Žvarbu, temsta itin anksti, labai drėgna ir darganota – vėlyvo rudens prieglobstis nėra pats jaukiausias. Žinoma, žavesio turi visi sezonai – šis labai tinka džiaugtis vilnonėmis kojinėmis, namie kepti obuolių pyragus, virti karštą šokoladą, gurkšnoti karštą vyną, miegoti apsiklojus pūkine antklode ir skaityti knygas, kurioms laiko seniau neatrasdavai. Tik gyvenimas nėra amžinos atostogos, tad nepaisant didelio noro likti šiltoje lovoje su mylimu romanu, reikia atlikti tai, ką esame įsipareigoję ir susidurti su visais varginančiais gyvenimo sunkumais, darbų gausa ir monotoniška rutina. Esant tamsesniam metų laikui, daugeliui mūsų visa tai padaryti tampa šiek tiek sunkiau. Įprasti dalykai reikalauja daugiau jėgų, lova traukia kaip magnetas, o diena atrodo tokia trumpa, kad ėjimas į kiną devintą valandą vakaro jau atrodo kaip iššūkis kūnui.
Taigi, nėra netikėta, kad ir nuotaikai bei bendrai savijautai ateina niūresnis laikotarpis. Kai kuriuos žmones metų laikų kaitos veikia itin stipriai, kitus menkiau. Apie psichikos sveikatą verta kalbėti nuolat, ištisus metus, bet tokiu gūdžiu ir šaltį kviečiančiu svečiuotis metu tai tampa dar aktualiau. Visi paskatinimai rūpintis savimi ir neleisti problemoms gilėti ir tapti itin rimtoms yra sveikintini vien dėl to, kad padeda formuoti (kad ir po truputį) suvokimą, jog mūsų psichinė sveikata ne ką mažiau svarbi nei fizinė, keičia požiūrį į mus, skatina mažinti stigmatizaciją šiose plotmėse.
Dabar apie psichiką kalbama ganėtinai nemažai. Palyginus su praeitimi, dabar parašoma (ir skaitoma) tikrai daugiau straipsnių ir knygų, vykdoma projektų giminingomis temomis, matomas bent keleto politikų susidomėjimas psichine sveikata. Vyksta įvairios akcijos stigmatizacijai mažinti, vis daugiau žmonių domisi psichologija, garsiai apie tai kalba, patys kreipiasi pagalbos, ragina kitus kreiptis. Skaičiai didesni nei buvo, bet dar, palyginti, maži. Savižudybių skaičius kasmet mūsų šalyje didžiulis, kenčiančių nuo depresijos ir kitų sutrikimų ir nesigydančių žmonių irgi gausu. Problema giliai įsišaknijusi ir reikia daug daugiau, kad situacija pradėtų kisti. Tragiškos, skaudžios ir sudėtingos istorijos nuolat plaukioja artimoje aplinkoje, kur bebūtume. Tai taip paplitę ir yra tokio masto problemos, kad rankų sudėjus laikyti tiesiog nebegalima.
Nėra lengva pasitikėti, leisti gydytojui knaisiotis po nemalonius asmeninio gyvenimo dėmenis ir sulaukti diagnozės, kuri ne visada sutampa su tuo, ko tikėjomės. Sunku kalbėti apie tai, kas mums atrodo gėdinga, apmaudu, liūdna ar bjauru. Jaučiamės silpni, nesugebantys patys susitvarkyti su savo gyvenimu, sunkumais. Atrodo, kad esame brokuoti ar defektuoti, nes mums prireikia pagalbos. O kad jos reikia – pripažinti labai sunku. Susiduriame su emocijomis, apie kurias kalbėti nesinori. Su pojūčiais, kurie mums gali pasirodyti netinkami ar nenormalūs. Apie tai prabilti nėra lengva ir patogu.
Esame labai skirtingi, tad ir bandydami suprasti, kas su mumis ar šalia esančiu darosi, galime susidurti su sunkumais. Net ir tokia liga kaip depresija turi savo aprašymą, medicininį oficialų kodą, dažniausiai pasireiškiančius simptomus – bet visos tokios ligos yra gudrios, klastingos ir ne visada lengvai pastebimos, primenančios vadovėlinius aprašymus. Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo savo temperamento, charakterio, gyvenimo būdo, įpročių, ligos gali būti palytėtas nevienodai, nešabloniškai.
