skirstytis nesinori, o paskui keliaujame apžiūrėti kunigo motociklo, kuris yra tapęs „Suk rankeną“ renginių simboliu.

Kunigas Egidijus į nedidelį miestelį Ukmergės rajone – Šešuolius – atsikėlė prieš porą metų. Tiksliau, įsiveržė kaip viesulas į kiek apsnūdusią kaimo parapiją ir labai daug kas pradėjo keistis. Pasirodė, kad kaimo parapijos gali būti ne mažiau aktyvios kaip miesto, čia pavyko suburti gausų „Gyvojo Rožinio“ būrį, pradėjo formuotis krikščioniškos kultūros centras. Parapijoje pradėti rodyti krikščioniški filmai, kunigas su parapijiečiais kartu žiūrėjo olimpinį krepšinio turnyrą, drauge važinėja į atlaidus. Šiandien Šešuoliuose ar jų apylinkėse jau niekas nenustemba, kai pamato kunigą, motociklu važiuojantį su gausia motociklistų grupe.

Nors su kunigu Egidijumi kalbėjomės tarsi netrumpai, tačiau aptarti spėjome tik nedidelę dalį jo veiklų ir sumanymų. Galbūt taip net geriau, nes kunigas Egidijus – tai nuolat į priekį besiveržiantis ir naujomis idėjomis žaižaruojantis žmogus, tad ir aprašyti jį tegalima kaip sparčiai dangumi skriejančią kometą.

Su broliu Pauliumi (dešinėje) pas močiūtę Palomenės kaime

Iš kur esate kilęs ir kaip tapote kunigu?

Gimiau Kaišiadorių mieste, nors širdyje gimtine vadinu Palomenę, nes iš ten abu mano tėveliai kilę, tai buvo pirmoji mano vaikystės parapija, čia buvau ministrantas.

Pamenu, kai darželyje draugai svajodavo, kad bus kosmonautais ar mokytojais, aš tvirtai buvau įsitikinęs, kad būsiu kunigas. Gal ir dėl to, kad nuo penkerių metų buvau „priverstas“ labai dažnai lankytis bažnyčioje ir man ten patiko. Mano mama Virginija buvo vargonininkė ir giedodavo bažnyčiose. Ji tikriausiai neturėjo kur manęs padėti, tai veždavosi su savimi. Taigi bažnyčia man buvo labai natūrali aplinka. Dar visai pyplys būdamas pradėjau ministranto karjerą. Beje, kartą per šv. Mišias užmigau. Buvo žiema, šalta, tai aš kuo šilčiau apsirengiau, o pamokslas buvo labai ilgas. Klausiau klausiau ir jau girdžiu – „Tėve mūsų“ malda giedama, tai tik pašokau ir pradėjau visu balsu giedoti. Buvau visada pasirengęs giedoti garsiau už visą chorą. (Juokiasi)

Beje, vaikystėje net esu bandęs „evangelizuoti“ savo draugus. Pamenu, pasiėmiau savo dienpinigių savaitės santaupas, kurias tėvai duodavo, ir atidaviau vienam draugui, kad tik jis taip pat eitų patarnauti per šv. Mišias. Reikėjo paaugti, kad suprasčiau, kokie neveiksmingi tokie metodai, kai bandai kokia nors gėrybe prisivilioti žmones į bažnyčią. Čia gali padėti tik tikras mūsų liudijimas, gyvenimas tuo, ką išpažįstame, ir džiaugsmas, kurį turime skleisti.

