„Aš užtikrinu jus, kad sekundės dabar tvirtai ir iškilmingai akcentuojamos, ir kiekviena jų, trykšdama iš laikrodžio, šaukia: Aš esu Gyvenimas, nepakeliamas, nepermaldaujamas Gyvenimas!“ (Bodleras: 1995) – šią žmogiškąją būtį slegiančią filosofinę gairę dar XIX a. suvokė prancūzų poezijos reformatorius, europinio modernizmo pranašas Šarlis Bodleras. Suvokiant, kad pasaulį dar XIX a, pradžioje vargino moralinis išsekimas, nėra sudėtinga suprasti, jog kiekvieno individualioji būtis ypač bus paveikta dar tik gresiančių XX a. pasaulinių katastrofų. Vis dėlto, kaip ir buvo galima tikėtis, ateitis nešė tik dar daugiau siaubo, skausmo ir beviltiškumo. XX a. pradžioje Vakarų Europa išgyveno dvasinę krizę ir neginčijamą vidinę sumaištį. Būtent šiuo laikotarpiu, kaip teigia Nikolajus Berdiajevas, vykstant akivaizdžiam „Vakarų saulėlydžio“ procesui, kai visose gyvenimo srityse pasireiškė krizė, lūžiai ir galiausiai ištisa epochos pabaiga (plg. Berdiajev: 1994, 120), lietuvių literatūroje ėmė formuotis žemininkų karta. Todėl nenuostabu, kad šių kūrėjų meninė savimonė yra kupina nerimo, nevilties bei dvasinės krizės nuojautos. Kaip teigia Stasys Šalkauskis, „mes gyvename nepaprastų krizių laikais. Mūsų pasaulis yra sukrėstas iki pačių pagrindų. Mes gyvename nuolatinio nerimo nuotaikoje“ (Šalkauskis: 1937, 305).

„Aš, dar tik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius, / Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus. / Iš visko aš seniai ironiškai juokiuosi, / Į nieką netikiu, esu atbukęs, nejautrus“ (Mačernis: 1944). Natūralu, jog ir jauniausias lietuvių literatūros klasikas, pagarsėjęs intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba, Vytautas Mačernis jautė tą pačią visą Vakarų pasaulį užgožusią vienatvės, netikrumo ir moralinės nevilties jauseną. Analizuojant Vytauto Mačernio „Vizijas“ gyvenimo prasmės klausimu, galima išskirti esminius kūrybinius simbolius, kurių pažinime ir slypi esminis Mačernio kūrybos tikslas – suvokti visa ko prasmę ir suprasti, ko reikia žmogaus būčiai, jog ši galėtų jaustis ne tik egzistuojanti, bet ir pulsuojanti gyvybe.

Įdomu tai, kad „Vizijose“ idėjines gaires dažnai bandoma atskleisti kontrasto principu, lyginant dvi aiškiai suvokiamas priešybes, tuo tarsi mėginant įrodyti, kad pasaulyje egzistuoja tiek gėrio, tiek blogio pradas. Antrojoje vizijoje rašoma: „Ir ašen laimės svaiguly jaučiu, / Kaip meldo paprasta daina / Pažadina iš miego slėnius ir laukus…“ (Mačernis: 1961, 16). Akivaizdu, kad meldo daina, t. y. tyros ir jautrios gamtos simbolis, teikia gyvybės visai gamtos kūrinijai, įskaitant ir žmogaus dvasią. Todėl negalima teigti, kad Mačernis yra visišką pasaulio abejingumą demonstruojantis kūrėjas. Jo poezijoje dominuoja vienas svarbiausių prasminių kūrybinių įsitikinimų – būtinybė sau ir pasauliui teikti dvasinę pilnatvę. Būtent dėl šios priežasties galima formuluoti teiginį, kad Mačernio „Vizijos“ – tai itin jautrūs paties kūrėjo prisilietimai prie visuotinės ir savosios sielos, mėginant ne tik išsiaiškinti, kokia yra žmogaus egzistavimo prasmė, bet ir padėti visai žmonijai suvokti, kad beprasmybė negalėtų egzistuoti, jei šalia jos nebūtų prasmės, kuri, galbūt, šiuo atveju yra sunkiau pastebima. Balsevičiūtė apie pagrindinę Mačernio kūrybinę idėją sako: „laimėti – tai atlaikyti Nebūties žvilgsnį, keliaujant pasauliu – dykuma, tai jausti būties prasmę nuolatinėje mirties akistatoje“ (Balsevičiūtė: 2001, 125). Todėl Mačernio „Vizijose“ gausu vaizdinių, kurie yra suvokiami kaip gyvenimo prasmės simboliai, padėję kovoti su jaučiama beprasmybe.