Gali atrodyti, kad depresija sergantys turi atrodyti labai liūdni, bet tai irgi ne visada yra tiesa. Vieni daug šypsosi, kiti ne. Vieni, sirgdami depresija, daug laiko leidžia vakarėliuose, nejučia pasuka į priklausomybių lauką, provokuojamai rengiasi, rūpinasi savo išvaizda, o kiti nepakyla iš lovos, neturi noro bendrauti, jiems sunku net nueiti po dušu nusiprausti. Vieni numeta svorio, kiti priauga. Vieni žaloja save, kiti nežaloja. Vieni daug verkia, kiti visai neverkia. Vieni galvoja apie savižudybę, kiti negalvoja. Vieni pasakoja apie negatyvias emocijas aplinkiniams, kiti nesako nei žodžio…
Tai – daugybė dalykų, kurie pas kiekvieną pasirodo skirtingais veidais. Dažniausiai svarbu ne tik dėlioti pliusus prie simptomų, bet ir stebėti pokyčius savo jausmuose, noruose, įpročiuose. Mes nesame vadovėliniai pavyzdžiai, todėl suprasti, kas vyksta, yra itin sunku. Todėl pastebėjus, kad kažkas su tavimi, tavo elgesyje, jausmuose ženkliai keičiasi ir ypač jei tai nėra tiesiogiai susiję su išoriniais veiksniais labai patartina kreiptis į specialistą ir pabandyti išsiaiškinti, kas yra ir ką reikia daryti. Labai svarbu nedelsti, nes rimtos problemos negydant gali išaugti iki milžiniškų problemų, kurias išspręsti daug sunkiau. Patyrus kažką traumuojančio, sudėtingo, tragiško – stengtis padėti sau irgi būtina.
Peržengti psichologinį barjerą, išgąstį ir pripažinti, jog reikalinga pagalba, kai ir taip jautiesi itin blogai, yra siaubingai sunku. Vieniems sunku pripažinti savo tariamą silpnumą, pažeidžiamumą, kalbėti apie bėdas, pasirodyti nevykėliais. Kitus kaip tik kankina kaltė, kad jiems nėra taip blogai kaip kitiems, kad jie neturi teisės taip jaustis, kad jie tiesiog yra neverti dėmesio, nes yra tingūs, neambicingi, negeri… Šimtai skirtingų priežaščių, kodėl žengti pirmą žingsnį ir kažkur kreiptis nėra paprasta, o visuomenės nuomonė, vis dar egzistuojančios stigmos, paverčiančios tave melagiu, trokštančiu dėmesio arba marginalu, prastesniu ir defektuotu, tikrai nepadeda. Tenka susidurti su labai daug neigiamos energijos ir stabdančių žodžių ar žvilgsnių vien dėl to, kad susergi liga, kurios neprašei, pats nenorėjai, negali jos sukontroliuoti. Ir reikia ypatingos stiprybės ir palaikymo, suvokiant, jog liga nepadaro tavęs prastesnio, blogo, nevykusio ar silpno. Nes tikrai nepadaro.
Nepaisant išvardintų sunkumų, yra akivaizdžios ir pačios pagalbos teikimo sistemos skylės. Nemaža dalis žmonių nelabai žino, kur kreiptis. Arba kreipiasi esant jau kritinei situacijai ir būna pastatomi į eilę, kur pas gydytoją penkioms (ar penkiolikai) minutėms galės patekti tik po savaitės (ar gerokai daugiau). Žinau skaudžių atvejų, kai būtent taip atsitikus sutrikęs žmogus, deja, tos savaitės nebegalėjo išlaukti ir atėmė sau gyvybę. Taip pat, nenorintiems gauti vien tablečių, apie kurias trūksta informacijos, ar kurių nenori iškart vartoti, alternatyvų nėra daug. Tiesa, jų yra, bet jos kainuoja apvalias sumas ir ne kiekvienam sergančiam yra prieinamos.
Gydymas medikamentais nėra absoliutus blogis, o antidepresantai nėra visiškas nuodas, bet kai kuriais atvejais, ypač esant stresogeninėms depresijoms ar lengvesniems, tik prasidėjusiems sutrikimams, galima savijautą pagerinti ir sveikti alternatyviomis, moksliškai patvirtintomis priemonėmis. O ir patys antidepresantai, kaip žinia, turi būti pritaikomi individualiai, tinka ir padeda tik daliai vartojančių žmonių. Taip pat negalima pamiršti, kad tai tabletės, veikiančios mūsų smegenis, hormonus, nervų sistemą – tai nėra saldainiai, jie gali turėti pašalinį poveikį, mums netikti, keisti mūsų elgesį ar net dar labiau pabloginti savijautą. Svarbu įsigilinti į savo ligą, kalbėtis su tos srities atstovais, kurie išsakys nuomonę, ar medikamentinis gydymas būtinas, ar galima išbandyti kitus gydymo būdus. Svarbu kvestionuoti, domėtis ir stengtis pasirinkti sau tinkamiausią, o ne lengvesnį kelią.
Ir susiduriame su problema, kad, be to, jog poliklinikoje esantis psichiatras gali pasiūlyti tik labai menką ir ribotą savo dėmesio ir laiko skiltelę ir dažnai be recepto mažai ką daugiau tegalintis suteikti kenčiančiam pacientui, kad visą ar dalinę kompensaciją dažniausiai galime gauti tik vaistams, o ne kitiems gydymo komponentams, kurie gali būti reikalingi. Psichoterapeuto paslaugų paklausa yra didžiulė – nemokamos (ar sąlyginai nebrangios) paslaugos, kurias randame mokyklose, poliklinikose, kitose įstaigose – jos ne visada prieinamos, sunkiai aptinkamos, o ir norinčių patekti daugiau nei tie specialistai pajėgtų priimti.
Privačių psichologo (ar psichoterapeuto) kabinetų tikrai yra nemažai, bet įkainiai yra tikrai dideli ir lankytis kiekvieną savaitę (kaip dažniausiai rekomenduojama) sau gali leisti tik aukštesnes pajamas nei dauguma uždirbantys žmonės. Tai nėra pačių specialistų problema – jų darbo jėga, įgautų žinių panaudojimas ir laikas, kaip ir visų kitų specialybių atstovų, kainuoja ir yra vertingas. Taip pat yra ir su kitomis terapijos rūšimis, procedūromis, kurios potencialiai gali padėti – jos nėra lengvai pasiekiamos ir kainuoja didelius pinigus. Lietuvoje gąsdinamai didelis procentas žmonių gyvena ant skurdo ribos, pragyvenimo lygis nėra labai aukštas. Tikrai retas gali skirti nemažą dalį pajamų gydymuisi, kurio rezultatai, deja, nėra šimtu procentų garantuoti. Tai primena azartinius žaidimus, kur ant kortos pastatoma labai labai daug.
Bejėgiškumą kelianti situacija dar labiau sustiprina ir taip sunkius jausmus viduje. Pagalba, galimos alternatyvios priemonės yra neįkandamos ir nekompensuojamos valstybės, tad reikiama ir kokybiška pagalba irgi, nors ir labai reikalingas, neretai yra sunkiai pasiekiama. Tam tikros valstybės kompensacijos dažniausiai būna skiriamos tik itin sunkiems atvejams, kai tiesiog žmogui gelbėjama gyvybė, jis yra paguldomas į ligoninę. Beje, net pačios psichiatrinės ligoninės kiekvieną dieną daugybę kartų turi parodyti duris viltį praradusiems artimiesiems ar patiems, turintiems bėdų, nes nėra nei vienos laisvos vietos, trūksta išteklių. Paklausa milžiniška, bet neturintiems daug lėšų – pasiūla minimali.
Reikėtų skirti daug daugiau dėmesio prevencijai ir padėti tiems, kurie dar yra tik sudėtingo kelio pradžioje ir turi galimybę toliau į duobę negrimzti. Turi prisiminti sergančius psichiniais sutrikimais ne tik tada, kai jie tampa tokie gilūs, kad išgydyti jų nebeįmanoma ar nežmoniškai sudėtinga. Ir sistema turėtų, kad ir kūdikio žingsneliais, keistis ir ne tik vartoti skambias frazes, skatinančias kreiptis pagalbos, bet ir pagalbą daryti prieinamesnę ir efektyvesnę. Tokie pokyčiai nėra lengvai įvykdomi, nebūkim naivūs, bet esant rimtam susirūpinimui, skiriant pakankamai dėmesio, mezgant dialogus ir ieškant išeičių, situaciją galima būtų bent po truputį koreguoti ir tobulinti, ieškoti tam tinkamų ir galimų būdų.
Dabartinė situacija skatina laukti tiek, kiek tik sugebi tverti. Nes pagalbos gavimas ir visos reikiamos procedūros yra toks sudėtingas, laiką vilkinantis ir kantrybę eikvojantis procesas, kurio dauguma bando vengti, kiek tik pajėgia. Ir už tai mes dažnai mokame skaudžią ir per didelę kainą.
Žurnalas „Ateitis“