Taip pat dar turiu keletą giminaičių, kurie pasirinko kunigo kelią (mons. Kęstutis Kazlauskas ir kun. Jurgis Kazlauskas), todėl man kunigo pašaukimas atrodė labai natūralus. Pamenu ir tokią situaciją: dar darželyje girdėjau dainuojant: „mes esame Lenino anūkai“. Nekartodavau šių žodžių, man tai atrodė primesta, netinkama, nors tik kur kas vėliau sužinojau, jog mano tėtis Algimantas ir seneliai Mykolas ir Janina Kazlauskai – tremtiniai. Jau pirmoje klasėje mokytoja norėjo mus „prirašyti“ prie spaliukų ir ženkliuką įsegti, o paskui, veikiausiai kaip kompensaciją ar prizą, visus vaišino pieno kokteiliais. Tačiau aš griežtai atsakiau, kad nesisegsiu to ženkliuko. Mokytoja susijaudino, nežinojo, ką daryti. Tai sakau jai: „dėkite į švarko kišenę“ – o aš, namo parsinešęs, jei gerai pamenu, išėmęs pavarčiau keletą akimirkų, numečiau į stalčiaus gilumą ir niekada jo nesegėjau. Nebuvo taip, kad tėvai nuo mažens mane būtų bandę nuteikti prieš sovietinę sistemą, jie veikiau nieko nepasakojo, bet buvo praktikuojantys katalikai. Viskas labai natūralu – seneliai tremtiniai, abu tėvai glaudžiai susiję su bažnytiniu gyvenimu. Gal todėl labai anksti Pirmąją Komuniją priėmiau – septynerių. Pažinojau kunigą Petrą Valatką, kuris buvo labai nukentėjęs nuo sovietinės valdžios, ir kitų tikrai didelių patriotų ir tikėjimo vyrų.

Anksti pradėjau lankyti muzikos mokyklą, grojau pianinu ir vis galvojau, kad dar būdamas moksleivis tapsiu vargonininku. Tačiau, deja, nesu gyvenime nė vienais vargonais grojęs.

Su šeima

Mokyklą baigėte Kaišiadoryse?

Taip susiklostė, kad teko mokytis trijose Kaišiadorių mokyklose, nes mūsų šeima dar pateko į paskutinę bangą, kai buvo dalinamos paskyros butams, ir persikėlėme iš vieno miesto galo į kitą. Paskui, jau nuo dešimtos klasės, mokiausi Kaišiadorių žemės ūkio mokykloje. Po jos iš karto stojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Planavau, kad dar anksčiau kunigystėn pasuksiu ir vietoj Žemės ūkio mokyklos stosiu į Varnių mažąją seminariją. Tačiau buvau nedrąsus jaunuolis, o būtų reikėję pereiti į kitą vyskupiją. Taip aplinkybės dėliojosi, kad nusprendžiau dar keletą metų pagyventi su tėveliais.

Kelintais metais įstojote į kunigų seminariją?

Du tūkstantaisiais. Kai stojau į Vilniaus seminariją, kandidatų buvo 40, o priėmė 22. Po mūsų dar vienas kursas gausus buvo, o paskui jau pradėjo mažėti seminaristų.

Seminarijoje praleidau šešerius metus, per kuriuos nuolat mąsčiau, kaip bus paskui, ką galėsiu nuveikti kaip kunigas. Žinote, tik iš dalies juokaudamas galiu pasakyti, kad klierikus į kunigus reikia pirmajame seminarijos kurse šventinti, nes tada visi turi labai didingus kunigystės idealus, daug gražių svajonių. Paskui šie idealai pradeda tirpti, atsiranda daugiau realizmo, kuris nebūtinai yra geras dalykas, nes, mano galva, svajotojai, kurie visur mato galimybes, sugeba padaryti daug daugiau nei tie, kurie visur mato problemas, iššūkius ar apribojimus. Kitas dalykas: kai esi seminarijoje, daugiausia galvoji apie tai, kaip skleisi tikėjimą, bursi žmones, tvarkysiesi parapijoje. Negalvoji, kad pradėti turėsi nuo vikaro pareigų, kad teks būti klebono, turinčio savo temperamentą, svajones, įpročius, pagalbininku.

Nenorėčiau sutikti su tais, kurie sako, kad seminaristai neturi galimybės susidaryti realaus kunigystės įvaizdžio, nes mokosi daugiausia teorinių dalykų. Tačiau kiekvienas turime savo gimtąją parapiją, kurioje matome, kas parapijiečiams svarbu, taip pat daug patirties įgaunama per vasaros praktikas vis kitoje bažnyčioje. Man teko pabuvoti Merkinės, Jiezno, Pivašiūnų ir Molėtų parapijose. Be to, kunigystė nėra mokslas, kur į kiekvieną iškilusį klausimą yra vienintelis tikslus atsakymas. Jei kas būdavo, ar ir dabar būna, neaišku, man tikrai nėra sunku pasiimti telefoną ir paskambinti bičiuliams kunigams, pasikonsultuoti, kaip jie tokioje situacijoje elgtųsi.