Gyvenimo prasmės ieškojimuose itin svarbus vaidmuo tenka atminčiai ir prisiminimams, kurie yra esminiai dvasinio kelio vedliai. Būtent šie aspektai leidžia kūrėjui peržengti labiausiai dvasią veikiančias dimensijas – laiką ir erdvę – bei sielai tinkamoje erdvėje ieškoti to, kas ne tik teiktų momentinį džiaugsmą, bet ir leistų įamžinti viso gyvenimo prasmingumą. „Vizijose“ gausu akivaizdžių nuorodų į kūrėjų prisiminimus: „Tarsi iš ūkanų iškilo atminimai pagalvojus, / Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano“ (Mačernis: 1961, 17), „Ak, visa tai šiandien jau praeitis… / Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai. / Užlieja ilgesys begęstančias akis, / Kai juos prisiminimų knygose vartai“ (Mačernis: 1961, 27). Taip pat pasitaiko konkrečių veiksmo apibūdinimų, leidžiančių suprasti, kad lyrinis subjektas mintimis klaidžioja prisiminimuose: žiūrėjau praeitin, atsimenu. Nikolajus Berdiajevas teigia, kad „praeitis yra amžinoji tikrovė, ji nėra išnykusi ar mirusi, o tik įėjusi į amžinąją tikrovę“ (plg. Berdiajevas: 1990, 54). Galima daryti prielaidą, kad Mačerniui ši nuostata tampa esmine laiko ir erdvės kontrolės paradigma. Praeitis vertybinėje skalėje yra vertinama aukščiausiai, nes būtent į amžinąją sąmonę pasitraukusi tikrovė kelia pačius reikšmingiausius dvasinius išgyvenimus, kurie formuoja individo emocinio gyvenimo lygmenį. Anot Balsevičiūtės, subjektas bando įveikti praeities kovą su ateitimi, siekdamas jas sujungti – perduoti praeities vertybes ateičiai ir taip užtikrinti laiko ir būties tęstinumą. Mokslininkė taip pat teigia, kad nuolat grįžtant į praeitį norima, kad ji per greitai neužsimirštų, bandoma kurti amžinąją dabartį (plg. Balsevičiūtė: 2001, 110-111). Galima teigti, kad būtent atmintis Mačernio „Vizijose“ tampa esminiu gyvenimo prasmės ieškojimo simboliu, kurio dėka yra atskleidžiamos ir kitos individo dvasią pakeliančios ir pilnatvės jausmą teikiančios vertybės.

Neginčijamai daug dėmesio Mačernio „Vizijose“ skiriama namų simboliui kaip vertybiniam gyvenimo prasmės elementui, kurio nereikėtų suvokti tiesmukai – tai ne tik širdžiai miela aplinka, gražūs prisiminimai apie jau išėjusius artimuosius ar sakralinis namų gyvenimas. Namai – tai dvasinė erdvė, kurioje atsiranda praeities atsikartojimas ir ateities įjungimas į dabartį, leidžiant suprasti, kad būtent gyvosios kartos tęstinumas yra dar viena ypatinga gyvenimo vertybė. Namai „Vizijose“ atstoja minėtą šviesiąją pusę, tai saugumo, ramybės, jaukumo ir dvasinės pilnatvės kupina erdvė, todėl nenuostabu, kad Mačernio regėjimuose šis simbolis tampa gyvenimo prasmės ieškojimo elementu. „Penktosios“ vizijos trečiojoje dalyje galima rasti jautrų kartų tęstinumo išgyvenimą. Jis simbolizuoja amžinybės procesą, cikliškai judantį gamtos laiką, kurį įprasmina ir kiekvieni namai atskirai, ir visa žmonija kartu. „Tąnakt, tartum svaidantis šviesas į tamsą laužas, / Liepsnojau per kartų kartas sukurta kraujo ir jėgos liepsna, – / Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus, / Tekėjo ateities linkme“ (Mačernis: 1961, 23). Svarbu tai, kad būtent šis kartų tęstinumas, gyvybės perdavimas lyriniam subjektui įkvepia pasitikėjimo savimi, noro ieškoti gyvenimo prasmės ir stengtis, kad jis, kaip savo kartos atstovas, galėtų kuo daugiau perduoti ateičiai. Toje pačioje „Vizijoje“ yra rašoma: „Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant / Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose, / Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą, / Užvaldantį mane“ (Mačernis: 1961, 23). Akivaizdu, kad susivokimas apie tai, kad pats individas yra ypatingas savos kartos atstovas, kad jis yra dalelė praeities ir ateities, leidžia jam rasti gyvenimo palaimą, jo dvasią pakeliančią į aukštesnį lygmenį, kuriame būtent namams yra teikiama neįkainojama vertė. Balsevičiūtės nuomone, poetui kartos sąvoka yra svarbi dėl to, kad būtent joje jis jaučia laiko dialektiką. Karta yra tai, kam lemta keistis ir drauge išlikti, užtikrinant natūralią būties tėkmę (plg. Balsevičiūtė: 2001, 119).

„Vizijose“ Mačernis grįžta prie žmogaus pralaimėjimo prieš pasaulį temos, ypatingai daug dėmesio suteikdamas mirties procesui, nes ir ateities kartų laukia tas pats neišvengiamas likimas. „Penktosios“ vizijos pirmojoje dalyje Mačernis rašo: „Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas, / Kurios atėję žemėn augs, subręs ir, kai jau bus diena šviesioji / pasibaigus, / Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias“ (Mačernis: 1961, 22). Tokiam vaizdiniui taip pat daug dėmesio skiriama „Pabaigos“ vizijoje, kai lyrinis subjektas prieš akis mato naująją milžinų kartą, čia rašoma: „Jinai [toji karta] netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė / Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis, / Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias… nugali pasaulį, / Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“ (Mačernis: 1961, 33). Šiuo atveju idealizuotas namų simbolis netenka dalelės savo prasmės, tačiau būtent tokiu būdu kūrėjas leidžia suprasti, jog tik sąmoningas prisilietimas prie praeities, susimąstymas apie gyvenimo cikliškumą leidžia individui atrasti tai, kas yra vadinama dvasine pilnatve. Todėl vertinant Mačernio norą parodyti gyvenimo baigtinumo neišvengiamybę, negalima teigti, kad žmogaus egzistavimas žemėje neturi prasmės – visas gyvenimo procesas, perduodamas iš kartos į kartą, harmoningas gamtos dėsningumas leidžia individui susivokti pačiam savyje ir pasinerti į gilesnes gyvenimo prasmės paieškas. Akivaizdu, kad kiekvieno žmogaus siela yra išsiilgusi grožio ir vidinės ramybės, kurią atrasti žemiškajame gyvenime yra itin sudėtinga. Vis dėlto galima teigti, kad gyvenimo prasmė slypi individo gebėjime atrasti ir suvokti savo paties ir visos žmonijos būtį.

Galiausiai Mačernio vizijose žemdirbiškasis pradas bei prisilietimas prie tautos šaknų per agrarinę kultūrą taip pat tampa gyvenimo prasmės simboliu. Kūrėjas leidžia suprasti, kad laukai, pievos, žemė – tai vienos didžiausių privilegijų, kurias tinkamai vertinant, galima atrasti dvasinę pilnatvę: „Tenai toli yra laukų, / Kur auga vien rugiai šviesių spalvų, / Kur triukšmo gatvių purvinų / Nėra“ (Mačernis: 1961, 15). Matyti, kad miesto žmonių gyvenimas lyrinio subjekto yra vertinamas itin neigiamai, o kaimas – tai sakrali namų erdvė, kurioje žmogus susilieja su gamta. „Penktojoje“ vizijoje Mačernis itin jautriai kuria, atrodytų, įprastą ir gana žemišką pasakojimą apie derliaus nuėmimą. Būtent čia ir atsiskleidžia šio poeto talentas ypatingai kalbėti apie tai, kad žemė – žmogaus egzistencinė atrama: „Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse <…> / Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų, tartum rami dvasia, / Pleveno didelės pjūties rimtis“ (Mačernis: 1961, 21). Lyrinis subjektas idealizuoja sunkų žemdirbių darbą, nes tik jis leidžia užauginti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai naudingą derlių. Laukų subrendimo vaizdinys turi ypatingą sąsają su dvasine žmogaus branda – tiek gamta, tiek žmogus dėl nuolankaus darbo, atsidavimo ir noro tobulėti atranda gyvenimo prasmę, jaučia būties pilnavertiškumą. Bežiūrėdamas į dirbančius žmones, lyrinis subjektas prabyla tokiais žodžiais: „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią, / Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose, / Kai žemė, upių vandenys ir tamsūs mėlyni miškai giedojo tyliai: / Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“ (Mačernis: 1961, 22). Tarp žmogaus ir žemės atsiranda ypatingas ryšys, kurio pagrindinė sąsaja – atsidavimas darbui. Jei žmonės nesuvoktų žemės puoselėjimo esmės, jie negalėtų atrasti ir savosios gyvenimo prasmės. Svarbu tai, kad ši agrarinės kultūros ideologija nuo senų laikų yra perduodama iš kartos į kartą, todėl Mačerniui kelia dar pagarbesnius jausmus. Balsevičiūtė teigia, kad Mačernio „Vizijose“ visas žemdirbių gyvenimas – lyg šviesi diena. Jų laikysenoje dera rimtis, laisvė, jėga, išdidumas. Šios kartos laikas yra vientisas, neskylantis į praeitį, dabartį ir ateitį, nes tai yra amžinoji dabartis. Mokslininkė taip pat akcentuoja idėją, kad dirbančiųjų vaizdas subjektui sukelia suvokimą apie per amžius susiklosčiusią būties esmę. Anot jos, tai ir yra subjekto įsijungimas į gyvybės grandį, į gamtos vyksmą, nes pasaulis yra tiek svarbus, kiek jo buvimą paliudija žmogus (plg. Balsevičiūtė: 2001, 120).

Mačernis, sudėtingų XX a. visuomeninių aplinkybių veikiamas kūrėjas, išgyvena dvasinį nerimą, baimę ir nežinią, tačiau „Vizijose“ atsiskleidžia kaip poetas, norintis įkvėpti tikėjimo ir vilties. Šis jo rinkinys parodo gyvenimo prasmės beieškančio ir mėginančio suprasti visa ko esmę individo vidinius išgyvenimus, skirstant pasaulį į blogio ir gėrio puses, į tamsą ir šviesą. Kaip jau buvo minėta, „Vizijose“ ypatingas dėmesys yra skiriamas atminčiai, nes tai pagrindinis gyvenimo vertybių matas, kuriuo galima visus išgyvenimus skirstyti į svarbius žmogaus būčiai ir ne itin. Taip pat reikšmingas yra namų vaizdinys, kuris yra vertinamas ir suvokiamas kaip ištisos kartos gyvenimas, visa ko perdavimas kitiems namų gyventojams. Čia svarbu paminėti ir viską apimančią darbo sąvoką, kuri leidžia įprasminti ne tik kiekvieno individo gyvenimą atskirai, bet ir nuolankų visos kartos atsidavimą gamtai – tai žmogaus dvasiai teikia ypatingos emocinės brandos, būties suvokimo. Todėl galima drąsiai teigti, kad Vytautas Mačernis – išskirtinis kūrėjas, kuris ne tik suvokė gyvenimo prasmę, bet ir gebėjo ją atskleisti savo meniniuose darbuose. „Vizijų“ pabaigoje yra tokie jo žodžiai: „Išmokinsiu jus mirt neapmokamą mirtį / Ir meilės įkvėpsiu nematomai saulei“.

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *