1945 metų balandžio 21 d. sovietų valdžia pradėjo pirmuosius pokario metų masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Į tremtinų asmenų sąrašus, visų pirma, pateko karo metais prieš sovietus kovoję, taip pat su naciais kolaboravę, ryšius su Vokietija turėję žmonės ir jų šeimos. Pretekstu ištremti tapo net ir konfesinė priklausomybė liuteronams ar paprasčiausiai vokiškas vardas ir pavardė.
Dar 1944 m. gruodžio 16 d. nutarimu NKVD ir NKGB operatyvinių grupių ir apskričių skyrių viršininkai gavo įsakymą parengti vokiečių šeimų apskaitą ir pasiruošti jų trėmimui: „Į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus nuolat gyventi turi būti iškeldinta: visi vokiečiai, gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, nesvarbu, kokia jų visuomeninė padėtis, veikla, amžius ir lytis; visi su vokiečių šeima glaudžiai susiję ne vokiečių tautybės asmenys – žmona, vyras, augintiniai, giminaičiai, priklausantys vokiečių šeimai arba tos šeimos išlaikomi.“
Trėmimas prasidėjo 1945 balandžio 21 d. Buvo pasirengta ištremti 300 šeimų – tūkstantį žmonių, iš kurių 291 vyras, 396 moterys ir 313 vaikų iki 16 metų. Ešalonas buvo formuojamas Kaune, į kur sunkvežimiais buvo vežami žmonės iš Alytaus, Kauno, Kretingos, Lazdijų, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Raseinių, Šakių, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Vilkaviškio apskričių. Kadangi vagonai buvo pristatyti vėliau nei planuota, beveik savaitę žmonės buvo laikomi Šančių sinagogoje ir kitose gyvenimui nepritaikytose vietose.
Iš Kauno geležinkelio stoties gyvulinių vagonų ešelonas Nr. 48006 pajudėjo link Komijos ASSR tik 1945 m. gegužės 3 d. Tačiau gegužės 9 d. paskelbus apie karo pabaigą, ešalonas nukreiptas į Tadžikiją. Beveik mėnesį trūkusios kelionės metu beveik visi tremtiniai atsidūrė Kuibyševsko rajone netoli pasienio su Afganistanu. Čia jie turėjo dirbti medvilnės laukuose esant 50-55 laipsnių karščiui. Dėl prastų gyvenimo sąlygų, blogo maitinimo ir varginančio darbo tremtiniai sirgo maliarija, šiltine, dizenterija.
Per pirmuosius dvejus metus čia mirė 75 proc. tremtinių.
Evgenios Levin nuotrauka