Žinoma, seminarijoje negali įsivaizduoti visų aplinkybių, su kuriomis susidursi, kai pradėsi pastoracinę veiklą. Tačiau, mano įsitikinimu, tvirtų garantijų nėra ir mokytojo ar mediko profesijose.

Diakonystės šventimai Vilniaus kunigų seminarijoje 2006 m.

Kur pradėjote pastoracinę veiklą po seminarijos?

Pirmasis paskyrimas buvo į Širvintas diakonu, vėliau vikaru – ten buvau ketverius su puse metų. Labai susibendravau su parapijos jaunimu, daug renginių, išvykų kartu darydavome. Kaišiadorių vyskupija kaip tik šventė 80-ies metų jubiliejų, tad suorganizavau mūsų dekanato, kartu su molėtiškiais, dviračių žygį į Kaišiadoris. Iš Širvintų vien keliasdešimt dviratininkų dalyvavo. Tai buvo piligriminė kelionė, kurioje kartu meldėmės, valgėme, bendravome.

Paskui dar buvo kita kelionė, kuri man labai įstrigo – važiavome į Pivašiūnų atlaidus. Kai grįžau namo, atsisėdau prie Lietuvos žemėlapio ir pradėjau braižyti visą nuvažiuotą maršrutą. Net nustėrau – išėjo tiksli Rožinio forma. Taip išties nebuvo planuota, man tai – tikras Dievo ženklas.

O kada Jūsų gyvenime pasirodė motociklas?

Dar mokyklos laikais. Tėtis turėjo „Jawa“ motociklą, su kuriuo jau nelabai važinėjo. Sužinojau, kad tikrasis šio motociklo savininkas buvo kunigas, kuris jam jį ir padovanojo. Mat ir tėtis, ir jo brolis vairavo tą „Jawa“, juo net į Palangą vežė kunigą. Nerimau, kol išsilaikiau teises, ir paskui su „Jawa“ terliojausi – tiesą pasakius, labiau jį stumdžiau ir remontavau, nei iš tiesų važinėjau. Paskui atėjo seminarijos laikotarpis, darbas Širvintose, ir tai nebuvo tinkamas laikas domėtis motociklais. Būdamas trisdešimties, jau tarnavęs vikaru ne tik Širvintose, bet ir Punske, pagalvojau, kad motociklas – labai patogi transporto priemonė: smagu ja naudotis, galima pravažiuoti ir ten, kur automobiliu negali. Be to, kaip maniau, daug ekonomiškesnė. Dėl pastarojo dalyko, prisipažįstu, dabar jau abejoju.

Na, o per vienas vyskupijos kunigų dienas vyskupas pradėjo raginti visus švęsti 90-ąjį vyskupijos jubiliejų. Pagalvojau, kad prieš dešimt metų į jubiliejų važiavome dviračiais, o dabar labai geras metas atvažiuoti motociklais. Pavyko suburti tikrai solidų devyniasdešimties motociklininkų būrį ir labai gražiai nuvažiavome.

Su dėdėmis kunigais – mons. Kęstučiu (kairėje) ir kun. Jurgiu Kazlauskasi – seminarijoje po įvilktuvių šventės 2002 m.

Man motociklas yra tikrai ne vien susisiekimo, bet ir evangelizacijos priemonė, leidžianti užmegzti santykius su labai įdomia žmonių grupe – motociklininkais. Tarp jų yra labai daug krikštytų, taip pat ir praktikuojančių katalikų, ar ieškančių. Esu ne kartą ir motociklus laiminęs, ir motociklininkų sutuoktinių žiedus bei jų jubiliejus, šventes liturgijos metu. Man labai svarbu, kad motociklininkai jaustų, jog Bažnyčioje jie yra laukiami, nesibaimintų su motociklu į šv. Mišias atvažiuoti, norėtų į atlaidus keliauti.

Motociklas yra draugiškumą skatinanti transporto priemonė. Motociklininkai visada sveikinasi tarpusavyje, kalbasi, rengia bendras šventes. Taip pat man važiavimas motociklu yra geras būdas atsipalaiduoti. Kai esi ant motociklo, mąstai tik apie tuos šimtą metrų, kuriuos dabar važiuoji. Kitas dalykas – visada turi būti pasiruošęs netikėtumams. Pavyzdžiui, ką darysi, jei užeis stiprus lietus, pas ką gali užvažiuoti ir palaukti…

Kaip kunigas, stengiuosi kovoti su visais stereotipais, kurie tik tampa užkardomis kelyje į Bažnyčią. Kartais būna labai netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, nusprendžiau į vieną religinę šventę atvažiuoti motociklu ir čia visai netikėtai sutikau „Harley Davidson“ gerbėjus, kokius aštuonis. Tarp jų buvo pora, kuri pradėjo prašyti palaiminti žiedus. Sakiau, kad jie pirmiausia turi būti susituokę. Pasirodo, kad jie susituokę, o dabar nori sutvirtinti santuoką. Tuomet visi tie motociklininkai labai gražiai dalyvavo šv. Mišiose ir kartu meldėsi. Dėkojau Dievui, kad su motociklu atvažiavau, nes per tai su jais užsimezgė ryšys.

2015 metų balandžio 9 dieną gimė iniciatyva „Suk ran­ke­ną“. Tai buvo po to, kai su motociklais važiavome į Kaišiadorių vyskupijos jubiliejų. Manęs moto-bičiuliai pradėjo klausinėti: „Egidijau, o kas toliau?“ Pagalvojau – jei klausia, tai reiškia, kad reikia kažką daryti. Nusprendžiau, jog reikia bent kartą per mėnesį organizuoti kelionę-renginį, kuris prasidėtų ar pasibaigtų šv. Mišių liturgija. Pradėjome įvairiais maršrutais važiuoti. Pavyzdžiui, praėjusių metų birželį prie Šešuolių ežero surengėme „Suk rankeną šeimadienis“. Suvažiavo keturiasdešimt žmonių su motociklais ir vietiniai gyventojai surengė puikias vaišes. Paskui dar buvo graži „Suk rankeną Nemunu“ – kelionė Kaune, kurią pradėjome žvalgydamiesi nuo Prisikėlimo bažnyčios stogo, o baigėme ant Kauno jėzuitų bažnyčios stogo įrengtoje apžvalgos aikštelėje. Rugpjūtį jau draugiškai keliavome į atlaidus „Suk rankeną Pivašiūnai“, o rugsėjį pavyko „Suk rankeną Šešuoliai“, vairuotojų ir keliautojų dieną buvo surengta ypač įspūdinga šventė. Ji vyko paskutinį rugsėjo sekmadienį ir čia susirinko per 500, o gal ir visi 600 žmonių, buvo ir motociklininkų, ir dviratininkų, ir automobilių sporto meistrų, dalyvavusių „Suk rankeną sprintas“ varžybose.

Šalia Šešuolių bažnyčios su savo „žirgu“, 2017 m. Evgenios Levin nuotrauka

Man svarbiausia, kad prie šios šventės prisidėjo 78 iš 500 parapijiečių. Tai parodo labai didelį parapijos aktyvumą. Nesuprantu, kai kartais kunigai sako, kad kaimo parapijos negyvos, jų nėra kaip išjudinti. Pats esu patyręs, kad, kai žmonėms rodai pasitikėjimą, kai įtrauki juos į veiklą, pasikvieti svečių, kai parapijiečiai pamato, kad į jų bendruomenę atvykstama su geriausia nuotaika, entuziazmas pradeda trykšti pro kraštus. Per keliones susipažinta ir užmegzta ryšių su daug įdomių ir žinomų žmonių. „Suk rankeną sostinės“ metu mus priėmė pats Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, „Suk rankeną seimas-arkikatedra“ su mumis meldėsi Vilniaus arkivyskupijos augziliaras Arūnas Poniškaitis. O šiais metais „Suk rankeną Lietuvos keliu 99“, išskleidus Lietuvos trispalvę Vilniaus arkikatedros aikštėje, mus pagarbiai priėmė ir pats metropolitas Gintaras Grušas. Kai manęs klausia, kas yra „Suk rankeną“, atsakau tiems, kam svarbu: „Tėve mūsų“ ir „Lietuva, Tėvyne mūsų…“

Daug kunigų skundžiasi, kad nespėja, jiems trūksta laiko, o Jūs turite ne tik Šešuolių parapiją, bet ir Zibalų, Šešuolėlių, taip pat Liaušių bendruomenę, kur kultūros namuose vyksta pamaldos. Kaip įmanoma spėti?

Mano receptas paprastas – reikia bendradarbiauti su parapijiečiais ir nebijoti jais pasitikėti. Jie puikiai viską padaro, geriau nei pats padarytum. Man niekada nereikia galvoti, kad į Liaušius turiu nusivežti žvakių, žinau, kad viskuo bus pasirūpinta. Ne kartą įsitikinau, kad žmonės džiaugiasi, kai jais pasitiki, ir tada atsiskleidžia nuostabūs jų talentai.

Kai atvykau į Šešuolius, iš karto pakviečiau visus tikinčiuosius prieš kiekvienas šv. Mišias kalbėti Rožinį. Beje, dabar mano aptarnaujamose parapijose jau veikia tikrai stiprios „Gyvojo Rožinio“ grupės, kurių nereikia raginti ar skatinti. Sakiau, kad man svarbiausia, jog bažnyčia būtų maldos namai, kuriuose laukiama susitikimo su Jėzumi Eucharistijoje, o visa tai, kokios žvakės dega, kaip aplinka sutvarkyta – jau antraeilis dalykas. Tiesa, man pasisekė, kad prieš mane čia klebonavo labai ūkiškas kunigas, kuris puikiai sprendė ūkinius ir statybos reikalus, tad man dėl to praktiškai nereikia sukti galvos.

Velomaratone kartu su dešimtimi tūkstančių dviratininkų, tarp jų – ir kunigų komandos dalyviu kun. Mariumi Žitkausku, 2016 m.

Kaip sekasi kaimo žmones privilioti į šv. Mišias ar religinio pobūdžio renginius?

Nebandau niekaip vilioti. Man svarbu, kad patys žmonės pasijustų oriau, kad patikėtų savosios parapijos grožiu. Tam labai padeda, kai svečiai iš kitur atvyksta ir gražiai atsiliepia apie parapiją. Džiaugiuosi, kai šv. Mišiose apsilanko žmogus, kuris čia seniai nebuvo. Per pamaldas visada pasidžiaugiu atvykusiais iš tolėliau, paminiu tuos kaimus, kurių gyventojus matau dalyvaujant. Šešuolių parapija unikali tuo, kad neturi vargonininko, bet yra labai atsakingas choras, kuris žino, kad jei negiedos, bažnyčioje bus tylu. Aš esu už tai, kad visada per sekmadienio šv. Mišias giedotų vietinis choras, o ne svečiai, jie, jei nori ir numatyta, gali rengti sakralinį koncertą po bendruomenės šv. Mišių. Taip pat laikausi taisyklės, kad vaikai, kurie ruošiasi sakramentams – Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimui – per pasiruošimo laikotarpį turi būti ministrantai. Šiais metais, pirmą kartą per 11-a kunigystės metų, pavyko išgyventi Didžiojo ketvirtadienio liturgiją ir atlikti kojų plovimo apeigas būtent dėl to, jog yra gausi grupė besirengiančių Sutvirtinimo sakramentui. Labai noriu, kad kuo daugiau žmonių, pagal savo galimybes, prisidėtų prie šv. Mišių šventimo. Man tikrai nereikia, kad ministrantai tobulai atliktų savo pareigas, nebandau jų sprausti į rėmus ar barti už klaidas, man svarbu, kad jie nesijaustų įsitempę ir džiaugtųsi Viešpaties artuma.

Dar žmonėms svarbu bendrystė. Nuėjau į Šešuolius ir žiūriu – tuščios patalpos, kuriose tik kažkokia pakyla padaryta. Klausiu – kas čia? Sako – vieta šarvojimui. Pasakiau, kad taip nebus. Per metus Šešuoliuose laidotuvių būna labai nedaug, todėl tą stovą galima pastatyti, kai prireikia, o kitu laiku turime šią patalpą išnaudoti kitaip. Kai atsikėliau į Šešuolius, pirmas mano pirkinys buvo kino projektorius, o garso kolonėles padovanojo vienos įmonės savininkas, kad galėčiau rengti kino peržiūras parapijiečiams. Taigi tose patalpose pradėjome penktadieniais, po šv. Mišių, žiūrėti kino filmus. Taip pat kartu žiūrėjome ir Lietuvos krepšinio rinktinės pergales ir pralaimėjimus Olimpiadoje. Labai daug nuostabių emocijų buvo.

Be to, organizuoju parapijiečių keliones į didžiuosius atlaidus. Žmonės labai noriai važiuoja ir per tas keliones labiau susipažįsta, padrąsina vienas kitą. Šiais metais, tikiuosi, pavyks sujungti ir teatro grupelę, ir parapijos chorus, ir „Suk rankeną“ motociklininkus piligrimystei į Pivašiūnų šventovę.

Dar vienas mano džiaugsmas: pavyko išjudinti seną svajonę – pradėti kurti katalikiškus kultūros namus. Pradėjome nuo katalikiško teatro projekto. Į kvietimą atsiliepė penkiolika vaikų ir jaunuolių, jiems talkina Želvos tikybos mokytoja, parinkusi spektaklį pagal Max Lucado „Tu esi ypatingas“, ir režisierė bei teatrinės grupės vadovė Birutė Golubeva. Kai įvyko šio spektaklio premjera Liaušiuose, atėjo net 94 gyventojai. Kodėl „net“? Nes Liaušiuose iš viso tėra 150 gyventojų. Spektaklis buvo rodomas įvairiose Ukmergės rajono vietose ir visur sulaukė gražių atsiliepimų. Šio teatro grupės idėja kilo ir todėl, jog norėjosi, kad vaikai po sakramentų pasirengimo neišsibėgiotų iš parapijos, bet būtų glaudžiau su ja susiję. Pamaniau, jog Bažnyčia gali ir turi pasiūlyti kažką daugiau nei tik ruošimą sakramentams, jų priėmimą. Ypač šiandien. Tuo pačiu ir kaimo vaikų laisvalaikis bent iš dalies išsisprendžia, ir tėvams ramiau, ir vaikai gali per teatrą atrasti savo talentus, savo pašaukimą. Be to, tai ir mūsų kaimo bendruomenės vizitinė kortelė – vaikai ir jų talentai puikiai pristato kaimą.

Akimirka iš šventės prie Šešuolių bažnyčios, 2016 m.

Praėjusiais metais užmezgėme ryšį ir su Europos skautais – Žanu Neimantu ir kitais, kurie atlaidų išvakarėse įsikūrė tiesiog šventoriuje: pasistatė palapines ir po vidurnakčio visus vaišino karšta arbata, o rytą dar ir edukaciją vaikams, jaunimui surengė bei dalyvavo atlaiduose, taip parodydami gražų pavyzdį. O ir atlaidus mažiausioje parapijoje pradėjau švęsti iš vakaro: Švenčiausiojo Sakramento adoracija, vidurnaktį – sakralinės muzikos koncertas, o sekmadienį po pamaldų – vaikų spektaklis „Tu esi ypatingas“, leidęs nubraukti ašarą ne vienam. Visus tikrai sužavėjo toks netradicinis veikimo būdas, laikas ir vieta. Kaip Šventosios Dvasios dvelksmas – reikia leistis jos vedamiems.

Akivaizdu, kad kunigystė teikia Jums džiaugsmą?

Taip, o po pirmųjų kunigystės metų ant „gimtadienio“ torto užrašiau: „Jūs esate kunigystės veidrodis“. Šie žodžiai tinka ir šiandien, po dar dešimties metų. Nors ne vienas kolega man sakė, kad su mano charakteriu labai sunku būti kunigu, mane nuramina Antano Saulaičio žodžiai, kad kiekvienas charakteris tinka kunigystei. Juk charakterį galima apgludinti, kiek pakoreguoti, bet radikaliai jo nepakeisi.

Kuo gi Jūsų charakteris kliūva?

Esu labai spontaniškas žmogus ir man nuolat kyla naujų idėjų, iniciatyvų. Pavyzdžiui, sugalvojau, kad pernai per šv. Velykas reikia padalinti parapijiečiams palaimintus degtukus su religinio pobūdžio etikete. Užklijavom jas ant 1000 degtukų dėžučių ir išdalijome visiems, Didįjį Šeštadienį atėjusiems į Velyknakčio liturgiją. Man atrodo, žmogus, kai naudosis šiais degtukais, susimąstys apie KRISTŲ – mūsų šviesą. Be to, tai patogu ir kita prasme. Kai prieš ar po šv. Kalėdų lankau parapijiečius, kviečiu žvakę ant stalo uždegti palaimintais degtukais. Jei žmonės jų turi, žinau, kad per šv. Velykas tikrai buvo bažnyčioje. Savotiškas sociologinis tyrimas.

Palaikant bičiulius, finišavusius Mototurizmo ralyje Vilniuje, 2016 m.

Kaip išsilaiko tokia parapija kaip Šešuoliai?

Išsilaiko. Negaliu sakyti, kad labai prabangiai. Iš Dievo malonės, iš žmonių šypsenos, palaikymo. Jie prisideda prie darbų – jei reikėtų samdyti darbininkus, kainuotų daug kartų daugiau. Žmonės aukoja laiką, darbą. Jie daro tai labdarai.

Tvirtai galiu pasakyti, kad kaimo žmonės labai geranoriški ir tikrai padės, jei tik mato, kad esi su jais atvira širdimi, o jei ir darai kažką, ko čia niekada nebuvę, tai prisijungia nemažai žmonių vien iš smalsumo.

Ar nejaučiate egzistencinės vienatvės, kai po visų iniciatyvų liekate vienas? Teko bendrauti su kunigais, kurie skundžiasi, kad vengia eiti pas parapijiečius į svečius, nes tada įsižeidžia tie, pas kuriuos neužėjai.

Tikrai nesijaudinu dėl to ir sakau žmonėms – jei tik pakviesite mane kartu kavos išgerti, tai ne tik ateisiu, bet ir pyrago atsinešiu. Na, o dėl vienatvės… Pirmiausia, mano paties giminė labai plati – tėtis kilęs iš devynių vaikų šeimos, tad tikrai turiu su kuo pabendrauti. Be to, esu labai aktyvus, mane domina daug dalykų ir per tai susirandu draugų. Pavyzdžiui, man svarbi pažintis su Sauliumi Ališausku, vieninteliu lietuviu, kuris įveikė Dakarą dviračiu. Jie su žmona yra aktyvūs praktikuojantys katalikai, man labai įdomu su jais bendrauti. Ir su Europos skautais – Žanu Neimantu bei kitais. Taip pat turiu ir daugiau bičiulių – patarėjų, palaikytojų, kuriuos bent kartą per mėnesį stengiuosi aplankyti, paprasčiausiai pabūti kartu, išgerti arbatos, pasikalbėti apie įgyvendintas idėjas ir bendradarbiavimo planus.

Šiaip stengiuosi gyventi su tokia širdimi, kad galėčiau eiti pas kiekvieną. Taip pat labai mėgstu būti geros nuotaikos ambasadorius. Neretai atvažiuoju pas bičiulį ir sakau, kad atvežiau jam gerą nuotaiką, bandau šypsotis, o ne keikti gyvenimą. Prieš kurį laiką teko numinti 96 kilometrus dviračiu iki Aukštadvario, nes norėjau ir save įveikti, ir aplankyti kleboną, kuris, stojant į seminariją, man rašė charakteristiką. Kartu pasišypsojome, papietavome, pasimeldėme šv. Mišiose ir bičiulis kunigas jau parvežė mane atgal. Tikrai galiu pasakyti, kad Dievo sukurtas pasaulis yra labai gražus ir prasmingas.

Kalbino Andrius Navickas

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš kun. E. Kazlausko archyvo

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *